1993 m. J. Mitchellas baigė Lehigho universitetą, kuriame įgijo bakalauro laipsnį verslo vadybos srityje. Tada vyras grįžo namo ir tapo pameistriu savo šeimos laidojimo namuose bei mokėsi laidojimo mokslų Keitonsvilio bendruomenės koledže netoli Baltimorės.
„Įgijau asociato laipsnį laidojimo mokslų srityje, pabaigiau pameistrystės programą, išlaikiau valstijos ir nacionalinius kvalifikacijos egzaminus ir 1995 m. tapau licencijuotu laidojimo specialistu, – tinklalapiui „Business Insider“ pasakoja jis. – Merilande šis laipsnis apima viską – jį įgijęs gali tiek rengti ir vadovauti laidotuvėms, tiek balzamuoti kūnus.“
Dabar J. Mitchellas vadovauja 1837 m. Baltimorėje atidarytai šeimos įmonei ir apie balzamavimą žino viską.
Smalsavome, koks iš tiesų balzamuotojo darbas, todėl su J. Mitchellu pasikalbėjome apie įprastas darbo dienas, geriausius ir blogiausius darbo aspektus ir didžiausius mitus apie šią profesiją. Štai ką jis papasakojo.
– Tad kas iš tiesų yra balzamuotojas?
– Balzamuotojas – tai žmogus, atliekantis reikiamas procedūras, kad žmogaus palaikai kurį laiką išliktų nesuirę. Taip daryti reikia dėl to, kad mirusiojo palaikai išliktų nepakitę ir per laidotuves būtų tinkami parodyti, o kartais ir dėl to, kad valstijų įstatymuose reikalaujama balzamavimo, kad palaikai neirtų, nes nuo mirties iki palaidojimo arba kremavimo praeina nemažai laiko. Be to, kartais net tada, kai karstas nebūna atviras, mirusiojo artimieji nori, kad jų artimo žmogaus palaikai prieš laidotuves būtų balzamuoti.
– Kada supratote, kad norite tapti balzamuotoju?
– Augdamas visada žinojau, kad turėsiu perimti šeimos laidojimo verslą. Turiu vyresnę seserį, tačiau ji šeimos verslu niekada nesidomėjo, todėl supratau, kad jei nuspręsiu tapti balzamuotoju, verslas atiteks man. Augdamas neradau jokios kitos profesijos, kuri man taip patiktų, kad norėčiau užsiimti ja, o ne šeimos verslu. Todėl tam tikros „akimirkos“, kai nusprendžiau tapti laidojimo namų direktoriumi ir balzamuotoju, nebuvo. Ši galimybė lydėjo mane nuo vaikystės.
– Kaip tampama balzamuotoju?
– Norint tapti licencijuotu balzamuotoju reikia baigti specialius mokslus ir gauti sertifikatą. Kokių mokslų reikia, nustatoma kiekvienos valstijos įstatymuose. Pameistrystės reikalavimai taip pat nustatomi valstijos įstatymuose. Jeigu asmuo atitinka tuos reikalavimus, turi išlaikyti nacionalinius egzaminus ir pateikti prašymą gauti balzamuotojo / laidojimo namų agento arba direktoriaus licenciją.
– Kaip samdomi balzamuotojai?
– Aš į darbo pokalbį nėjau, nes perėmiau šeimos verslą. Tačiau kai darbuotojus priimu pats, pokalbis būna tradicinis. Paprastai į pokalbius pakviečiu studentus, norinčius tapti pameistriais. Susitinku su jais akis į akį, o tada patikrinu rekomendacijas, ypač jeigu jie jau turi patirties kituose laidojimo namuose, klientų aptarnavimo srityje ar kitoje pramonės šakoje, kurioje reikia rūpintis kitais.
– Ką veikiate įprastą darbo dieną?
– Paprastai balzamuotojai darbo dieną pradeda išsiaiškindami, ar naktį buvo mirčių ir ar mirusieji bus balzamuojami.
Tada peržiūri apsilankymų dienotvarkę ir patikrina, kokiu laiku reikia paruošti ir į apsilankymui skirtą patalpą nugabenti mirusiuosius.
Jei tą dieną mirusiojo pamatyti atvyksta artimieji, pirmiausia reikia paruošti kūnus ir nugabenti į tinkamas patalpas. Jei naktį atvežta naujų palaikų, vėliau atliekamos balzamavimo procedūros.
Kartais ligoninėje mirusių asmenų palaikai pirmiausia turi būti patikrinami, o tik tada išvežami iš ligoninės į laidojimo namus, kad būtų galima balzamuoti arba paruošti kremuoti.
Prieš kremavimą laidojimo namuose turi būti patvirtinama mirusio asmens tapatybė. Tada balzamuotojas „paruošia veidą“, kad asmenį atpažinti turintys šeimos nariai pamatytų malonesnės išvaizdos mirusįjį negu buvo iškart po mirties.
„Veido paruošimas“ – tai ne balzamavimas. Atliekant šią procedūrą nuplaunamas veidas, užmerkiamos akys ir užveriama burna bei sušukuojami plaukai. Nors atpažinti mirusįjį ir jį pamatyti prieš laidotuves – dvi skirtingos procedūros, mirusįjį atpažįstantys artimieji jį mato paskutinį kartą, todėl atliekama šiek tiek pakeista, tačiau panaši paruošimo procedūra.
Jei įmanoma, balzamuoti palaikus reikia iškart, kai tik mirusysis atvežamas į laidojimo namus, tačiau atidėjus darbą kelioms valandoms norimas paruošimo procedūros rezultatas beveik nepasikeičia.
Taigi jeigu pranešama apie mirtį ir į laidojimo namus atvežami palaikai, balzamuotojas gali pradėti dirbti iškart. Kai kuriuose laidojimo namuose balzamuotojai ateina dirbti ir naktį, jeigu palaikai atgabenami tokiu metu. O kituose palaukiama ryto, tačiau balzamuotojai ateina į darbą anksčiau, kad galėtų pradėti nedelsiant.
– Kas šiame darbe suteikia daugiausia pasitenkinimo?
– Daugiausiai pasitenkinimo suteikia mirusiųjų šeimų išreiškiamas dėkingumas už jiems suteiktą pagalbą. Žmonės supranta, koks sunkus šis darbas – balzamuotojas turi būti pasiekiamas 24 valandas per parą, 365 dienas per metus, be to, nuolat reikia susidurti su praradimais, liūdesiu ir sielvartu, tačiau mano paslaugos tokios reikalingos, kad kai kurie žmonės teigia, jog be mano pagalbos „nebūtų ištvėrę“.
Kad klientai dėkingi, geriausiai suprantu iš to, kad jie paskambina kiekvieną kartą, kai atėjus laikui pasitraukia kuris nors šeimos narys. Tada žinau, kad pačią sunkiausią akimirką jie pagalvojo, jog labiausiai norėtų, kad jais pasirūpinčiau aš. Toks pasitikėjimas nusveria ilgas ir nepastovias darbo valandas ir patiriamą stresą.
– Kas šiame darbe sunkiausia?
– Sunkiausia pasirūpinti šeimomis, patekusioms į labai tragišką situaciją, pavyzdžiui, kai miršta vaikas arba kai mirtis būna labai staigi ir netikėta.
Turime ne tik pasirūpinti laidotuvių reikalais, bet ir pabūti atsvara ypač sunkiu metu. Tai labai išvargina, nes mes taip pat nesame bejausmiai.
Kartais būna nemalonių situacijų, nes šeima praeityje labai smarkiai susipyko, todėl ima ginčytis dėl pasiruošimo laidotuvėms ir kitų dalykų. Mes stengiamės laikytis atokiau nuo šeimų ginčų, tačiau kartais tai padaryti sunku. Laimei, tokių situacijų pasitaiko retai.
– Ar dirbti su mirusiaisiais vargina emociškai?
– Labiau vargina ne dirbti su mirusiaisiais, o su netektį patiriančiais artimaisiais. Žinoma, balzamuotojui sunku dirbti, kai tenka paruošti vaiko kūną, užimantį tik pusę balzamavimo stalo, kuris aiškiai skirtas suaugusiesiems. Liūdna į karstą guldyti kūną, kuris toks lengvas, kad jį pakelti gali be jokios pagalbos. Tačiau visai tai – niekis, palyginus su tuo, ką patiriame palydėję šeimą į vidų ir matydami, kaip jie reaguoja išvydę karste gulintį vaiką. Tokia patirtis tikrai vargina emociškai. Mūsų profesijos atstovai vartoja terminą „nuovargis nuo užuojautos“.
– Kokia dabar balzamuotojų paklausa?
– Šiuo metu mūsų profesijoje gana didelė gerų pagalbininkų paklausa. Dabar palaikai gerokai dažniau kremuojami, todėl balzamuojama mažesnė mirusiųjų dalis – neabejoju, kad ši tendencija tęsis ir toliau. Tačiau mirčių skaičius JAV kasmet auga ir greičiausiai augs ir toliau, ypač dabar, kai vadinamoji „kūdikių bumo“ karta pasiekė garbų amžių.
– Koks jūsų geriausias prisiminimas iš darbo?
– Dalyvavau ypatingai liūdnose laidotuvėse, nes buvo laidojamas negyvas gimęs kūdikis. Tėvai paprašė ceremoniją užbaigti paleidus dangun drugelių. Tada vienas drugelis atskridęs nutūpė man ant smakro ir nenorėjo trauktis. Vaiko tėtis vis bandė jį nuimti ir labai prajuokino kitus, net kunigą, kuris buvo geras šeimos draugas. Tai buvo žaisminga akimirka, užbaigusi labai liūdnas mažos mergaitės laidotuves. Buvo malonu, kad visi šiek tiek pasijuokė prieš atsisveikindami ir patraukdami savo keliais. O aš visai neįsižeidžiau, kad jie juokėsi ir iš manęs.
– Koks faktas apie balzamavimą žmones nustebintų?
– Dauguma žmonių nustebtų išgirdę, kad šio proceso metu invazinių procedūrų atliekame labai mažai.
Nemažai žmonių man sakė manę, kad balzamuotojai pašalina organus ir / arba atlieka skrodimą, be to, daug kas mano, kad skrodimą reikia atlikti visada. Tačiau iš tiesų skrodimas atliekamas retai, o norint kūną balzamuoti reikia padaryti tik vieną maždaug 10 cm ilgio įpjovą ir pasinaudoti dar vienu instrumentu, kuris duriamas į kūną, taip padarant mažesnio negu dešimties centų monetos dydžio skylutę.
Žinoma, procedūra kiekvieną kartą gali būti šiek tiek kitokia. Kartais reikia papildomų įpjovų. Tačiau žmogaus organų mes nematome.
