Futbole – titulai, krepšinyje – užburtas ratas
Kitą savaitę finišo tiesiąją pasieksiančioje Lietuvos futbolo A lygoje šį sezoną anksti intrigos nepalikusi Marijampolės „Sūduva“ įtvirtino savo dominavimą net trimis trofėjais – ne tik trečiuoju iš eilės šalies čempionų titulu, bet ir LFF taure bei Supertaure. Tris čempionų titulus per ketverius metus iškovojo ir miestą reprezentuojanti krepšinio komanda, tačiau ji, nepaisant turimų finansinių resursų, ilgam užstrigo antrajame šalies divizione.
Nacionalinę krepšinio lygą laiminti komanda įgyja teisę kitą sezoną varžytis Lietuvos krepšinio lygoje, tačiau pastaraisiais metais tokia taisyklė prarado aktualumą – „Sūduva-Mantinga“ yra pajėgi laimėti antrąją šalies lygą kad ir kasmet, bet varžytis su stipriausiomis šalies komandomis ji negali, nes tiesiog neturi kur jų priimti.
Nors apie naujos arenos poreikį kalbama ilgai, Marijampolės krepšinio namais lieka vos 600 žmonių sutalpinanti Žaidimų ir Sporto Mokyklos (ŽSM) salė, o tai tikrai nepasikeis ir per artimiausius metus.
„Jau apie 20 metų tą naują areną žada, bet kaip pradėjau treniruoti mažytėje salėje prieš 40 metų, taip, ko gero, joje treniruoti ir pabaigsiu. Dėl to šiek tiek yra liūdna“, – sako Gintautas Žibūda, per savo ilgą karjerą gludinęs bene visus ryškiausius Marijampolės krepšinio deimantus – nuo Lietuvos laisvės gynėjo Rimanto Juknevičiaus iki šį sezoną „Sūduvoje-Mantingoje“ debiutavusių šešiolikmečių Mato Dabulevičiaus ir Mantvydo Kalinausko.
„Marijampolės sporto mokykloje pradėjau dirbti 1981 metais ir be pertraukų joje dirbu iki šios dienos. Miesto krepšinio salės per visus tuos metus liko tos pačios, perėjau jas visas. Niekas nieko naujo nepastatė, priešingai, trys salės buvo uždarytos ar nugriautos. Dabar treniruoju Rygiškių Jono gimnazijos salėje: tai mokykla, kuri yra garsi šviesuoliais, tačiau jos sporto salė – mažytė... Tėvams dėl tokios liūdnos situacijos labai gaila, lankyti krepšinį vaikų ateina vis mažiau.
Miesto futbolas dabar turi gerą bazę, geriausią Lietuvoje: ir maniežas ir stadionas, ir pagalbinės aikštės... Vaikais jie nesiskundžia, nes vaikų ir ypač jų tėvų požiūris į futbolą yra geresnis. O mes krepšinyje neturime jiems ką pasiūlyti, neturime net paprasčiausios normalios salės. Todėl tėvai į krepšinį žiūri skeptiškai, mieliau išleidžia savo vaikus į futbolą. Arenos reikia. Dabar gruodį baigsis vėl kažkoks konkursas. Meras žada, kad gal per kokius porą metų arena ir pasirodys...
Tai tikrai būtų postūmis mūsų krepšiniui, nes dabar tai yra stabdys. Reikia ir kad jaunimas mieste matytų aukštesnio lygio krepšinio rungtynes, nes dabar vaikai ir jų tėvai netiki, kad Marijampolėje gali tapti geru krepšininku. Žiūrėti NKL visiems jau pabodo: komanda laimi, bet didelio susidomėjimo ja nėra. Finansais komanda nesiskundžia – finansuoja ir „Mantinga“ ir savivaldybė, bet sporto bazės trūksta labai“, – tinklalapiui Krepšinis.lt pasakojo G. Žibūda.
Songailą treniravo nuo mažų dienų
Praeityje Marijampolės vyrų ir moterų komandas treniravęs, o pastaraisiais metais su jauniausiais miesto krepšininkais dirbantis G. Žibūda yra pripratęs prie to, jog geriausiai jis yra pažįstamas kaip pirmasis Dariaus Songailos treneris. Aštuonerius metus NBA lygoje rungtyniavęs puolėjas neabejotinai yra daugiausiai krepšinyje pasiekęs marijampolietis, o jį į savo treniruotes atsitempęs specialistas didžiuojasi galėjęs prie šios sėkmės prisidėti.
„Mokyklos koridoriuose bėgiojantį Darių antroje klasėje pasigavo treneris Žibūda ir nebepaleido. Taip ir prasidėjo jo karjera“, – yra sakiusi D. Songailos mama Eugenija, kuri vienu metu nebenorėjo, kad jos sūnus žaistų krepšinį, tačiau atkakliai jo talentu tikėjęs G. Žibūda padarė viską, kad ji persigalvotų.
Tinklalapiui Krepšinis.lt duoto interviu metu prisiminimais apie garsiausią savo auklėtinį pasidalinęs treneris teigė, kad jaunųjų krepšininkų sėkmei ne ką mažesnę įtaką nei treneriai turi būtent tėvai.
„Apie Songailą viską atsimenu kaip vakar. Užfiksavau atmintyje visas jo rungtynes nuo pat pirmųjų. Songaila išskirtinis tuo, kad Lietuvoje pas nieką daugiau nesitreniravo. Jis pas mane užaugo nuo pirmųjų klasių iki pat vienuoliktos, o tuomet dar metus treniravosi, kai mokėsi Marijampolės kolegijoje, kuri tuo metu vadinosi žemės ūkio mokykla. Matėsi, kad Darius yra protingesnis, jis geriau už kitus skaitydavo situacijas, kaip ir kada reikia sužaisti.
Būdamas dešimtokas D. Songaila debiutavo profesionalų krepšinyje. 1995 metais Marijampolės krepšinio klubą pradėjo remti Gedvydo Vainausko vadovaujamas „Lietuvos rytas“, o antrojoje šalies lygoje žaidusios komandos vairas buvo patikėtas būtent G. Žibūdai. Strategas į tuometinę Marijampolės „Lietuvos ryto“ ekipą su savimi pasiėmė šešiolikmetį D. Songailą, kurį netrukus pastebėjo ir Kauno „Žalgiris“.
Domėjosi „Žalgiris“, bet išvyko į JAV
„Jonas Kazlauskas tuo metu dirbo „Žalgiryje“, jis buvo ir pats atvykęs pasižiūrėti, o vėliau mes gavome kvietimą atvykti pasirodyti. Vis dėlto tuomet jau buvome susitarę su Amerika. Kartu su Dariumi visa tai derinome ir galiausiai išėjo taip, kad jis pasirinko geresnį variantą ir išvažiavo mokytis į JAV. Ant širdies dėl to ramu ir tik geriausi prisiminimai. Jis išskrido į Ameriką rugsėjo antrą dieną, puikiai atsimenu, nes vėliau šituos pirmuosius bilietus jis atsiuntė man.
Paskutiniaisiais metais prieš išvykstant sakiau Dariui, kad jį čia daug kas stebi ir domisi: Garastas, Kazlauskas, kiti. Bet vienas jis su niekuo nekalbėjo, sakė, kad kalbės tik su treneriu. O aš turėjau tokią nuojautą, kad reikia siekti daugiau.
Atsimenu, kad kalbėjau su Steponu Kairiu ir jis paklausė, kaip toli Darius gali eiti. Pasakiau, kad toli. Paklausė, ar iki NBA. Pasakiau, kad gali“, – sakė treneris, kuriam laiškus iš JAV po rungtynių rašęs D. Songaila pasakodavo, kurių NBA ekipų skautai buvo atvykę į jį pasižiūrėti.
Baigęs „New Hampton“ vidurinę, D. Songaila įstojo į „Wake Forest“ universitetą, kuriame mokėsi ir žaidė krepšinį ketverius metus. 2002 metais jis išvyko į Maskvos CSKA, 2003-2011 metais rungtyniavo NBA, o 2015 metais baigė karjerą po sezoną sužaidęs tiek Vilniuje, tiek Kaune.
Ilgametis Lietuvos rinktinės puolėjas abejingų sirgalių nepalikdavo ne tik dėl savo sugebėjimų, bet ir dėl gumos kramtymo, kuris tapo neatsiejamu nuo jo atributu.
„Yra priežastis, dėl kurios jis tą gumą nuolat kramtė. Būdamas aštuoniolikmetis jis pradėjo ją kramtyti ir žinau, kad kai Modestas Paulauskas pasiėmė jį į dvidešimtmečių čempionatą, būdamas griežtas treneris to neleisdavo. Bet Darius pasakė priežastį, kodėl jam jos reikia, ir tada Modestas persigalvojo. Guma niekada nebuvo dėl to, kad Darius norėjo kažką pavaizduoti. Jis visada buvo geras ir protingas“, – prisiminė 2003 metų Europos čempiono pirmasis treneris, tačiau konkrečios auklėtinio pomėgio priežasties neįvardijo.
G. Žibūda, kurio abu sūnūs Raimundas ir Aivaras taip pat yra su vaikais dirbantys krepšinio treneriai, nustebo sužinojęs, kad trenerio karjeros nori siekti ir D. Songaila. Trejus metus jis dirbo Šarūno Jasikevičiaus asistentu „Žalgiryje“, o pastaruosius du sezonus priklauso San Antonijaus „Spurs“ trenerių štabui.
„Jo noras siekti trenerio karjeros mane stebina. Niekada nemaniau, kad Darius galėtų norėti tokio darbo, bet linkiu jam didelės sėkmės.“
Kulbokai ir Uleckui – pastabos dėl vienpusiškumo
61-erių trenerį pastaruoju metu stebina ir kitas jo auklėtinis – antrasis NBA naujokų biržoje pašauktas marijampolietis, pernai Šarlotės „Hornets“ 55-uoju šaukimu pasikviestas Arnoldas Kulboka. Jis šį sezoną demonstruoja solidų žaidimą Ispanijos čempionate gindamas Bilbao „RETAbet“ garbę – per rungtynes įmeta po 9,7 taško bei atkovoja po 3,4 atšokusio kamuolio.
Kalbėdamas tiek apie jį, tiek apie kitą savo buvusį auklėtinį Luką Ulecką, G. Žibūda neslepia, jog nemažai ginčų būta ir su jų tėvais.
„Kulboka nustebino mane išaugdamas tokio ūgio (208 cm). Nors jo tėvai taip pat yra aukšti, negalvojau, kad jis taip užaugti gali ir pats. Kokią nuojautą kadaise turėjau dėl Dariaus, tokią dabar turiu ir dėl Arnoldo. Žinodamas, koks yra jo charakteris, kaip jis tą krepšinį myli, koks jo tikslas, manau, kad jei ne už metų, tai už dviejų jis žais NBA. Taip ir jo mamai pasakiau.
Jo trūkumas yra fizinis nepasiruošimas ir, sakykime, įvairesnio žaidimo stoka. Negalima kliautis vien tik metimu. Apie tai kalbėjome ir su tėvais – tiek su Kulbokos, tiek su Ulecko. Į Ulecką taip pat dėjau dideles viltis, tačiau jis šiek tiek nuvylė. Su jų abiejų tėvais teko šiek tiek konfliktuoti. Pasakiau, kad vien tik metimo neužtenka, krepšininkas turi turėti daugiau. Džiaugtis dėl to negaliu, bet manau, kad tame konflikte likau teisus.
Taip, krepšinis pasikeitė, dabar jis remiasi tritaškiais, todėl snaiperių reikia visiems. Tačiau labai reikia ir universalumo. Todėl sakau visiems vaikams nuo mažens – vien tik tritaškių neužteks. Mačiau, kad Arnoldo keisti žaidimą neprivertė ir kiti treneriai, tačiau dabar stebiu jo rungtynes Bilbao ir matau, kad treniruojant Alexui Mumbru jis žaidžia įvairiau – pažaidžia ir ketvirtoje pozicijoje, ir užtvarų pastato, ir gynyba kitokia. Aišku, vis tiek didžiausia stiprybė lieka tritaškiai.“
A. Kulboka Ispanijos čempionate tritaškių kol kas yra išmetęs beveik penkiskart daugiau nei dvitaškių – 60 ir 13. Tritaškiai lieka didžiausia stiprybe ir Kauno „Žalgiriui“ priklausančio, tačiau į Prienų „CBet“ nuomos pagrindais išsiųsto L. Ulecko žaidime: marijampolietis, „Betsafe-LKL“ pirmenybėse renkantis po 9,4 taško ir 4,2 atkovoto kamuolio, tritaškius meta dvigubai dažniau nei dvitaškius – 58 ir 30. Nors atletų tėvams G. Žibūda savo tiesų neįrodė, treneris patikino, kad jiems jis jaučia didelę pagarbą.
Tėvų vaidmuo – itin svarbus
„Su tėvais ginčų būna visokių, bet tai normalu, nes jie atlieka labai svarbų vaidmenį. Kulbokos mama yra puikus pavyzdys – jos indėlis yra gerokai didesnis nei bet kokio trenerio. Ji Arnoldo karjeroje atliko fantastinį vaidmenį, vežiodavo vaiką 20 kilometrų iš Igliaukos kaimo pas mane į Marijampolę, vėliau trejus metus vežiojo ir į Kauną. Mama buvo kaip treneris, kaip agentas, kaip dar kažkas. Jos indėlis yra milžiniškas.
Ir Ulecko tėvai – patys sportininkai – vežiojo vaiką į pratybas, sėdėdavo beveik kiekvienoje treniruotėje. Jie dideli savo sūnaus fanai, ir su rinktinėmis nuolat važiuodavo į jaunimo čempionatus – Europos ir pasaulio. Kalbėjome, diskutavome – pasakiau, kokius matau trūkumus ir nepavykdavo jų įtikinti. Jiems atrodė, kad viskas gerai: vaikas daug žaidžia, daug įmeta, o man, kaip treneriui, atrodė kiek kitaip. Aš įžvelgiau, kad nesvarbu, kiek tų tritaškių jis įmeta, nes ateityje kils problemos. Jaučiu, kad aš buvau teisus.
Tiek Kulboka, tiek Uleckas yra fantastiniai vaikai, mėtę kamuolį nuo ryto iki vakaro ir net su tuo kamuoliu miegoję, o jų pasiekimai yra didžiausias tėvų nuopelnas. Savo vaidmens nesureikšminu nė vieno žaidėjo ugdyme, tiesiog pavyko su jais dirbti. Kiek jau daviau, tiek daviau. Dar daugiau gali duoti tėvai“, – dėstė G. Žibūda, pridūręs, jog didelė tėvų įtaka vis dėlto gali turėti ir neigiamą pusę.
„Tas tėvų indėlis... gerai, kad jis yra, bet dabar kuo labiau, tuo labiau didėja atskirtis šitame santkyje tėvai-vaikas-treneris, todėl trenerio indėlis šiek tiek yra menkinamas. Kai kurie treneriai, ypač jaunesni, skundžiasi, kad neretai tėvai mėgina išaiškinti, kiek jų vaikas turi žaisti ir kur jis turi žaisti. Trenerio autoritetas yra sumenkinamas, o tai nėra gerai. Puiku, kad tėvai stebi ir pataria, bet kartais jie ir truputį per daug sureikšmina savo rolę, o į trenerio nuomonę yra numojama ranka. Treneris tokiu atveju lieka nuošalyje ir vaikui padėti negali.“
Mano, kad krepšinis perspektyvesnis už futbolą
Pokalbio pabaigoje G. Žibūda daugiau papasakojo apie priežastis, dėl kurių į jo treniruotes ateina vis mažiau vaikų.
Nepaisant mažėjančio lankomumo, treneris mano, jog situacija nėra kritinė – tiesiog tokia šiandien yra realybė Marijampolėje. Ir nors tėvai galvoja priešingai, patyręs specialistas vis dar mano, jog net futbolo mieste vaikai turi daugiau šansų tapti sėkmingais krepšininkais, o ne futbolininkais.
„Po nepriklausomybės atgavimo moksleivių Marijampolėje sumažėjo per pusę. Anksčiau buvo 12 tūkst., o dabar liko 6 tūkst. Vadinasi, mūsų pasirinkimas yra 50 proc. mažesnis. Nors ir kalbama, kad Marijampolėje turime krepšinio nuosmukį, reikia suprasti, kad ne dėl to, jog treneriai blogiau dirba, o todėl, kad pasirinkimas mažesnis. Ir sporto šakų atsirado daugiau.
Žmonės žino Songailą, Andrių Giedraitį, Eglę Šulčiūtę ir klausia, kur jų įpėdiniai. Na, tų perspektyvesnių žaidėjų ir dabar turime vieną kitą, nors komandos su jais sulipdyti ir nepavyksta.
Perspektyviausius iš regionų dabar greitai susirenka Vilnius ir Kaunas. Štai dar vienas mano auklėtinis Martynas Tamulevičius nuo šiemet žaidžia „Žalgirio“ dubleriuose. 17 metų, 206 cm ūgio – manau, iš jo irgi kažkas bus.
Ir taip, kiek kalbu su futbolo treneriais, jie sako, kad jiems nereikia eiti ieškoti vaikų, kviesti – jie ateina patys. Kaip ir sakiau, tėvai taip pat palankiau žiūri į futbolą, nes neįsivaizduoja, kad vaikas čia gali prasimušti krepšinyje. Toks skeptiškumas, aišku, atsiranda dėl sąlygų: vaikus reikia vestis į mažas salytes – o ten visai nieko įspūdingo. Tuo metu pradėjęs lankyti futbolą vaikas čia turi vieną geriausių šalies stadionų, o žiemą daug laiko praleidžia manieže, kuris tikrai palieka įspūdį.
Bet kalbant apie galimybes, nemanau, kad futbolininkai turi geresnes galimybes prasimušti. Vis tiek, Lietuvoje norint kažką daugiau pasiekti, daugiau šansų tai padaryti, ko gero, yra žaidžiant krepšinį.
Man pačiam treniruotėse vaikų užtenka, bet futbolas dabar yra ant didesnės bangos, o tokį efektą padarė „Sūduvos“ sėkmė. Aišku, į priekį klubą tempia užsieniečiai. Jei jie eitų su vietiniais, tokio lygio tikrai netrauktų.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad „Sūduva“ sukūrė geresnį futbolo įvaizdį, todėl marijampoliečių dėmesys dabar yra sutelktas ten“, – sakė G. Žibūda.
