Vidudienį Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje aukojo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Prieš Šv. Mišias Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzejus Duda į Arkikatedrą baziliką atnešė gėlių vainikus, prie jų priklaupė, nors tai protokole nebuvo numatyta.
„Susirinkome palaidoti mūsų tautos didvyrius, nepabijojusius paaukoti gyvybės už mūsų ir jūsų laisvę“, – Šv. Mišiose sakė G. Grušas.
Į Mišias atvyko ir buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, profesorius Vytautas Landsergis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Vyriausybės ministrai, Nepriklausomybės akto signatarai.
Penktadienio vidurdienį šv. Mišias už 1863–1864 m. sukilimo vadus Zigmantą Sierakauską ir Konstantiną Kalinauską bei kitus 18 sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, aukos Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai.
Mūsų laisvė tebešviečia ryškiausia liepsna
Po Šv. Mišių žodį tarė ir prezidentas Gitanas Nausėda. Jis teigė, kad penktadienį Vilniuje yra atliekama pareiga.
„Šventajame rašte sakoma, kad nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta. Ir nieko paslėpta, kas neturėtų išeiti aikštėn. Prieš beveik prieš 3 metus brangus kiekvienam Gedimino kalnas atidengė ilgai slėpta paslaptį – masinę sukilimo vadų ir dalyvių kapavietę. Šiandien mes atliekame savo pareigą“, – sakė prezidentas.
„Tai buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę. Šių žmonių apsisprendimą paniekinamai vadino maištu. Kaip laukinius žvėris juos medžiojo miškuose, laukuose ir miestų gatvėse“, – kalbėjo G. Nausėda.
„Mes jų niekada nepamiršome, atėjus metui jų palaikai buvo atrasti, kad prabiltų apie nutrauktą Laisvės žygį“, – savo kalboje sakė prezidentas.
„Simboliška, kad pirmasis ženklas, leidęs nedvejojant atpažinti palaikus, buvo amžinos meilės simbolis – aukso žiedas su įrašytais jaunų vardais ir vestuvių data. Taip Lietuva iš naujo atrado tragiško likimo sukilėlių vadą – Zigmantą Sierakauską. O žiedas įgavo naują, meilės ir ištikimybės ne tik moteriai, bet ir Tėvynei simbolio reikšmę“, – penktadienį sakė G. Nausėda.
„Išgyventa mūsų istorija rodo, kad gyva žmonių atmintis, kol gyvas jų laisvės troškimas. Saugus negali jaustis nė vienas priespaudos režimas. Tereikia vienos kibirkšties, kad įsipliekstų galinga liepsna. Tereikia grupės beprotiškai drąsių, kad istorijos raktas pasisuktų. Tereikia palankiai susiklosčiusių aplinkybių, kad iš pirmos pažiūros beviltiškas sumanymas taptų realybe“, – kalbėjo prezidentas.
„Ji (bendra praeitis) įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus“, – sostinės arkikatedroje sakė G. Nausėda.
„Tai yra tikrasis triumfas. Tai yra tikroji pergalė tų, kurie štai jau netrukus atguls amžinojo poilsio. Jų aukos nenuėjo veltui – mūsų laisvė tebešviečia ryškiausia liepsna“, – teigė jis.
G. Grušas: 1863-iųjų sukilimas – kova už laisvę būti lygiais Dievo žmonėms
1863 metų sukilimas buvo kova ne tik už lietuvių, lenkų, baltarusių, bet visų carinio jungo nepripažįstančiųjų laisvę – būti lygiems su kitais Dievo sukurtais žmonėmis ir turėti savo balsą, sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Penktadienį aukodamas iškilmingas mišias Vilniaus arkikatedroje, arkivyskupas priminė suimto ir sužeisto vieno sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko žodžius apie nukautus sukilėlius, pavadintus „nelaimingaisiais“: „Tai nėra nelaimingieji, tai Lietuvos sėkla, kuri ateity pražydės skaisčiais laisvės žiedais!“
„Z. Sierakauskas, būdamas išsilavinęs ir gerai išmanantis karybą, puikiai suvokė, į ką leidžiasi. Jis suvokė, kad sukilimui buvo nespėta pasiruošti, kad sukilėliai stokojo ginklų. Jis buvo visiškai neseniai vedęs, ką tik pradėjęs kurti šeimyninį gyvenimą… Jis turėjo, ką prarasti. Tačiau ilgametis troškimas oraus gyvenimo valstybėje, kur vyrauja taika ir lygybė, buvo stipresnis nei asmeninės laimės siekis“, – kalbėjo G. Grušas.
Sukilimo kovotojų ryžtas ir pasiaukojimas, pasak arkivyskupo, liudija apie tvirtą tikėjimą kovos prasmingumu, apie viltį, kuri pranoksta dabarties įvykius, gebėjimą žvelgti į ateitį, kurios patiems nepavyks sulaukti, bet kuri bus geresnė būsimoms kartoms.
„Nors dažniausiai kalbame apie sukilimo vadus, iškilias ir ryškias asmenybes, nedera pamiršti visų tų, kurie kovojo, žuvo, buvo ištremti. Visi jie tapo mūsų laisvės pamatų akmenimis. Ir visus juos tam tikra prasme galima pavadinti sukilėliais. Jų mirtis nebuvo beprasmė – šiandien jiems turime dėkoti už laisvę“, – sakė G. Grušas.
Lenkijos kariuomenės ordinaras vyskupas Jozefas Guzdekas pabrėžė, kad aukščiausių valstybinės valdžios atstovų ir Bažnyčios hierarchų dalyvavimas bendroje maldoje liudija apie visų vienaprasmiškai vertinamą sukilimo aktą.
„Atsimindami praeitį ir vienijančią kovos už laisvę idėją, vis labiau įsisąmoninkime bendrą atsakomybę už mūsų broliškų tautų ateitį ir darnų bendradarbiavimą. Drauge puoselėkime ir vystykime laisvės geną, įskiepytą kiekviename iš mūsų ir stipriau įsitvirtinusį su krikščioniško tikėjimo priėmimu, nes „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“, kad tos laisvės niekuomet neprarastume“, – kalbėjo J. Guzdekas.
„Prisimindami tuos tolimus istorinius įvykius, mes ne siekiame draskyti užgijusias žaizdas ir barstyti jas druska. Priešingai, mes dar kartą norime suvokti artimo meilės ir jo teisių, kurias jis gavo iš Dievo, bei pagarbos trūkumo pasekmes tikslu, kad tai niekuomet nepasikartotų“, – Vilniaus arkikatedroje sakė Minsko-Mogiliovo metropolitas arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius.
Laidotuvių ceremonija prasidėjo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vidiniame kieme, po to sukilimo vadų ir dalyvių karstai įnešti į Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką. Katedros aikštėje išrikiuota Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių Garbės sargybos kuopa.
Po Šv. Mišių atsisveikinimo kalbų vyks atsisveikinimo apeigos. Žodį tars Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzejus Duda, Baltarusijos Respublikos vicepremjeras Igoris Petrišenko.
Laidotuvių procesija Vrublevskio, Šventaragio, Pilies, Didžiąja, Aušros Vartų, Drujos, Rasų gatvėmis pajudės į Senąsias Rasų kapines. Čia Senųjų Rasų kapinių koplyčioje amžinojo poilsio atguls 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai.
Sukilimai buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse 19 a. kilo todėl, kad 18 a. pabaigoje Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo Lenkijos ir Lietuvos valstybę, buvusios LDK žemės atiteko Rusijos imperijai. 1863-1864 metų sukilimas – vienas iš paskutinių bandymų iškovoti laisvę ir atkurti nepriklausomą valstybę.
1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui.
Lukiškių aikštėje pasmerktųjų kūnus užkasdavo tik laikinai, vėliau, siekiant išvengti jų pagerbimo, palaikai buvo perkeliami į griežtai saugomą Vilniaus tvirtovės vietą – užkasami ant Gedimino kalno (anuomet vadinto Pilies kalnu).
Pirmuosius palaikus archeologai Gedimino kalne atkasė 2017 metais. Pirmieji identifikuoti sukilimo vado Konstantino Kalinausko palaikai. Rastras auksinis vestuvinis žiedas ir įrašas „Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia/30 Lipca 1862 r.“, leido nustatyti, kad čia užkastas kitas vadas – Zigmantas Sierakauskas. Iš visų nubaustųjų Lukiškių aikštėje nerastas tik kunigo Stanislovo Išoros kūnas. Jis buvo sušaudytas pirmas – 1863 m. birželio 3 dieną.