Panašiai kaip su bebrais. Žvėrelis gerai maskuojasi, jo nepamatysi, tačiau savo darbą dirba. Tik vieną ryta prabudus galima aptikti, kad pro sodybą tekantis sodelis jau užtvenktas, tam panaudoti visi seno sodo medžiai, o atsiradusi bala džiugina tik bebrą.
Blogiausia, kad efektas pamatomas tik tada, kai tai jau įvyksta. Iki tol tik tyla ir ramybė. Panašiai šiandien vyksta valstybės valdymas. Ne, čia ne apie prieš kelis metus plačiai išreklamuotas reformas.
Valdymo struktūra keičiasi ir byra ir tam byrėjimui nereikia didžiulių audrų ar griausmingų kalbų. Tam pakanka tylaus, bet kryptingo ir iki laiko mažai matomo darbo, panašiai, kaip bebrų užtvankų tvenkimas. Nesvarbu, kad tai kažkam daro milžinišką žalą. Svarbu, kad pačiam gera ir patogu.
Gaisro Alytuje sukelta valdžios nesėkmės ir negebėjimas suvaldyti elementarią situaciją (čia nebuvo priešo, turinčio savo planus ir nuolat atakuojančio ar nevaldomos gamtos stichijos, o tiesiog gaisras, kurį gesino keliolika ugniagesių automobilių) logiška tokios valdymo struktūros pakeitimo pasekmė.
Kai nekompetetingų vadovų susikaupia kritinė masė, tampa aišku, kad sistema praktiškai nustoja funkcionuoti ir ji tiesiog vaizduoja, kad dirba. Panašiai, kaip bebrų užtvenktas upelis - vietoj srovės lieka tik pelkė, užliejanti išpuoselėtus daržus, o dešimtmečius puoselėtas sodas suleistas į užtvanką.
Panašiai pelkėje nuskandintas švietimo ir mokslo ministro suraitytas parašas ant pasižadėjimo skirti daugiau pinigų pedagogų atlyginimams. Pažadas, kuris, kaip paaiškėjo, negaliojo. Niekam dėl to net plaukas nuo galvos nenukrito.
Tačiau visi šie faktai seniai žinomi. Liūdniau, kas slepiasi po jais - tai visos valstybės valdymo sistemos byrėjimas. Bet kokia iniciatyva nuskęsta pelkėje ir niekur nenukeliauja ne dėl piktybiškumo, o dėl vis didėjančios nekompetencijos. Kaip išpuoselėtos obelaitės pakertamos esminės vykdomosios valdžios pareigybės.
Čia esminis momentas, kad kalbame ne apie politinio pasitikėjimo pareigybes, kai žmonės ateina tiesiog pavadovauti ir kadencijai pasibaigus nugrimzta į Seimą arba nebūtį. Kalbame apie žmones, kurie dirba praktinius darbus.
Pasitelkus vaizduotę, tai galima lyginti su automobiliu. Mašina važiuoja nepriklausomai nuo to, kas sėdi už vairo, nes veikia visos jo sistemos. Tačiau kai teisininko išsilavinimą turintis vairuotojas nusprendžia, kad yra gimęs mechaniku ir su pigiu įrankių rinkiniu, kurį su nuolaida įsigijo artimiausiame prekybos centre, pradeda tobulinti variklį, kažkodėl po to kelyje nutinka įvairių netikėtumų.
Jei lygintume su bet kokia įmone, dabar pas mus tiesiog persikreipia valdymo struktūra ir sutrūkinėja jos grandys. Į pareigybes, kurios tarsi būtų sistemos vykdomosios grandys, skiriami žmonės, kurie net neplanuoja dirbti.
Jie mano, kad ne tam gimę, bet valgyti norisi ir šį klausimą galima išspręsti pasitelkus politinį užnugarį. Žemutinės grandys, ypatingai valdininkai, kurie nenori atsakyti už nieką, kai vadovas nekompetetingas randa priežasčių kaip nieko neveikti.
Galinčių juos priversti imtis veiksmų ir atsakomybės nėra, nes aukštesnėse grandyse sėdi žmonės, neturintys supratimo apie sistemą ir kaip ji turi funkcionuoti. Tačiau šie žmonės ištikimi kitai sistemai – tai, kuri juos paskyrė. Jiems užtenka šios ištikimybės. Praktinių darbų dirbti jie net nesiruošia.
Čia galime užbaigti diskusijas apie pertvarkas ir reformas – jos nevyks, nes niekas net nesiruošia jų vykdyti. Pažadėti taip, realiai kažką keisti vargu.
Tipinis tokio biurokratinio būdo pavyzdys – buvęs policijos generalinis komisaras Linas Pernavas, kuris, kaip rašo žiniasklaida, pusę metų šešias valandas per dieną už valstybės, tai yra mūsų visų, pinigus mokėsi anglų kalbos ir tada, visiškai netikėtai, savaime suprantama, kas galėtų tuo abejoti, tapo naujai įsteigtos Lietuvos policijos atašė Jungtinėje Karalystėje.
Ar nebuvo jaunų ir veržlių kylančių policininkų, kurie jau tobulai moka anglų kalbą ir jų parengimui nereikėtų skirti papildomų eurų, o generalinis komisaras vietoj studijų užsiimtų tiesioginiu darbu, už kurį mokamas atlyginimas, niekas net nepaklausė.
Kaip nepaklausė, ar verta mokėti komisarui algą už tą laiką, kai jis ne dirbo, o studijavo. Ar čia yra kokia nors vertė valstybei, ar tik keliems asmenims? Kokie darbai nuveikti studijų metu? Kaip vyksta policijos reforma matom.
Tačiau šie retoriniai klausimai atrodo logiški tik iš šalies. Tai visiškai kita, paralelinė, valdymo logika. Čia svarbu ne kompetencija, bet ištikimybė.
Kuo arčiau rinkimai, tuo ši sistema aktyviau diegiama. Įvairių įstaigų ir organizacijų vadovai neoficialiuose pokalbiuose užsimena, kad jau seniai nebuvo tokio įvairių lygmenų politikų prašymų srauto padėti reikalingiems žmonėms rasti darbą.
Dalis šių žmonių, kaip ir senais laikais, ieško ne darbo, jie ieško „etato“, kai galima gauti atlyginimą nelabai ką veikiant. Plika akimi matosi, kad dalies valstybinių įstaigų darbo kokybė menksta.
Blogiausia, kad kai struktūra subyra, ją atstatyti ir organizaciją vėl motyvuoti, reikia labai daug laiko. Kartais to padaryti taip ir nepavyksta. Tuo labiau, kad įstaigose atleisti žmogų, turintį valstybės tarnautojo statusą, ypatingai sudėtinga.
Kol kas, kol biudžete pinigų pakanka, galime sau leisti tokius žaidimus. Kai ekonomika susvyruos, visu grožiu pamatysime, kiek kainuoja nekompetetingų žmonių sprendimai. Už juos vis tiek teks mokėti mums, o ne tiems, kurie šiuos sprendimus padarė.
Tie, kurie „pabėrė“ sistemą tiesiog ramiai mėgausis padidintu Seimo nario atlyginimu.