Apie tragišką jauno žydo karininko, iš pavydo, antiseminitizmo ar tiesiog per klaidą apkaltinto tėvynės išdavyste ir, net stokojant teisme įrodymų, vis tiek nuteisto, likimą ir yra šis paskutinis Romano Polanskio filmas. Beje, sulaukęs tiek Vencijos kino festivalio didžiojo žiuri prizo, tiek feministinių protestų bei visuomenės pasmerkimo, tiek nemažo žiūrovų antplūdžio į pirmuosius kino seansus, nepaisant dėl skandalo nutrūkusios reklaminės kampanijos ir atšauktų visų televizijos bei radijo interviu.
Tik šįkart kaltinimai ne tokie „kilnūs” ir apie tėvynę ar karišką garbę niekas negalvoja. Šįkart Romanui Polankiui ir vėl mėginama priklijuoti prievartautojo etiketę.
Likus kelioms dienoms iki filmo premjeros fotografė ir buvusi manekenė Valentine Monnier dienraščiui „Le Parisien” pranešė: 1975 m. Šveicarijos kalnų slidinėjimo kurorte ją, tuomet vos aštuoniolikmetę, sumušė ir išprievartavo mažai jai pažįstamas ir dvigubai vyresnis režisierius. Dienraštis teigia, kad keliasdešimt metų tylėjusios moters žodžius galėtų patvirtinti ir keli liudininkai. Nors pats R. Polanskis per savo advokatus pranešė kategoriškai neigiąs kaltinimus ir netgi svarstantis galimybę kreiptis į teismą dėl šmeižto.
Kiek ironiška visoje šitoje makabriškoje istorijoje – nepaisant feminisčių protestų bei bandymo užblokuoti įėjimus į kino teatrus, nepaisant dėl skandalo sužlugdytos filmo reklaminės kampanijos, spauda bei visuomenė skiria šiam reikalui tiek dėmesio, kad net sumaniausi „piarščikai” galėtų pavydėti sukeltos viešumo bangos ir sklaidos – apie filmą dabar žino net ir tie, kurie turbūt niekada nėra girdėję nei Dreyfuso, nei Polanskio. Ir todėl dar labiau veržiasi į kino teatrus, smalsaudami, apie ką gi ten tas prievartautojas filmą sukūrė, – mes, žmonės, esame primityvūs, daugumai mūsų nuo seniausių laikų tereikia skandalų, duonos ir žaidimų, nepykite.
Jeigu būčiau visai sugedusi cinikė, tikinti sąmokslo teorijomis, gal net pagalvočiau: toks madam V. Monnier noras nubausti nusikaltėlį gerokai post factum, pasirinkus filmo premjeros išvakares, iš tiesų yra ne atpildo siekis ar keršto aktas, bet idealiai trečiųjų šalių suplanuota reklaminė kampanija, kaip kokiame filme „Uodega vizgina šunį”, geriau ir nesumąstysi. Nes skandalas – visada geriausia reklama, o monsieur Polanskiui su jo reputacija jau ar taip, ar taip nebėra ko prarasti – ne pirmas ir ne paskutinis kaltinimas ir vis tiek kaip nuo žąsies vanduo.
Kaip ironiška ir tai, kad tiek auka, tiek jos kaltinamas režisierius įvykius, kažkada vykusius arba ne idiliškoje kalnų trobelėje, sieja su A. Dreyfuso tragedija, ir abu bando pasimaudyti, atkeršyti ar nusiplauti dėmes nuo munduro, pardon, slidinėjimo kostiumo, šios kilnios istorijos spinduliuose.
V. Monnier teigia nutarusi prabilti būtent dėl R. Polanskio filme nagrinėjamos temos: Dreyfuso atvejis įrodė – teismai ne visuomet teisingi, ir tai neva viena iš priežasčių, kodėl ji pati vengė kreiptis į juridines įstaigas tiek metų. Jos nuomone, skandalingai ir tai, kad tokios gana šventos Prancūzijai istorinės Dreyfuso temos, kurioje daug kalbama apie garbę bei teisingumą, ėmėsi režisierius, JAV jau nuteistas už santykiavimą su nepilnametę aštuntame dešimtmetyje bei pabėgęs nuo bausmės į Europą, į laisvamanę Prancūziją, kuri atsisako jį išduoti Amerikai.
Tuo tarpu Lenkijoje gimęs žydų kilmės režisierius, kuris vaikystėje buvo išgelbėtas iš žydų geto, tvirtina, kad visa kampanija prieš jį primena XIX a. pabaigos greičiausiai antisemitinėmis nuotaikomis, bet ne tvirtais įrodymais pagrįstą puolimą prieš A. Dreyfusą, ir niekam iš tiesų nerūpi, kaltas režisierius ar ne. Ir kad istorinės temos jam visada artimos – jis pastatė ne tik siaubo filmą „Rozmari kūdikis”, bet ir žydų tragediją atspindintį biografinį filmą „Pianistas”, pelniusį Oskarą tiek pačiam režisieriui, tiek keletą statulėlių kartu su juo dirbusiai komandai, taigi, dirbti su Polanskiu visada apsimoka, suprask.
Net režisierė Nadine Trintignant, galima sakyti, įsijautė į Emilio Zolia rolę. Juk būtent šiam rašytojui priklauso žymioji frazė „J’accuse” – „Aš kaltinu” – tai buvo pirmieji žodžiai straipsnio, gynusio Dreyfusą ir išspausdinto viešai laikraštyje „Aurore”. Po šio pamfleto, kaltinusio Respubliką, Prezidentą bei teismų sistemą neteisingai nuteisus nekaltą žmogų, prieš populiariąją minios ir valdžios nuomonę pasisakiusį Zolią pradėta persekioti.
Vargšeliui net teko bėgti iš Prancūzijos, bet visuomenė bent jau susimąstė, kaltas Dreyfusas ar ne.
Ar ne to siekė ir garbaus amžiaus madam režisierė – priversti mus suabejoti kažkieno dar net nenuteisto kaltumu?
Mums Lietuvoje N. Trintignant labiau žinoma dėl Vilniuje prieš gerą dešimtmetį įvykusios tragedijos, kurios metu menininkės duktė aktorė Marie Trintignant žuvo nuo savo meilužio dainininko Bertrand Cantat smurto.
Taigi tuo metu kol dauguma protestuoja prieš R. Polanskį, o kiti politkorektiškai tyli, nes arba pritaria kaltinimams, arba bijo, nenori kištis, eiti prieš minią, ji kone vienintelė išdrįso išeiti į televizijos eterį bei pasakyti galbūt ir nelogišką, kiek absurdiškai argumentuotą nuomonę. Bet tai bent jau buvo bandymas apginti, jei ne režisierių, tai bent jo paskutinį filmą, kuris, beje, tikrai puikus.
Visų pirma madam bandė raginti visuomenę atskirti meno kūrinį nuo jo kūrėjo, kuris galbūt ir yra suklydęs, ypač praeityje. Nors, kaip sakė šia tema kalbėjęs, bet Polanskio pavardės nepaminėjęs Prancūzijos kultūros ministras, genialumas neatleidžia nuo bausmės. Sutinku abiem atvejais. Tik vienas mažas niuansas – prieš pasmerkiant, viešai užmėtant akmenimis ir nubaužiant, būtų gerai įrodyti tą kaltę, už kurią baudžiama, nes, kaip kalba statistika, bent jau JAV kas dešimtas mirties bausme nubaustas žmogus pasirodo esąs nekaltas, dažniausiai, post mortem ir post factum.
Dar madam Trintignant pareiškė: jei R. Polanskis nebūtų žymiu režisieriumi ir dar žydu, visi jau seniai būtų palikę jį ramybėje. Jos nuomone, kaltinimų banga kyla būtent todėl, kad visuomenėje klesti antisemitizmas, kaip ir Dreyfuso laikais, bei iš pavydo – dauguma negali suvirškinti, kad vargšas berniukas iš geto tapo genialiu režisieriumi, skinančiu tarptautinius apdovanojimus.
Ji apeliavo ir į tai, jog nuo tariamo prievartos akto prabėgo keturiasdešimt metų ir tam turėtų galioti senaties terminas, per tą laiką įvyko tiek „mažiau žymių ir mažiau skandalingų” prievartos aktų, apie kuriuos niekas net nekalba, be to, įvykius sunku būtų įrodyti. Oficialiai Prancūzijoje senaties terminas išprievartavimui įsigalioja po dešimties metų, pedofilijos atvejais – po dvidešimties.
Deja, gerais norais kelias į pragarą grįstas – N. Trintignant pasisakymas užtraukė jai visuomenės nemalonę ir patyčias, mano jautria siela suvokiant, peržengiančias bet kokias padorumo ribas. „Alzheimerio ištikta senė”, „tegul užsako filmą apie dukters žūtį tam pedofilui”, „tai gal ir Cantat nekaltas, kad užmušė jos dukrą?”, „šlykšti senė” etc. Miela visuomene, taip ginanti moteris, jums negėda? Juk čia irgi viešai puolama sena vieniša moteris?
Interneto komentatoriai kaip įmanydami išsityčiojo iš garbus amžiaus moters, kurios vienintelis nusikaltimas XXI amžiuje tebuvo išsakyta asmeninė nuomonė. Taip – ne visiems patogi ir patinkanti, taip nepolitkorektiška, taip, kiek absurdiška, bet sava nuomonė!!!!
Ir mane, gyvenančią civilizuotame Vakarų pasaulyje, kur kol kas dar galioja žodžio laisvė (o ir nekaltumo prezumpcija), tai gerokai žeidžia, kaip ir minios linčas.
Mane žeidžia prievarta ir nusikaltėlius būtina įvardinti bei teisti. Tačiau minios linčas, tyčiojamasis iš kitaip galvojančio bei minčių cenzūra žeidžia taip pat. Apie tai daug kalbama „to niekšo” filme „Aš kaltinu”, beje. O gal mes jau pamiršome Harper Lee knygą „Nežudyk strazdo giesmininko” ir jos pamokas?
Nežinau, kaip ten su tuo antisemitizmu ir pavydu, skamba pritemptai. Bet vienu aspektu N. Trintignant teisi: jei Polanskis būtų koks santechnikas, greičiausiai jau seniai būtų nuteistas ir visų pamirštas.
Arba nieko net nebūtų įvykę. Pripažinkime, be galingo vyro charizmos ir šarmo mažam, nelabai išvaizdžiam prancūzui santechnikui su lenkišku akcentu būtų buvę daug sudėtingiau prisikviesti į savo trobelę taurei karšto vyno jauną gražią manekenę...
Prievarta vyksta ir paprastų mirtingųjų pasaulyje, ne tik mūzų bei pinigų dievų palytėtųjų olimpe, suprantama. Tiesiog garsios moterys gali būti greičiau išgirstos smurto atveju nei jų tyliosios paprastosios sesės, tai tiesa. Ir ačiū joms, kad išdrįsta prabilti vardan mūsų visų.
Bet N. Trintignant kalbėjo ne apie tai. Ji kalbėjo apie tai, kad jeigu iš smalsumo eini vakarienės pas girios karalių liūtą, kurio riaumojimas ir prasta reputacija girdėti iš toli, vargu ar gali tikėtis pokalbio apie Nyčę ir vegetarinių vaišių.
Tik nepradėkite į mane mėtyti akmenų. Aš esu duktė, moteris, mama. Ir kas kartą išgirdusi tokias istorijas krūpteliu, nes kiekvienas iš mūsų bet kada rizikuoja tapti prievartos auka ar būti apkaltintu be pagrindo – ir , sutikite, abiem atvejais tai yra baisu. Kaip lygiai taip pat kiekviename iš mūsų gyvena miegantis žvėris, kuris nežinia kada atsibus ir kaip prasiverš. Mes negyvename ir niekada negyvensime idealiame pasaulyje.
Tai jokiu būdu nepateisina smurtautojo ar nemeta kaltinimo aukai, išgirskite, prašau. Tiesiog, kaip miestuose yra „no go zone”, taip ir kai kurie vyrai (ar moterys, bet rečiau) būna „no go zone”. Ir vien kalbomis, viešais kaltinimais ar auklėjimu smurto bei prievartos 100 proc. neišnaikinsi, deja.
Kartu su filmo „Aš kaltinu” premjera ir vėl grįžtame prie Harvey Weinsteino šmėklos, #metoo fenomeno bei įtakingų vyrų (ir moterų, neapsimeskime, jog visi jie – kiaulės, o mes šventos) galios žaidimų, ypač paplitusių kino, meno pasaulyje. Netgi tokioje liberalioje laisvos meilės, flirto ir elegantiškai intelektualaus ištvirkimo šalyje kaip Prancūzija. Tiesa, meilės šalyje #metoo turi kitą pavadinimą – #balancetonporc (paviešink savo kiaulę) ir, beje, sutinkamas ne taip entuziastingai kaip anglosaksoniškame pasaulyje.
Mat Polanskio skandalas Prancūzijoje kilo dar neatvėsus žinomos jaunosios kartos aktorės Adèle Haenel pakurstytoms žarijoms, kurios įplieskė tikrą ugnį prancūziško kino pasaulyje. Praėjusią savaitę aktorė apkaltino režisierių Christophe Ruggia, kad jis ją lietė ir seksualiai priekabiavo, kuomet būdama 12–15 metų paauglė filmavosi jo filme „Velniūkščiai”.
Po šių aktorės žodžių režisierius apsimeta, o galbūt iš tiesų yra apstulbęs, mekena atsiprašymus bei teigia viską daręs draugiškai, be kažkokių užkulisinių minčių. Bet kokiu atveju – jo karjerai bei socialiniam gyvenimui „amen”, pedofilo etiketė tvirtai priklijuota prie kaktos ir dabar jau tegul jis gailisi net galbūt iš tiesų nekaltos, kiek patriarchalinės frazės, kuri kažkada užkliuvo jaunai paauglei aktorei bendrų visos filmavimo komandos pietų metu – „o ką tu valgysi, brangute”.
Dauguma sveikina aktorės ryžtą prabilti ir tvirtina, kad jos drąsus liudijimas tik paskatins kitas aukas, ypač nežymias, paprastas moteris, nebijoti prabilti. O kino industrijos atstovams teks sukti galvas ir ieškoti naujų apsaugos mechanizmų, kuriuos būtų galima įdiegti, kad nepilnamečiai aktoriai būtų dar labiau apsaugoti nuo seksualinių grobuonių ar psichologinio bei fizinio smurto.
Aktorė teigia ilgai jautųsi kaltę ir nedrįsusi apie tai kalbėtis, o juolab kreiptis į teisingumą. Kaip ir dauguma merginų bei moterų atsisako priekabiavimo ar prievartos atvejais kreiptis į policiją ar eiti į teismus, nes joms būna gėda, yra sudėtinga įrodyti nusikaltimą, jos dažnai laikomos ne nekaltomis aukomis, o lengvabūdėmis, kurios pačios prisiprašė, be to, teismai ne visada nukentėjusiųjų pusėje. Todėl Adèle Haenel, palaikanti ir Polanskio kaltintoją madam Monnier, ragina visas moteris – tiesiog kalbėti, netylėti, kaltinti, viešinti. Kad ir per žiniasklaidos kanalus. Į teisėsaugą, tvirtina ji, net nebūtina kreiptis, nes nėra garantijos, kad byla nebus užgniaužta.
Ir štai čia jau mano radarai sujautrėja ir suklūsta. Viešumas – galingas ginklas ir juo būtina naudotis. Visgi yra mažas „bet” – jis negali visais atvejais atstoti teismo, kitaip pakvimpa minios linču. Nes tarp tikrai kaltų viešumo girnomis sumalsime ir nekaltų žmonių gyvenimus, prisiminkime „kur dingo mergaitė” tragediją, nusinešusią kelias gyvybes. Be to, viešumas be įrodymų – tobulas keršto įrankis įpykusio žmogaus, atstumto meilužio ar meilužės, atleisto darbuotojo/-os ar konkurento rankose. Kas tai sukontroliuos?
O ką man daryti šį vakarą, pirkti bilietą į „Aš kaltinu” ar ne? Ar eidama žiūrėti šio kino taip pat tapsiu nusikaltėle ir praturtinsiu „niekšą Polanskį”, kaip skandavo feministės?
Kaltas ar nekaltas liūtas režisierius? Ir ar būtų jis mažiau kaltas, jei būtų iš pažiūros taikus, niekam nežinomas zuikis santechnikas? Teisėtai ar ne apkaltintas Polanskis? Kodėl V. Monnier tiek metų tylėjo? Kas iš tiesų tą vakarą įvyko kalnų trobelėje tarp nekaltos jaunos gazelės ir pašvinkusią reputaciją turinčio liūto? Keršyti ar atleisti?
Ar verta viešai kalbėti apie prievartą, kurios negalima įrodyti ir kuri įvyko prieš kelis dešimtmečius? Ar viešai metami kaltinimai be įrodymų nekvepia raganų medžiokle, tik viduramžiais medžiojamos buvo moterys, o dabar – vyrai?
Ar įmanoma ir moralu smerkti prievartautoją nusikaltėlį, bet gerbti menininką bei žavėtis jo kūriniais? Ar nusikaltimas, galimai padarytas praeityje ir neįrodytas, visgi yra nusikaltimas ir ar galima jį atleisti?
Ar žymūs aktoriai – Jean Dujardin ir Louis Garrel, vaidinantys naujausiame Polanskio filme, taip pat tampa praeities nusikaltimo bendrininkais ir sutepa savo reputaciją (nes įpykusi visuomenė jau švaistosi tokiais kaltinimais ir jiems)?
Ar filmas, kuriame kalbama apie skausmingą Prancūzijos istorijos etapą, privalo būti boikotuojamas vien todėl, kad jo režisierius R. Polanskis? Ar etiška, kad žiūrovų už bilietus mokami pinigai turtina galimą nusikaltėlį?
Klausimų daugiau negu atsakymų. Ir, teisybę pasakius, aš nežinau tų atsakymų taip pat.
Į kiną tikrai eisiu, nes man įdomi ir jautri Dreyfuso istorija jau seniai, dar tada, kai pradėjau domėtis pačia Prancūzija ir jos istorija. Be to, meskite į mane akmenį, man patinka Polanskio, kaip režisieriaus, darbai, o visuomeninė isterika man niekada neturėjo įtakos. Koks jis žmogus ir kokio lygio „niekšas” – negaliu spręsti, nepažįstu asmeniškai, į trobelę nekvietė, o ir būčiau nėjusi, nes jis manęs neveža net ir su savo charizma, o vieša nuomone pasitikiu „50–50” santykiu.
Ir manau, kad genialumas neatleidžia nuo bausmės, su sąlyga, jei nusikaltimas yra įrodytas. Bet taip pat manau, menininko kūrybą reikia atskirti nuo jo asmenybės ir gyvenimo. Nes jei meną ir menininkus bei jų gyvenimus vertinsime iš dabarties perspektyvų, tai netrukus pagausime save bedeginančius Picasso drobes – jis ne kartą yra įsivėlęs į meilės romanus su nepilnametėmis, tai užfiksuota jo biografijoje, be to, buvo didis mizoginas bei seksistas ir net smurtavo, bent jau psichologiškai prieš moteris ir savo nuosavus vaikus.
Eisiu žiūrėti „Aš kaltinu” ir todėl, kad pasimokyčiau iš praeities pamokų, kaip tampi kaltu be kaltės ir visuomenė tave „išprievartauja”, sužlugdo.
Ir todėl, kad tikiu į diskusijos galią ir kad tiesa bei atsakymai gimsta kalbantis, svarstant ir kvestionuojant, ypač populiarią visuomenės nuomonę ir neva akivaizdžius faktus, o ne linčiuojant minioje.
