Norvegijos viešumo eksperimentas: kolegų ir kaimynų atlyginimus galima sužinoti kelių mygtukų paspaudimu

Visiškas skaidrumas: norvegams jis toks pat natūralus, kaip kvėpavimas. Iki tokio lygio, kad kiekvienais metais spalio mėnesį Norvegijos piliečių metinės mokesčių deklaracijos yra skelbiamos internete, oficialioje Norvegijos mokesčių inspekcijos svetainėje, kurioje apsilankyti gali visi norintys. Ši tradicija viešai dalytis kiekvieno piliečio uždarbiu nėra nauja, tačiau ji daug pasako apie tai, kokią visuomenę – ir kokią mokesčių sistemą – siekia turėti norvegai, rašo theculturetrip.com.

Norvegijoje mokesčiai – daugiau nei vien mokesčiai

Gyventojų pajamų mokestis Norvegijoje buvo įvestas dar 1882 m., ir nuo pat pradžių tai buvo viešas reikalas. Naftos ištekliai Šiaurės jūroje bus atrasti tik po šimto metų; anuomet Norvegija buvo palyginus skurdi šalis. Jos gyventojai daugiausia užsiėmė žemdirbyste ir nuo seno kovojo su mokesčių sistema, o savivaldybės buvo nepriklausomos.

Iš visų buvo tikimasi duoti tiek, kiek gali, siekiant išlaikyti pagalbos skurstantiesiems ir mokyklų fondus – kai viskas daroma viešai, niekas negali skųstis. Anuomet nagrinėti mokesčių sąrašų piliečiai eidavo į Rotušę ar vietinę mokesčių inspekciją: tokiu būdu žmonės galėdavo įsitikinti, kad visi sąžiningai prisideda prie bendros gerovės.

Svarbus vaidmuo teko ir religijai: Norvegija (kaip ir likusi Skandinavija) nuo XVI a. pradžios, kai Europoje įvyko reformacija, buvo liuteroniškas kraštas. Pagrindinės protestantų vertybės, tokios kaip taupumas, kuklumas ir darbštumas, per amžius buvo diegiamos skandinavų sąmonėn, taigi susimokėti mokesčius ir įnešti savo indėlį, kad valstybė galėtų padėti kitiems, buvo laikoma kiekvieno doro krikščionio pareiga.

Skandinaviškas Jantės įstatymas ir jo įtaka mokesčių sistemai

Jantės įstatymas (Janteloven) – nerašytų taisyklių rinkinys, kurio laikosi dauguma Šiaurės šalių gyventojų (ir kurį pirmą kartą 1933 m. dokumentavo rašytojas Akselis Sandemose), dar labiau sustiprina protestantišką mąstyseną. Jantės įstatymas įspėja apie individualizmo blogį; skandinavai yra mokomi, kad neturėtų savęs laikyti ypatingais ar manyti, kad yra geresni už kitus skandinavus. Šiame kontekste privatumas nėra tokia siekiamybė, kokia galėtų būti labiau individualistiškoje ir oportunistiškoje visuomenėje: kalbant apie finansinius dalykus, privatumas nebūtinas, jei nėra ko slėpti.

Jantės įstatymas suvaidino svarbų vaidmenį Norvegijos ir Švedijos politikoje, pagal kurią siekiama viešai skelbti visų piliečių atlyginimus, ir tai padeda užtikrinti, kad už tą patį darbą visi gautų vienodą pinigų sumą (ypač Švedijoje ši politika ženkliai prisidėjo prie moterų ir vyrų darbo užmokesčio nelygybės panaikinimo). Be to, ilgainiui mokesčiai virto būdu žmonėms parodyti, kad jie pasitiki valstybe.

Norvegijoje galioja progresinė mokesčių sistema, užtikrinanti teisingą mokesčių naštos paskirstymą atsižvelgiant į pajamas, o patys mokesčiai kiekvieną mėnesį yra išskaičiuojami tiesiogiai iš atlyginimo. Tai leidžia valstybei mokestinius pinigus panaudoti plataus viešojo sektoriaus finansavimui – nuo sveikatos priežiūros ir švietimo iki transporto ir komunikacijų. Visi gali matyti, kad sistema veikia, nes visi gali naudotis valstybės teikiamomis socialinėmis gėrybėmis – ir todėl visi (daugiau mažiau) su džiaugsmu moka mokesčius.

Ką reiškia viešai deklaruoti mokesčius Norvegijoje

Šių dienų pasaulyje, kuriame kai kurių šalių prezidentai ir ministrai pirmininkai atsisako paviešinti savo mokesčių deklaracijas, Norvegijos politika skelbti viską internete neskandinavus gali šokiruoti. Švedijoje ir Suomijoje žmonės gali sužinoti apie bet kurio kito asmens deklaruotus mokesčius tiesiog paskambinę telefonu, tačiau Norvegija yra vienintelė šalis, kurioje tokia informacija skelbiama vyriausybės tinklalapyje.

Kai kurie nerimauja, kad tokia praktika gali paskatinti žmones šnipinėti, kad sužinotų, kiek uždirba jų kaimynai arba kiek mokesčių sumoka jų viršininkas. Ir tam yra pagrindo: tiek Švedijoje, tiek Norvegijoje buvo kilusi vadinamoji „mokesčių pornografijos“ banga – kitaip tariant, žmonės svetainėje lankydavosi būtent tam, kad pašnipinėtų, kiek uždirba kiti žmonės.

Laimei, siekiant užtikrinti, kad gyventojai šia paslauga nepiktnaudžiautų, buvo imtasi atsakomųjų priemonių. Nuo 2014 m. tam, kad gautumėte informaciją, turite prisijungti, o jei tikrinate konkretaus asmens mokesčių deklaracijas, jūsų paieška katalogizuojama; kai jūsų ieškomas asmuo prisijungia prie sistemos, jis iškart gali pamatyti, kad jūs jo ieškojote. Be to, per mėnesį galite peržiūrėti ne daugiau kaip 500 įrašų, nors šis apribojimas netaikomas žurnalistams.

Dėl tokios skaidrumo politikos Norvegijos žmonės būtų sudėtinga mokesčius nuslėpti (net ir panorėjus). Be abejo, tai padeda kontroliuoti daugumos kompanijų veiklą – tiek deklaruojant pelną, tiek siūlant konkurencingus atlyginimus. Kai visi gali matyti, kiek uždirba visi kiti, pokalbis apie atlyginimo pakėlimą staiga tampa kur kas paprastesnis – arba nereikalingas.

Šniukštinėjimas darbe

Dauguma skandinavų naudojasi atvira prieiga prie mokestinės informacijos, kad išsiaiškintų kolegų atlyginimus ir taip galėtų lengviau derėtis dėl atlyginimų su vadovybe, rašo „Reuters“.

„Aš manau, kad idėja gera“, – sako Tonjė, laukdama traukinio pagrindinėje Oslo traukinių stotyje. Ji atsisakė atskleisti savo pavardę, nes nenorėjo, kad žmonės sužinotų apie jos šniukštinėjimą.

„Aš galėjau patikrinti, kiek uždirba tas pačias pareigas einantys bendradarbiai. Dabar tą padaryti daug sunkiau“, – sakė ji, turėdama galvoje anoniminių paieškų draudimą.

Švedijoje pakanka vieno anoniminio telefono skambučio į mokestinę valdžios instituciją norint sužinoti, kiek koks nors žmogus yra sumokėjęs mokesčių. Beveik visa pajamų mokesčių informacija yra vieša, ir Švedijos bulvarinio turinio laikraščiai dažnai publikuoja daugiausia uždirbančių asmenų iš įvairių rajonų sąrašus ir skelbia, kas kiekvienais metais sumokėjo daugiausia mokesčių.

Tokią politiką lemia kultūrinės tradicijos. Švedijos „Jantės įstatymo“ – nerašytos taisyklės, kad niekas negali manyti, jog yra geresnis už kitus, – sąvoka pabrėžia, kaip privatūs asmenys gali neigiamai paveikti esminį Šiaurės Europos regiono kolektyvizmą.

Švedijoje, kurios vadinamoji „nuo lopšio iki karsto“ gerovės sistema priklauso nuo rinkėjų pasitikėjimo jos sąžiningumu, mokesčių agentūra, kaip rodo apklausos, laikoma labiausiai gerbtina valstybine institucija.

„Pasitikėjimas yra informacijos apie mokesčius viešinimo pagrindas Skandinavijoje, – sako Gertas Tinggardas Svendsenas, politinių mokslų profesorius iš Danijos Arhuso universiteto. – Gerovės sistemos, kurias turime Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, yra faktiškai kolektyvinis, arba grupinis, draudimas... tu pasitiki, kad visi kiti žmonės dirbs ir mokės mokesčius. Tas pasitikėjimas kitais žmonėmis įgauna ekstremalią išraišką mokestinės informacijos viešinimo kontekste.“

Pasak profesoriaus, apklausos rodo, kad Skandinavijos gyventojai pirmauja tarptautiniuose reitinguose, vertinančiuose pasitikėjimą kitais žmonėmis.

„Akivaizdu, kad atvirumas yra labai svarbu, – sako Steinas Reegardas, Norvegijos profsąjungų konfederacijos vyriausiasis ekonomistas. – Bent jau dėl geriau informuotos visuomenės debatų dėl skirtingų atlyginimų pakopų visuomenėje, neatsižvelgiant į tai, ar būtų diskutuojama apie vadovų algas ar vienodą užmokestį.“

Tačiau nėra aiškių įrodymų, ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekonomistas Herwigas Immerwollas tvirtina, jog nėra akivaizdaus ryšio tarp pajamų skaidrumo ir užmokesčių skirtumų. 2015 metų „Eurostat“ ataskaita parodė maždaug 15 proc. moterų ir vyrų darbo užmokesčių skirtumą Švedijoje ir beveik 19 proc. – Suomijoje, palyginti su kiek didesniu nei 16 proc. Europos Sąjungos vidurkiu.

Kai kurių Skandinavijos gyventojų nuomone, daugiausia atvirą prieigą prie mokesčių informacijos skatinantis veiksnys yra smalsumas.

„Tai įprasta tarp suomių, bet aš nežinau, kas iš to turi naudos, – sako Tero‘as Honkavaara, vyriausiasis mokesčių politikos patarėjas iš verslininkų lobistų organizacijos EK. – Aš kelčiau klausimą: ar man tikrai reiktų žinoti apie savo kolegų ir kaimynų pajamas, ar tai tik pakurstytų smalsumą ir pavydą?“

Kad ir kaip būtų keista, Danija – kur mokestiniai duomenys nėra viešai skelbtini, – yra būtent ta Skandinavijos šalis, kurios politikų mokesčiai sukėlė polemiką. 2010 metais šalies premjerė Helle Thorning-Schmidt buvo priversta pripažinti padariusi „rimtų šiurkščių klaidų“, kai bulvariniame laikraštyje atspausdinti duomenys parodė, jog ji neturėjo teisės į mokesčių už savo rezidenciją Kopenhagoje nuolaidas.

Kitose Šiaurės Europos šalyse toks atviras duomenų viešinimas gyvuoja ir toliau, nors mažai kas tikisi, kad jų pavyzdžiu paseks tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė.

„Manyčiau, būtų labai sudėtinga perkelti švedišką mokesčių deklaracijų viešinimo modelį į kitas šalis, sako Janerikas Larssonas, vyresnysis „Oriem PER“ bendrovės patarėjas ir laikraščio straipsnių autorius. – Švedija – maža šalis, ir mūsų didelio pasitikėjimo tradicijos greičiausiai neįmanoma eksportuoti.“