Šį kartą virtuvės šefas Gerdvilas Žalys sukvietė svečius išgirsti patiekalų ir restorano istoriją iš jo paties lūpų, tačiau apie savo gaminamus patiekalus kalbėjo mažai ir maisto bei vyno derinimo pristatymą perleido someljė.
Naujas meniu buvo pateikiamas kaip restorano šefo asmeninė studija apie Vilniaus kraštą. Pasak G. Žalio, jo patirtis leidžia žvelgti į lietuvišką gastronomiją iš atstumo ir pamatyti tai, ką esame nepelnytai užmiršę. Kaip sako Gerdvilas, jo tikslas – papasakoti, kokia yra tikroji, autentiška Vilniaus gastronomija, kurios renesansas daugiau nei prieš trisdešimt metų prasidėjo šiame restorane.
Tačiau ne vienam svečiui pasirodė ir užkliuvo kai kurios dermės, pavyzdžiui, kai jau su pirmuoju patiekalu įvyko disonansas, kuomet prie lietuviškos rūkytos upėtakio žuvienės su kopūstais, bulvėmis ir krienais buvo pateikta krevetė, o ne mūsų upių ar ežerų vėžys.
Tad savo kritiką trečiadienį pristatytam žinomo restorano atnaujintam meniu išreiškė ir maisto bei vyno žinovė Urtė Mikelevičiūtė.
Stikliai ir kritikos kultūros pamokos
Įžanga. Su kiekviena, galima sakyti jau ir, diena, tenka vis daugiau atrasti skonių, suprasti, kuris patiekalas pagamintas gerai, kurį gamina talentas, kur jo truputį trūksta, o kur persistengta. Dažnai iš patiekalo aišku, kokios nuotaikos šefas – liūdnas, įsimylėjęs ar pavargęs. Dažnai patiekalai atskleidžia ir šefo charakterį, – ar žmogus linksmas, ar geras ir paprastas, ar turi pagiežos, ar veidmainis. Trumpai tariant – valgymas papasakoja daug istorijos ir kultūros.
Apie kritiką. Jūs neįsivaizduojat, kiek žmonių džiaugiasi ir reaguoja, kai įsidedi ką nors neigiamo ar pasakai kokį pletką. Žmonija pripratus pavydėti, džiaugtis kitų nesėkme ir labiausiai skaito intriguojančias antraštes bei komentarus. Ir kartais mane pavilioja tie net ir gerų bičiulių paskatinimai: kalbėk atvirai, sakyk viską. Jau kaip ir paslystu viena koja, bet tada įkvėpiu, pamedituoju ir mokausi sakyti kritiką.
Vakar ragavau naują Stiklių meniu. Galėčiau lengva ranka kalti tokią antraštę „Stiklių naujame meniu – harmonijos trūkumas“. Nes nebuvo tikrai. Tai trečias šefo Stikliuose meniu kurį ragauju. Pirmas buvo dar labai neprijaukintas, antras man patiko labai, dar dabar menu bulvių košės ir menkės skonius bei tobulą tekstūrą. Ar dar viena sofistikuotos multikultūrinės gastronominė paieška yra paieškos kelyje? Taip, ji yra dar paieškos kelyje. Kalbu apie meniu visumą, nes atskiros dalys, kaip pvz.sriuba buvo fantastic.
Pamąstymui du. Galiu parašyti post’ą, dėl kurio visi rašytų man: „šaunuolė“, „labai gerai“, „super, nes, na, kas per š...“, „reikia garsiai kritikuoti, reikia, šaunuolė“ ir „pasidžiaugti tuo, „kokia aš faina“. Tas post’as ar straipsnis kalbėtų apie tai, kaip iš tikrųjų vynas prie derinių prasilenkė vienas su kitu, (na išties buvo blogai), kaip dar reikia kur padirbėti ir, kas yra tam šefui, kuris grįžo į Lietuvą kaip išsigelbėjimas ar žvaigždė, bet vis nepavyksta nudžiuginti.
Bet galiu ir palinkėti kurti ir nesustoti, truputį nusileisti ant žemės ir nesididžiuoti žvaigždėmis be istorijos. Kaip sakoma, neperšokus griovio nesakyt op. Palinkėsiu atiduoti daugiau meilės maistui. Ir meilės gyvenimui. Kaip ir visiems kitiems, kurie laukia kritiškų pasisakymų plodami rankomis.
[…]
Po šių žodžių U. Mikelevičiūtė DELFI teigė: „Ir tikrai nesakau, kad neduosiu jiems šanso pabandyti dar kartą“.
