O vėliau surengė vadinamąsias dirbtuves – praktinius užsiėmimus, per kuriuos kartu su Lietuvos sportininkais, treneriais bandė rasti atsakymą, kaip sukurti sistemą, skatinančią sportininkus ir trenerius tobulėti, siekti vis aukštesnių tikslų, kaip atrasti ir įžiebti sporto žvaigždes.
Tarptautinės plaukimo federacijos ekspertas, JAV besirūpinantis šios šalies plaukikais, triatlonininkais, vandensvydininkais, penkiakovininkais, neabejotinai buvo populiariausias žmogus „LTeam“ konferencijoje. Vos nulipęs nuo pranešėjų pakylos 58-erių G. Sokolovas sunkiai galėjo žengti bent kelis žingsnius.
Vieni mokslininką stabdė norėdami išgirsti patarimų, kiti – išsakyti savo mintis ir sužinoti, ar jos nukreiptos teisinga linkme, treti tiesiog nusifotografuoti su sporto pasaulio garsenybe, nemažai buvo ir tokių konferencijos dalyvių, kurie norėjo paprasčiausiai pasidalyti su tėvynainiu bendrais prisiminimais – iš bendros veiklos, studijų ar tyrimų.
„Man smagu matyti čia savo buvusius studentus, bičiulius“, – džiaugėsi G. Sokolovas. Nemažai laiko jis bendravo su olimpine čempione Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene ir jos vyru, dvejų olimpinių žaidynių medalininku Andrejumi Zadneprovskiu. „Juos, taip pat Justiną Kinderį, kai kuriuos kitus Lietuvos penkiakovininkus pažįstu nuo tada, kai jie tik pradėjo sportuoti. Juk pats buvau penkiakovininkas, o šiuolaikinė penkiakovė yra viena mano globojamų sričių. Esu ne kartą juos testavęs“, – paaiškino G. Sokolovas.
Aštuonerius metus jis vadovavo JAV plaukimo federacijos fiziologijos ir sporto mokslo departamentui. Unikalią tyrimo metodiką sukūręs mokslininkas sportininkams padeda taisyti technikos klaidas, tobulina jų treniruočių eigą – G. Sokolovo patarimų yra gavusi ir olimpinė čempionė Rūta Meilutytė, kiti geriausi mūsų šalies plaukikai.
„Padėti Lietuvai niekada neatsisakau. Nuolat palaikome ryšį su Lietuvos plaukimo federacija. Lietuviai atvažiuoja į mūsų centrą Kolorado Springse, ten juos testuoju – fiziologiją, atsigavimą po krūvių, biomechaniką. Ir šioje konferencijoje buvo nemažai plaukimo trenerių, jie domisi mano metodais“, – teigė plaukimo guru. Geriausi pasaulio vandens sporto meistrai eilėmis rikiuojasi prie šio specialisto durų. Tarp elitinių lietuvio klientų pavardžių – net 23 olimpinius aukso medalius laimėjęs legendinis amerikietis Michaelas Phelpsas.
„Genadijau, koks yra Lietuvos sporto mokslo lygis? Ar smarkiai atsilieka nuo pasaulinio?“ – paklausėme G. Sokolovo.
– Manau, kad akademinio lygio sporto mokslas yra tikrai aukšto lygio. Tačiau trūksta pritaikomumo. Koks mokslininkų tikslas? Parašyti straipsnių apie savo tyrimus. Kuo daugiau, tuo geriau. Bet to nepakanka. Jei mokslo rezultatai nepritaikomi praktikoje, to mokslo esmė labai limituota. Aišku, straipsnis yra paskelbtas tarptautiniuose žurnaluose, visi ploja, viskas gražu. Bet juk svarbiausia, kiek to straipsnio yra pritaikyta praktikoje, kiek padeda treneriams pasiekti gerų rezultatų. Lietuvos sporto mokslas galėtų siekti daugiau praktinio pritaikymo.
– Ar per „LTeam“ konferenciją išgirdote įdomių minčių iš mūsų sportininkų, trenerių?
– Yra tikrai daug gerų minčių. Man labai patiko siūlymai motyvuoti atletus ir trenerius ne tik pinigais, bet ir duoti galimybę kaip motyvaciją išvažiuoti į tobulinimosi stovyklas, kursus. Jei tu dirbi geriau, turi būti įvertintas. Nori būti geriausias šioje srityje – labai gerai, gausi daugiau žinių, daugiau išmoksi dirbdamas su geriausiais pasaulio mokslininkais, treneriais. Tokia motyvacijos sistema būtų labai naudinga.
– Panašius praktinius užsiėmimus rengiate ir Amerikoje. Ar Lietuvos ir JAV atletų mintys per jas būna panašios?
– Amerikoje daugiau taikomos technologijos. Jos ten lengviau prieinamos, yra pigesnės. Kad ir tie patys sportiniai laikrodžiai, pulsometrai, kompiuterinės programos. Jiems nereikia tiek daug investuoti. Todėl amerikiečiai ir praktiniuose užsiėmimuose daugiau remiasi technologijomis, kompiuterinėmis programomis. Bet iš esmės Lietuvos treneriai išsilavinimo prasme yra geresni, jų žinių bagažas didesnis.
– Skaitėte pranešimą apie persitreniravimo pavojus. Persitreniravimas, gal net ne fizinis, o psichologinis, regis, buvo pagrindinė R. Meilutytės pasitraukimo iš sporto priežastis. Ar dažnai įvyksta psichologinis pervargimas?
– Labai dažnai. Sportininkus ištinka depresija, ypač kai būna didelės viltys, o nepavyksta pasiekti norimo rezultato.
– Jaunesni ar vyresni atletai dažniau patiria psichologinį pervargimą?
– Dažniausiai vyresni. Jie jau būna pasiekę rezultatų, į juos investuotos didelės lėšos, jie galvoja, kad privalo pasiekti dar geresnių rezultatų, todėl nuolat patiria stresą. Jaunesni plaukikai tokio streso nejaučia. Kaip Rūta 2012 m. Londone, kur favorite laikyta amerikietė Rebecca Soni neatlaikė įtampos.
– Kas, jūsų nuomone, atsitiko R. Meilutytei? Kodėl iki 2014 m. nuolat kilę jos rezultatai vėliau tarsi sustojo?
– Aš savo poziciją išsakiau dar 2014 m., kai ji pradėjo nebelaimėti. Jau tada buvo pirmas signalas, kad kažkas negerai. O pasižiūrėjus į jos rezultatus iškart matėsi, kas yra negerai – savo pranešime „LTeam“ konferencijoje irgi akcentavau šį dalyką. Tai santykis tarp 100 ir 200 m plaukimo rezultatų. Jis parodo, kiek sportininkas turi ir kiek jam reikia ištvermės.
Rūtos rezultatas 200 m distancijoje olimpiniame baseine buvo maždaug 2 min. 30 sek. ar net lėtesnis. O 100 m nuotolio – 1 min. 4 sek. Toks santykis rodo, kad nepakanka ištvermės, ją būtina didinti. Būtent tai ir pasakiau Rūtos treneriui Jonui Ruddui. Mes su juo kelias valandas diskutavome įvairiomis temomis apie treniruotes, atsigavimą po varžybų. Tada pasakiau – norint, kad Rūta ir toliau plauktų gerai, reikia pagerinti ištvermę. Ji turi pradėti plaukti 200 m.
Jis sako: o ji nenori. Bet juk nesvarbu, kad nenori. Reikia paaiškinti sportininkei, kad ji privalo daugiau laiko treniruotėse skirti ištvermei. Kodėl ji taip gerai plaukė 2012-aisiais? Nes turėjo didelę ištvermės atsargą, buvo jauna, o jaunų sportininkų ištvermė geresnė. Ir ji tuo metu atvažiavo pas J. Ruddą. O jo treniruočių metodika yra tik sprintas ir jėga
. Ir tai suveikė, nes sprintas ir jėga labai tinka sportininkams, turintiems gerą ištvermę. Bet kai sportininkas toliau treniruojasi ta pačia metodika ir tęsia tą patį sprintą, ištvermė nedidėja. O Rūtos visa ištvermė buvo atsivežta dar iš Lietuvos.
Jai reikėjo pakeisti treniruotes, bet tokių pakeitimų nebuvo. J .Ruddas sakė, kad 2014-ieji – tik laikinas sustojimas, vėl viskas bus gerai. Bet viskas ėjo tik blogyn. Su Jonu vėl kalbėjome 2015 m. Sakiau: reikia pakeisti treniruočių metodiką, nes 2016-aisiais Rūta vėl neplauks taip, kaip galėtų. Bet jis toliau laikėsi savo nuomonės.
Tikriausiai Rūta po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių pati pajuto, kad kažką reikia keisti, atsisakė J. Ruddo ir ėmė ieškoti kitų kelių. Ji dirbo su Pauliumi Andrijausku, bandė jėgas Australijoje, galiausiai atsidūrė JAV pas Dave‘ą Salo. Bet čia ir nutarė baigti karjerą.
Nemanau, kad D. Salo tuo metu buvo tinkamiausias treneris. Aš su Rūta asmeniškai nekalbėjau, bet patariau federacijai rasti kitą trenerį.
Tačiau Rūta nusprendė, kad jai geriau bus su D. Salo. Gal įtakos turėjo ir psichologinė aplinka, pažįstami sportininkai, dirbantys su šiuo treneriu. D.Salo metodika labai panaši į J. Ruddo. Gal jis kiek daugiau dėmesio skiria ištvermei, bet tikrai nepakankamai. Jei ji dabar norėtų sugrįžti, reikėtų labai smarkiai vystyti ištvermę.
– Rūta galėtų sugrįžti į plaukimą ir vėl pasiekti aukščiausią lygį?
– Žinoma, galėtų. Viskas priklauso nuo psichologijos. Dabar ją tikriausiai kamuoja depresija, ji nenori plaukti. Bet jei atsirastų vidinė motyvacija, ji galėtų grįžti. Rūta dar labai jauna, vos 22-ejų. Geriausius rezultatus sprinte moterys pasiekia būdamos 25–26 metų amžiaus. Tad Rūta dar galėtų vieną ar net du olimpinius ciklus atidirbti. Viskas priklauso tik nuo motyvacijos.
– Kas gali suteikti tos motyvacijos?
– Daug kas. Jei sportininkė matys, kad gali sugrįžti ir laimėti medalių, tai ir bus motyvacija. Ir, aišku, rasti gerą trenerį, kuris galėtų išugdyti ištvermę, o ne greitį. Net ir Amerikoje dauguma aukšto lygio trenerių daugiau dėmesio skiria jėgai. Rūtai reikėtų kitokio trenerio, ugdančio ištvermę.
Puikus pavyzdys – Floridos universiteto treneris Greggas Troy‘us, kuris dirba su tokiais garsiais plaukikais, kaip Ryanas Lochte ir Caelebas Dresselis. Nors C.Dresselis sprinteris, jis nuplaukia apie 60 km per savaitę. Jei Rūta norėtų sugrįžti, jai reikėtų nusiteikti plaukti 60 km ir daugiau per savaitę. Tai gana daug. Ji tikriausiai nepasiruošusi tokiais krūviais dirbti. Bet jei patektų į G.Troy‘aus ar panašaus trenerio rankas, aš beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad ji plauktų gerai.
– Ar ji būtinai turėtų vykti į Ameriką?
– Ne, nebūtinai. Gali važiuoti ir į Australiją, ten irgi yra labai gerų trenerių.
– Bet ne Lietuvoje?
– Tai būtų sudėtinga. Nors ir Lietuvoje yra gerų trenerių. Bet čia milžiniškas žiniasklaidos dėmesys, šeima greta, kiti blaškantys dalykai. Daug didelio meistriškumo sportininkų stengiasi išvažiuoti į tas šalis, kur jie mažiau žinomi. Kad galėtų ramiai vaikščioti gatvėmis, žmonės nestabdytų prašydami autografų.
– Gal Rūtos komandoje trūko ne tinkamo trenerio, o sporto mokslininko, kuris būtų padėjęs treneriui rasti tinkamiausią metodiką?
– Žinoma, toks žmogus tikrai reikalingas, ir protingi treneriai visada naudojasi mūsų paslaugomis. Bet dažnai trenerių ego būna labai didelis. Jie galvoja, kad viską žino, ir nenori atvirai naudotis sporto mokslininkų paslaugomis, nes bijo pasirodyti, kad kažko nežino.
Bet tie, kurie gerai dirba daug metų, visada palaiko ryšį su sporto mokslininkais. Pavyzdžiui, M.Phelpso treneris Bobas Bowmanas man visada sako – kiekvieną kartą su tavimi susitikęs išmokstu kažko naujo, nes tu geriau iš šalies matai, kas vyksta. Treneriams tikrai nereikia bijoti sporto mokslininkų patarimų. Juk vienas žmogus negali visko žinoti. Aš irgi daug ko nežinau ir visą laiką mokausi.
– Kas iš Lietuvos plaukikų galėtų sužibėti Tokijo olimpinėse žaidynėse?
– Be abejo, Danas Rapšys. Jis jau dabar žiba. Gali sėkmingai plaukti Andrius Šidlauskas, gal dar kas. Bet svarbiausia – būtina rasti naujų žvaigždžių. Mano praktinių užsiėmimų tema ir buvo apie tai, kaip sukurti sistemą, kad žvaigždės vis įsižiebtų. Nesusitelkti į dabartines žvaigždes, o ugdyti naujas, daug dėmesio skirti jaunimui.
Lietuviai – aukšti, ilgomis galūnėmis, jų sudėjimas tinka plaukimui ir kitoms sporto šakoms. Čia visada galima rasti žvaigždžių. Bet reikia turėti sistemą, kad jų nuolat atsirastų. Kaip Amerikoje. Aišku, ten, daug baseinų, daug galimybių. Bet ir mažos šalys gali išugdyti aukščiausio lygio sportininkų. Puikiausias pavyzdys – D. Rapšys, kuris Panevėžyje treniruojasi 25 m baseine. Jis su savo trenere daug kartų buvo atvažiavę į Ameriką, ne sykį testavau Daną. Sukūrus sistemą galima būtų išugdyti dešimt tokių kaip Rapšys.
* * *
G. Sokolovas gimė 1961 m. birželio 1 d. Kaune. 1983 m. baigė tuometį Kūno kultūros institutą, 1987 m. – Maskvos valstybinio centrinio kūno kultūros instituto aspirantūrą, čia apgynė pedagogikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Plaukikų treniruočių planavimas įvertinant jų specialaus darbingumo dinamiką daugiamečio rengimo etapuose“.
G.Sokolovo mokslinių tyrimų sritys – didelio meistriškumo plaukikų sportinio rengimo valdymas, rezultatų prognozavimas taikant kompiuterines programas.
1983–1984 m. G. Sokolovas buvo Kauno technologijos universiteto Kūno kultūros katedros dėstytojas, 1987–2000 m. – Lietuvos kūno kultūros akademijos Plaukimo katedros dėstytojas, docentas (1990), 1991–1992 m., 1994–1995 m. – šios katedros vedėjas, 1992–2000 m. – Trenerių fakulteto dekanas, Kompiuterizacijos sporte mokslinės laboratorijos vedėjas.
2000 m. išvyko į JAV, į Kolorado Springso plaukimo centrą.
