Pakeliui į sostinę, kitoje traukinio lango pusėje bėga laukai ir galvoju, gal mes šiandien esame žiemkenčiai, priversti išlaukti šitą stoką intelekto ir profesionalumo Vyriausybėje, Seime, institucijose? Mūsų biudžeto priėmimas chaotiškiausias koks yra kada buvęs, o Europa už tas fantasmagorijas gali trinktelėti su kuoka kakton. Bet niekur neskubame, krizės nėra, o mokesčių meniu visus nepageidaujamus kilogramus gali mums pristatyti dieną prieš.
Romiai laukiame ir statome medinius kryžius pakelėse. Ir tie kryžiai nėra vien apie žemės ūkį. A. Baltakis eilėmis yra kalbėjęs: „Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės, tik vandenio tyro, tik savo kertės...“. Ir tarsi į vandenį žiūrėjo. Kai tik imsime atlikinėti fotosintezę, palaikysiu įstatymo pataisas, žemės ūkį kurdinti tik muziejų ekspyrienco tikslais, o dabar homo sapiens, gyvendamas šioje ne itin draugiškoje galaktikoje, turi gaminti energiją pats, kramtydamas (su savo ar nes su savo, čia jau kaip pasiseka). Tad vanduo ir duona – būtini išgyvenimo ingredientai (beje, tam tikra prasme, kad jau ginkluojamės, tai ir turėti savo maisto šaltinius nėra bloga idėja. Čia taip iš skaudžios žmonijos istorijos).
Iš karto išsiaiškiname: aš palaikau mokytojų ir dėstytojų streiką (vaikeli, vien tik išsilavinęs žmogus gali suprasti, kad galima nueiti į valdžią, nieko ten neveikti ir būti naudingesniu visuomenei, kai atlieki paprasčiausią ekonominio naudingumo vertinimą ir supranti, kad geriau patylėti, nes blogos idėjos, palaikomos 140-ies su dar blogesnėmis nėra geras variantas). Lygiai taip pat palaikau ir ūkininkus. Būtent žemės ūkis, sukuriantis produktus, patenkančius į būtiniausių prekių sąrašą tapo gelbėjimo lokomotyvu Lietuvoje 2008 metų krizės akivaizdoje.
Palaikau. Lygiai taip pat, bet šiek tiek labiau, nes mama mokytoja, o tėvai abu kartu – ūkininkai. Reikėtų pradėti nuo to, kad ne visi ūkininkai vienodi. Stambūs ūkininkai yra viena dalis. Maži ūkininkai yra visai kita medalio pusė. Tai kaip didžiulio prekybos tinklo lyginimas su bakalėja, kur viskas šeimininko su meile ir didžiuliu dėmesiu atrinkta, gaminta, pakuota, ragauta ir kurta. Atidengsiu užuolaidą ir nusivesiu tave į ekskursiją po pieno ūkį Plungės rajone. Pirmoji buvo vardu Žalmargė. Taip juk ir priklauso pirmai karvei vadintis, čia kaip pirmas katinas Rainis arba Pūkis. Dabar jųjų vardai mandresni. Nuo vokiškų serialų veikėjos Stellos iki animacinio serialo Mardžės, nuo Makronės, Žolynės, Spragilio, Žagarės, Dadu, Debesėlio iki Milžinuko. Ir taip arti šimto merginų (taip jos vadinamos namie – merginos) skirtingais vardais ir dar skirtingesniais charakteriais. Kokiu atveju gali atsiminti šimto karvių vardus? Kai viena Žalmargė tampa dviem, kai kitais metais jau turi tris, o po penkių metų jau visą dešimt. O po 30-ies metų, kai 365 dienas per metus, kasdien (literaliai, literaliai iki skausmo) jas kalbini, atsimeni ir visą šimtą, o kur dar prieaugis, kur irgi vardų vardai...
Kai paskambinu šeimynai dažniausiai jie būna nerime: iki 4-os ryto budėjo prie sergančios karvės, tėtis nuo vakar laukus aria, darbininkai vasarą atostogauja, nes šilta ir galima miegoti padaržėj; kiauras stogas, remontai; sugedo technika ir visas kitas balaganas. Žinote, koks didžiausias skirtumas? Ogi tas, kad plastiko butelių liniją gali išjungti, kepyklą gali uždaryti, bet gyvulininkystės ūkis neturi išjungimo mygtuko. Biologinis turtas nesustoja valgyti. Tu negali pasakyti karvei, kad orevuar, varau į Balį.
Jeigu paklausite tų, kurie kažkada dirbo kolūkyje, kas nutikdavo, kai visi darbininkai dingdavo, verbaliai nupieštas vaizdas pašiurpins.
Tad, priešingai negu įsivaizduoji, ne visi ūkininkai raižo laukus naujausiais džipais. Mano tėvai nėra turėję naujo automobilio. Tie traktoriai, kuriais visi žavisi – investicija. Juk kažkodėl mes nepeikiame kartono dėžių gamintojų, už tai, kad jų gamybos linija kainavo šimtus tūkstančių eurų arba prekybos centras „Nuo...“ įsigijo brangias savitarnos kasas. Viskas, kas uždirbama ūkyje yra investuojama atgal, kaip ir bet kuriame kitame versle. Mano tėvai niekada nėra atostogavę. Niekada. 30 metų nuosavo verslo!
Apie akcizą. Kaip be jo? Perskaičiusi naujienas apie dyzelino akcizo lengvatos mažinimą, tikėjausi sulaukti nerimo tėvų balse. Anaiptol! Anei kiek tas lengvatos mažinimas nėra baisus, tačiau, prieš imant taip drąsiai mėtytis skambiais pažadais didinti biudžetą kitiems, mažinti paramą, lengvatą, mažinti ir nepalaikyti būtų gerai, kad ir kitos barikadų pusės atstovai pasvarstytų ar gerai atlieka savo darbą:
1. Karteliniai susitarimai lemia neadekvačias produktų supirkimo kainas. Ši funkcija paskirta specifinėms institucijoms ir šioje vietoje kontrolė nėra tokia, kokia turėtų būti (nubausti mamą x ir kepėjus nėra leidimas nieko neveikti artimiausius dešimt metų);
2. Viešinkite NMA dalinamas paramas, didžiuliai ES paramos klodai nugula pakartotinai tiems patiems, o parama gaunama dirbtinėmis sąlygomis. Atverkite duomenis.
3. Susitvarkykite su sofos ūkininkais – kaip ir bet kuris verslas, šis taip pat turi tų, kurie, pasinaudoję spragomis, daro gėdą likusiems.
4. Priartinkite išmokas bent arčiau ES vidurkio – kiek galime girtis inovacijomis, bet mirtingumu, savižudybėmis, ūkio nepalaikymu pirmauti?
Ir labai gerai, kad įspėjamuosius streikus rengia ir mokytojai, ir ūkininkai. Šitie poliai nėra priešingi. Tikiu išsilavinusia nauja karta ir mūsų gebėjimu palaikyti vienas kitą bei tuo, kad tvariai kuriamas smulkus ūkis leis žmonėms susikurti sau darbo vietas, tausojant žemę, mūsų visų biologinį turtą. Viena ko norėtųsi – netapatinkite visų ūkininkų su tuo vienu.
P. S. Piketas įvyko už teisę kalbėti, išsakyti savo lūkesčius, stovėti už savo įsitikinimus, kovojo mūsų tėvai, kai kurie mūsų, ir daugelis vis dar šiandien, bet... jūs matysite piketo nuotraukose puikią techniką, efektingus traktorius, iš kurių galima iškepti du gerus bemsus, tik nematysite tų suvargusių, darbščių žmonių, suskirdusiomis, juodomis nuo darbo rankomis. Tik tiek. Visi, kas mane pažįsta žino, kad inovacijos yra mano arkliukas, bet kada nustosime apsimesti, kad mintame bitkoinais, librom, saulės elementais ir asfaltu?