Šiaulių policijoje kinologu, o vėliau ir kriminalistu dirbęs Dalius Petrauskas prisimena laikus, kai V. Antonovas čia užsiimdavo vagystėmis ir kitais nusikaltimais. Pareigūną stebina, kad dar ir šiandien taip plačiai naudojama jo su kolegomis sugalvota „mafijos tėvo" pravardė. Tuomet nusikaltėlius mieste jie pramindavo pravardėmis, kad patiems pareigūnams būtų patogiau. Niekas nesitikėjo, jog jie patys pasididžiuodami tas pravardes pasiliks.
„Mafijos tėvo" pravardė V. Antonovui teko, nes jis aplink save buvo subūręs kitų smulkių ir labai jaunų nusikaltėlių gaują. Jis juos suburdavo ir kartu vykdydavo vagystes, apiplėšimus.
„Laisvoje Lietuvoje visi nusikaltėliai tarsi taip pat išlaisvėjo. Tas pravardes sugalvojome mes, bet jos tikrai nereiškė jokios garbės. Tiesiog patys pavadindavome, kad būtų aiškiau vykdant operacijas, dirbant. Juokinga, kad „princų" ar „mafijos tėvo" pravardės taip prilipo. Jis jos tikrai nebuvo vertas.
Jis nebuvo nei mafija, nei tėvas. Jis buvo eilinis vagis. Sakiau jam (V. Antonovui) jau tada, kad grauš sausą duoną. Taip ir buvo. Gero tas žmogus nieko nepadarė. Tiesiog sąžiningai gyventi nemokėjo. Jis turėjo priedangą ir kartu su kitais bendrais dirbdavo ugniagesiais, gelbėtojais, bet iš tiesų vogdavo, plėšdavo. Seni tų apylinkių gyventojai dar ne tiek jums papasakotų...", – prisiminė pareigūnas.
Jis pabrėžė, kad išaukštinti ar kurti filmus apie tokio tipo nusikaltėlius yra absurdiška. „Jis tikrai neturėjo nei garbės, nei autoriteto net ir nusikaltėlių pasaulyje. Daug blogo jis padarė, bet nebuvo ir tikruoju „mafijos tėvu". Tapo socialinių įstaigų klientu, kuriam pašalpas mokėjo mokesčių mokėtojai ir tiek. Ką jis apskritai gero davė Lietuvai ar kam nors? Tebuvo savo rolę susigalvojęs nusikaltėlis ir tiek. Gali daugybė tuo laiku dirbusių pareigūnų papasakoti apie jį ir jo darbelius. Tačiau geriausia jei apie jį neberašytų ir nekalbėtų niekas. Gal greičiau pasimirštų", – samprotavo DELFI pašnekovas.
Kitas tuo metu Šiauliuose dirbęs pareigūnas Petras Ivoškis taip pat stebėjosi, kaip dabar viešojoje erdvėje toks nusikaltėlis gali būti vadinamas „mafijos tėvu“ ar turinčiu kažkokį autoritetą. „Jis organizavo ne vieną plėšimą ir pats ne kartą jį esu sučiupęs. Puikiai prisimenu ir atvejį, kai jis ligoninę apiplėšė, o tuo metu vasarą gelbėtoju dirbo. Tai tebuvo priedanga ir įvaizdis, nes vis dėlto norėjo gyventi iš plėšimų ir išvykti į užsienį.
Kartą sudegino ir namą, nes nuomotojas tiesiog atsisakė tą namą toliau jam nuomoti. Jis buvo išorėje paslaugus ir bandė susikurti priedangą, o iš tiesų plėšė ir niokojo, bet ir autoriteto neturėjo“, – pasakojo pareigūnas.
P. Ivoškis pastebėjo, kad pats V. Antonovas bandydavo apie save sukurti herojišką įvaizdį ir pasakodavo nebūtas istorijas. Jis pastebėjo norėjęs pakalbėti ir su apie V. Antonovą filmą sukūrusiu režisieriumi Maratu Sargsyanu. Kriminalistas mano, kad tokios juostos tik iškelia to nevertus herojus.
Vyras sirgo iš pirmosios į antrąją stadiją pereinančia limfoma, t. y. kraujo vėžiu. Taip pat sirgo cukriniu diabetu.
Anksčiau buvo kalbama, kad Vidas dirbo ugniagesiu, naru gelbėtoju ir asmeniniu treneriu. Vyras buvo oficialiai pripažintas vyriausiu Europoje tėvu. Jis buvo „Kefeli Du" jogos meistras. Sakė, kad, paniręs į meditaciją, beveik nustoja kvėpuoti. Tuo metu lytinė energija transformuojasi į intelektą, todėl Vidas buvo be galo protingas ir sveikas. Meditacijos metu jis tvirtino kvėpuojantis kaulais.
2016 metais vyrą pakirto miokardo infarktas.
Dar būdamas gyvas V. Antonovas su žmona nevengė pasakoti apie savo gyvenimą ir rodyti savo buities:
