Tomas Sinickis. Šiomis dienomis mes per daug įsitempę

Mano socialinių tinklų burbulų dalyviai šią savaitę labai daug putojasi. Jiems nepatinka mūsų politikai ir šiaip žinomi žmonės. Štai taip aš gyvenu kiekvieną dieną: visi putojasi, visiems nepatinka politikai. Niekas nesikeičia. Rodos, prieš dvidešimt metų buvo tas pats. Ar tai reiškia, kad jau niekas tikrai nepasikeis? Gyvenimas nugyventas?

Kodėl jūs taip nemėgstate savo išrinktųjų? Aš jiems nieko nejaučiu, nes nebalsuoju. Bet jūs… Jūs išsikovojot teisę rinkti, jūs išrenkat ir vis tiek nemėgstat. Labai keista.

Jau savaitę socialiniuose tinkluose beržinės košės gauna visi. Prieš Jareką panaudotą tiek žodinio smurto, kiek prieš mane šio straipsnio komentaruose. Ir už ką? Išvaikė kažkokią valdybą. Ir? Atsiras kita. Nepakeičiamų pilnos kapinės.

Leido dukrai pagyventi Seimo viešbutyje? Jei mano tėvas būtų Seimo narys, aš irgi norėčiau pagyventi Seimo viešbutyje. Jūs paklauskite savęs: jei jūsų dukra paprašytų jūsų pagyventi jūsų Seimo viešbučio kambaryje; ar leistumėt? Taigi. Liepėm išmesti dukrą. Gerai. Išmes jis tą dukrą iš viešbučio. Viskas? Dabar jau laimingi? Dabar jau BVP augs, infliacija lėtės, pensijos didės, mokytojų atlyginimai dvigubės ir VU rektorius neskaldys bajeriukų apie šventines dienas? Tik tiek tereikėjo.

Rita Tamašunienė pareiškė pretenzijas dėl to, kad apsauginiai nejuda. Supyko Feisbuko gyventojai. Dėl ko? Apsauginiai turi būti geros fizinės formos. Jei visą dieną sėdės kėdėse, nutuks ir negalės sugauti įsibrovėlio su voku pilnu mirtinų chemikalų. Jei darys pritūpimus, įjungs didžiuosius kūno raumenis. Taip yra atsikratoma kalorijų ir nereikalingo riebalų sluoksnio. Tamašunienė teisi.

Ar ji dėl visko teisi, aš nežinau, bet dėl šito pykti nevertėtų. Nebent, aišku, dėl to pykčio pradėtų kilti pensijos, padvigubėtų gydytojų atlyginimai, iš miestų kelių dingtų dideli žali traktoriai ir prezidentas paskelbtų gerovės valstybės įgyvendinimo pabaigą.

Vis dar žmonės negali pamiršti Egidijaus Dragūno motyvacinės kalbos. Išvis nesupratau, dėl ko ten pykti. Kuo tai skiriasi nuo Jasikevičiaus bendravimo su Milakniu po to, kai pastarasis pataikė savo legendinį tritaškį? Kuo tai blogiau už Adomaičio keiksmus prieš viso pasaulio žurnalistus? Kažkokie dvigubi standartai. Labai lengva pasimesti. Ir visiškai neįmanoma suprasti.

Pasirodė informacija, kad šalia premjero namų bus asfaltuojamas kelias. Feisbukas nuo pat ryto taip garsiai pradėjo rėkti, kad iki pietų pradėjo skaudėti ausis, vėliau ir galvą. Visi susijaudino. Ir dėl ko? Na, bus nutiestas asfaltas. Kas tame blogo?

Situacijos jūs pakeisti negalite, bet galite pakeisti požiūrį. Tauta išrinko valdžią, kuri paskyrė premjerą. Premjeras, kaip suprantu, yra svarbiausias samdomas darbuotojas šalyje. Jis dirba visiems rinkėjams, visiems piliečiams. Tai yra, mes – akcininkai – jį visi kartu pasamdėme tam, kad jis dirbtų mums. Pavadinkime jį Lietuvos generaliniu direktoriumi.

Mūsų generalinis kiekvieną rytą važiuoja į darbą ir kas vakarą grįžta namo, nebent būna komandiruotėje. Ar normalu, kad jis per duobes važinėja ir dulkėmis kvėpuoja? Ar jums atrodo, kad toks darbuotojas nepraranda motyvacijos?

Akcininkai turi sudaryti sąlygas vadovams normaliai dirbti. T. y. skirti darbo priemones, pritaikyti efektyvią motyvacinę sistemą ir t. t. Kelio tiesimas – motyvacinės sistemos dalis. Generalinis atidirbo jau tris ketvirtadalius savo fiksuotos darbo sutarties laiko. Mes nesvarstėme jo atleisti. Naujas valdybos pirmininkas – mūsų visų paskirtas gegužę – nieko blogo apie generalinį nepasakė, paliko jį dirbti. Todėl panašu, kad viskas yra tvarkoje.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra normalu, kad akcinė bendrovė Lietuva numatė paskirti nedidelį priedą generaliniam. Šis priedas yra daugmaž 0,0007 proc. nuo bendrovės apyvartos (t. y. 0,0007 proc. nuo BVP).

Kuris generalinis Lietuvoje gauna mažesnį apyvartinį bonusą? Be to, mes kol kas jo tikriausiai net neįrašėm į sąnaudas, nes panašu, kad jis liko mūsų balanse.

T. y. mes generaliniam lyg ir kažką sumokėjom, bet iš tikrųjų tai ne (pasielgėm taip, kaip tikri lietuviai ir elgiasi su samdomais darbuotojais). Nes jei būtume tą kelią atidavę, tuomet tai tikriausiai būtų pajamos natūra ir generalinis turėtų mokėti GPM.

Dabar jūs suprantate, kodėl man ši situacija atrodo tokia paradoksali? Ji yra iki kaulo smegenų – kaip čia geriau pasakius – lietuviška! Mes pykstame, kai mus stumdo ir iš mūsų tyčiojasi mūsų vadovai, o patys savo paskirto generalinio padoriai įvertinti negalime. Kažkoks užburtas ratas. Mes norime, kad mus vertintų, viską duotų, laiku mokėtų ir dar atsiprašytų, kad verčia dirbti. O patys elgiamės priešingai. Kodėl?

Kodėl mes negalime būti supratingesni? Kodėl mes negalime tiesiog atsistoti – panašiai kaip prieš trisdešimt metų – susiimti už rankučių ir garsiai pasakyti: „Štai, generalini, turėk kelią, turėk ką tik nori, tik dirbk. Ačiū tau, generalini!” Koks nors pirmūnas iš kokios nors kaimo gimnazijos galėtų ir raudoną juostelę prakirpt kelio atidarymo proga. Jam generalinis pasakytų: „Petriuk, jei gerai mokysies, tu vieną dieną mano darbą gausi ir tau vieną dieną akcininkai irgi kelią nuties.“ Vaiko vardas būtų buvęs Pijus, jis nieko nebūtų atsakęs, bet čia nereikalingos detalės.

Mums skubiai reikia atsipalaiduoti. Žiūrėkite, jau gruodis ne už kalnų. Gal sniegas iškris anksčiau šiemet ir užsibus ilgiau. Dienos bus šviesesnės, o tuo pačiu ir nuotaika pakils. Pažadu. Neįsitempkim. Stresas labai nesveika.