– 2006 m. kartu su Merūnu, Radžiu ir kitais Lietuvos numylėtiniais dalyvavote tuo metu velniškai populiariame projekte „Kelias į žvaigždes“. Papasakokite, kaip Jūsų žvaigždė sušvito tuomet ir ką veikėte visus šiuos metus.
– Taip, buvau viena iš tų dvylikos laimingųjų kuriuos atrinko prodiuseriai. Beveik mėnesį išbuvau šou, mus nuo ryto iki vakaro filmavo kameros ir visa Lietuva galėjo stebėti kaip gyvename, ką veikiame, kaip ruošiamės pasirodymams. Lankėmės radijo stotyse, bendravome su žiniasklaida, vyko fotosesijos, šokių ir sceninio judesio pamokos bei daugybė kitų muzikos atlikėjo gyvenimui būdingų dalykų. Manau, visi dalyviai įgijo įdomios ir naudingos patirties. Tačiau tai nebuvo mano pirmieji žingsniai scenoje.
– Kada žengėte pirmuosius žingsnius?
– Su muzika augau ir profesionaliai mokiausi muzikos nuo pat vaikystės, mano muzikinį skonį, atlikimo manierą formavo ir vystė labai geri Lietuvos muzikos pedagogai ir profesionalūs muzikantai. Aš mokiausi kompozitoriaus Miko Vaitkevičiaus vadovaujamame džiazo ir populiariosios muzikos skyriuje dešimtmetėje Balio Dvariono muzikos mokykloje, pas dainininkę Danutę Buklerevičiūtę,o pasirodymams koncertuose ir festivaliuose mane kartu su kitais mokiniais ruošdavo aktorius Kostas Smoriginas ir kiti puikus Lietuvos menininkai. Eidama į šou, aš jau buvau susiformavusi kaip atlikėja ir dainų kūrėja, turėjau ir jau įrašytas savo dainas, kurias kaip žadėjo šou prodiuseriai galėsiu atlikti klausytojams projekto metu, pavyzdžiui, dainas „Kitaip“ ir „Meilė“. Nors mano ir šou prodiuserių muzikiniai skoniai skyrėsi, aš lanksčiai priėmiau jų viziją bei dariau tai, ko iš manęs prašė. Visgi vieną savo kūrybos dainą, „7 žvaigždės“, man leido atlikti paliekant šou.
– Ar palikus šou dažnai teko lipti ant scenos? Jei ne, kokiomis formomis muzika išliko Jūsų gyvenime?
– Į sceną lipu, kai kviečia. Po šou mano gyvenimas beveik niekuo nepasikeitė. Įvertinusi man pateiktus prodiuserių pasiūlymus, supratau, kad mūsų muzikiniai keliai kardinaliai skiriasi. Mano atveju muzika ir menas yra daugiau negu įprastas darbas. Man kūryba būtinai turi teikti malonumą, one būti kančia. Neturėjau būtinybės daryti to, kas mano sielai svetima. Turėdama gerą aukštąjį išsilavinimą, pragyvenimui užsidirbti galėjau ir dirbdama kitus darbus. Esu anglų kalbos dėstytoja, vertėja. Dėstau specializuotą anglų kalbą suaugusiems bei užsiimu kita įdomia veikla. Dalyvauju fotosesijose, demonstruoju drabužius, atstovauju drabužių, kosmetikos, aksesuarų prekės ženklams.
– Panašu, jog šiandien muzika ir kitos profesinės veiklos eina koja kojon Jūsų gyvenime. Kodėl pasirinkote muziką palikti antrame plane ir kaip suderinate dėstytojos darbą ir muzikinę karjerą?
– Muzika visai nėra antrame plane. Man vienodai svarbi muzika ir visi kiti mano gyvenimo užsiėmimai. Aš kuriu dainas, dainuoju, groju. Tiesiog nespaudžiu savęs daryti to per prievartą. Taip buvo nuo vaikystės. Mokiausi dviejose mokyklose – muzikos ir bendrojo lavinimo – su sustiprinta anglų kalba. Ir visada laiko abiems dalykams skirdavau vienodai. Nei vieno iš jų negalėčiau ir nenorėčiau atsisakyti. Daug muzikantų dirba akademinį darbą, moko groti vienu ar kitu instrumentu, dainuoti. Mano atveju akademinė veikla yra susijusi ne su muzika, o su anglų kalba. Ir ji yra labai plataus pobūdžio. Kai atstovavau, didžiausiai pasaulinei leidyklai „Pearson“, vedžiau mokymus visos Lietuvos anglų kalbos specialistams, esu sukūrusi ir įvykdžiusi pedagogų profesinio tobulinimo programų, parašiusi mokslinių straipsnių. Šiemet netgi bandžiau stoti į edukologijos doktorantūrą.
– Prieš dvejus metus išleistą savo dainų albumą pavadinote „Eternity of Dreams“ (liet. „Sapnų amžinybė“). Ar įkvėpimas rašyti dainas ateina iš sapnų?
– „Dreams“ dar reiškia ir svajones, ne vien sapnus, – su šypsena patikslina Marija. – O gal sapnai ir yra svajonės… Arba atvirkščiai. Bet kuriuo atveju sapnų ir svajonių mano dainose yra daug. Visos albumo dainos yra labai tikros, sukurtos atėjus įkvėpimui. Albume nėra nei vienos dainos parašytos dėl to, kad būtina ar spaudžia laikas. Kūryboje esu visiškai laisva ir niekam neįsipareigojusi. Dainos atsiranda labai natūraliai. Aš ne iš tų menininkų, kurie kurdami atsiverčia žodyną ir ieško jame tarpusavyje besirimuojančių žodžių ar naudoja vienokią ar kitokią dainų rašymo techniką, kad padarytų kažkam įspūdį. Mano atveju muzika – tai saviraiškos būdas ir todėl kūrybos procesas yra labai organiškas.
– Dainos „Eternity of Dreams“ video klipas buvo filmuotas Dubline. Kodėl? Kas Jums yra Dublinas?
– Taip, Dubline, pagal Ernesto Hemingvėjaus apsakymą „Katė lietuje“. Dublinas – miestas, kur gyvena mano sesuo. Ten jau penkiolika metų leidžiu vasaros atostogas, skrendu per šventes. Myliu šį miestą. Keliavau ten pirmą kartą kai buvau trečiakursė studentė ir planavau, kad po universiteto baigimo gyvensiu ten, tačiau atsisakiau darbo pasiūlymo Dublino mokykloje ir sutikau dalyvauti projekte „Kelias į žvaigždes“. O po šou mano dabartinis vyras į Dubliną manęs nebeišleido. Likau čia. Stojau į magistrantūrą ir susikūriau savo gyvenimą Lietuvoje.
– Viename interviu minėjote, jog kai pabėgti nuo savęs nebebuvo kur, ėmėte ir išleidote šį albumą. Ar tai reiškia, jog bėgote nuo savo vidinio pašaukimo muzikuoti? Kas ir kodėl Jus vertė tai daryti? Kas privertė sustoti?
– Muzikuoti – tai vienas dalykas. Nuo šio pašaukimo aš niekada nebėgau. Kurdavau, dainuodavau, grodavau visada. O albumo įrašai – tai visai kitas dalykas. Tai yra darbas su muzikantais, instrumentalistais ir šio darbo rezultatas yra galutinis, nebepakeičiamas. Tam kad išleisčiau dainų albumą, rezultatas man turi labai patikti, taip, kad nebenorėčiau jo keisti. Albumo „Eternity of Dreams“ aranžuotes kūrė vieni geriausių Lietuvos instrumentalistų, muzikantų: Martynas Kuliavas, Igoris Kofas ir Romas Rainys.
– O ar nemanote, jog žmogus visuomet yra kelyje? Keičiantis, augant mums, keičiasi ir požiūris į savo pačių darbus? Tai, ką laikėme galutiniu rezultatu vakar, rytoj galime sumanyti pasukti kitu kampu. Galbūt svarbiau imti ir daryti nei laukti idealių sąlygų?
– Taip Jūs teisi, viskas keičiasi labai greitai ir būtent tam, kad rezultatas mane tenkintų ilgą laikotarpį, mėgstu darbus atlikti gerai ir skiriu įrašams labai daug laiko, galiu perdainuoti dainą kelis kartus. Puikiai suprantu, jog tobulumui ribų nėra, tačiau tam momentui turiu būti visiškai patenkinta rezultatu.
– Kuo apskritai gyvenate šiandien? Dėl ko kas rytą keliatės?
– Kas rytą keliuosi todėl, kad myliu gyvenimą. Myliu savo šeimą, dukrą Sofiją, vyrą, myliu savo artimuosius, draugus, darbus, į kuriuos susitelkiu. O jei man kažkas neteikia malonumo, bandau nuo to pabėgti.
– Kaip manote, kokią vietą muzika Jūsų gyvenime užims dar po dešimtmečio? Ar turite konkrečių tikslų, o gal tiesiog einate pasroviui? Abiem atvejais galima sulaukti puikių kūrybinių vaisių, jei tik nenustojate kurti, žinoma.
– Einu pasroviui, konkretaus plano neturiu. Šiandien yra taip, rytoj gal bus visai kitaip.
– Papasakokite, kokie vėjai pučia Jūsų muzikinėje veikloje.
– Šiuo metu intensyviai repetuoju ir ruošiuosi koncertui kuris įvyks gruodžio penktą dieną Vilniuje, nuostabioje koncertų salėje „White piano hall“. Kartu su džiazo pianistu, kompozitoriumi Kirilu Jurjevu kitaip aranžavome albumo dainas bei paruošėme keletą naujų, dar niekur neskambėjusių dainų. Labai laukiu susitikimo su savo klausytojais. Daug jų rašė ir klausė, kada ir kur bus galima mane išgirsti ir pamatyti. Todėl ir paruošėme šią akustinę programą. Džiugu, jog kamerinėje salės aplinkoje galėsiu būti arčiau savo klausytojų.
– Į kokio klausytojo širdį taikotės? Kas tas žiūrovas, kuris Jūsų artėjančiame koncerte galėtų atrasti savo sielos skambesį?
– Mano dainos yra, lyriškos, melodingos, gilios. Jas kurdama negalvoju apie tai, kam jos skirtos. Didžiausias džiaugsmas artistui būna tuomet, kai jo kūryboje kiekvienas žmogus atranda nors mažą, bet jo sielai artimą dalelytę.
– Kuri Jūsų kūrybos daina yra Jums pačiai mėgstamiausia? Papasakokite, kokie sielos užkaboriai joje apdainuojami. Ar ją žiūrovai išgirs koncerte?
– Neturiu vienos mėgstamiausios dainos, man jos visos yra vienodai brangios. Visada pati naujausia daina yra mėgstamiausia. O naujų dainų koncerte bus kelios.
– Pavyzdžiui? Papasakokite apie vieną jų.
– Daina „Grįžt namo“ – apie artėjančios žiemos pojūtį, kai atrodo kad aplinkui vien šaltis, ledas, apie metų pabaigą, laikotarpį, kai apmąstai viską, kas nutiko per metus ir sprendi, ką pasiimti kartu į naujuosius, o su kuo laikas atsisveikinti. Taigi, „Grįžt namo“ šiuo atveju turi ne tik tiesioginę reikšmę, bet ir metaforišką – grįžti į save ir įsiklausyti į savo sielos gelmes.
– Kuriate bei dainuojate lietuviškai, angliškai ir rusiškai. Kuri iš šių kalbų Jums yra meilės kalba? Ar nėra taip, kad rašant dainas kai kurios temos vystosi lengviau viena iš šių kalbų?
– Visos trys kalbos man labai artimos. Pradžioje gimsta melodija, palaipsniui susidėlioja žodžiai ir niekada nežinau, kokia kalba jie atsiras. Leidžiant antrąją albumo versiją skirtą Rusijos rinkai, kai kurias iš dainų reikėjo išversti į rusų kalbą, pavyzdžiui, dainą „Arti“ arba „The Morning Sun“.
– O gal meilės kalba net nėra verbali?
– Taip, visiškai su Jumis sutinku. Meilei žodžiai visai nėra būtini, juk žmogus turi daugiau pojūčių, o jo sielos atspindį galima pamatyti jo veiksmuose, darbuose ir kūryboje.
