Seimui pateikiau su kolegomis parengtus įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama, kad savo nuomonę galėtų pareikšti visi tos savivaldybės teritorijoje gyvenantys gyventojai, kurios teritoriją planuojama prijungti. Juk akivaizdu, kad drastiški pokyčiai turės pasekmių ir jiems. Įstatymo pakeitimu taip pat siekiame nustatyti, kad keičiant administracinių teritorijų ribas apklausa būtų laikoma įvykusi, jeigu balsuoja daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių tos teritorijos gyventojų. Seimas be ilgų abejonių ėmėsi šio įstatymo svarstymo, pritardamas po pateikimo.
Kodėl V. Matijošaičiui nereikia sąvartyno?
Neseniai visuomeninio transliuotojo žurnalistų atliktas tyrimas atskleidė, kad už Kauno mero Visvaldo Matijošaičio paskelbto plano prijungti prie miesto 99 Kauno rajono miestelius ir kaimus slypi noras rajono žmonių sąskaita papildyti miesto biudžetą ir užsitikrinti daugiau galimybių asmeniniams politikų verslams ir interesams.
Kauno miesto taryba pareiškė norą atsiriekti sutvarkytus ir „pelningus“ kampelius. O štai 12 retai apgyvendintų seniūnijų su daugybe socialinės paramos ir pagalbos reikalingų gyventojų, kapinėmis ir sodais, Lapių sąvartynu atsainiai paliekama už interesų lauko. Ir dėl tokio sprendimo ten gyvenančių žmonių niekas neklausia.
Kauno atvejis išsiskiria tuo, kad politikų asmeniniams įgeidžiams realizuoti pasitelkiama demokratiniu būdu išrinkta miesto taryba ir Lietuvos teisėkūros spragos. Kartu paminamas tarybos reglamentas, šiurkščiai ignoruojama bendruomenių nuomonė. Ir kam reikia piliečių nuomonės? Tegul jie sau piketuoja, renka parašus, o „jų valią galima nupirkti“. Juk taip yra sakęs pats prijungimo idėjos autorius. Yra ir kitas ėjimas – pasinaudoti apklausa, melaginai skelbiant, neva tai referendumas.
Kuria pavojingą precedentą
Kai visa Europa žengia decentralizacijos keliu, Kauno miesto meras selektyviai išrankioja gyventojų skaičiumi gausiausias bei investicijomis turtingiausias kaimyninės savivaldybės teritorijas ir siekia sukurpti fabriko principais pagrįstą darinį. Esą tai bus „kiečiau“ nei Amsterdamas ir Paryžius. Tačiau kokios bus pasekmės visai šaliai, kai jau dabar Lietuva tampa trijų didmiesčių valstybe, o šalyje vis labiau veriasi socialinė atskirtis?
Lietuvos regioninės politikos Baltojoje knygoje konstatuota, kad Lietuvos savivaldybės pagal savo dydį yra vienos didžiausių Europos Sąjungoje. Kartu pabrėžta, kad bet kokia administracinė reforma galima tik nepasiekus užsibrėžtų tikslų, o ją ,,galima vykdyti tik išanalizavus ir įvertinus nusistovėjusius gyvenimo, darbo, mokymosi ryšius, atlikus išsamią savivaldybių ekonominių ir socialinių rodiklių analizę ir privaloma tvarka vadovaujantis gyventojų bei savivaldybių tarybų nuomone“.
Europos vietos savivaldos chartijos 5 straipsnyje teigiama, kad ,,savivaldybių teritorinės ribos negali būti keičiamos, iš anksto nepasitarus su visomis vietos bendruomenėmis ar nesurengus referendumo, kur tai leidžia statutas“. Kauno rajono perdalijimo atveju civilizuotos europinės teisės principai būtų nublokšti į purvą.
Du skirtingi modeliai
Europoje daugėja aglomeracijų, kur miestų teritorijos praktiškai susiliejusios, bet savivaldybės išlikusios, kad būtų galima geriau teikti viešąsias paslaugas. ES vietos savivalda veikia ne konkurencijos, bet pasitikėjimo, bendradarbiavimo, partnerystės ir solidarumo pagrindais.
Verslas remiasi konkurencija ir naudos generavimu siaurai interesų grupei. Vietos savivalda yra pagrįsta socialine ekonomika ir siekia viešojo gėrio visiems, čia ne viskas matuojama tik pelnu.
Viešųjų paslaugų teikimo kokybė demokratinėje Europoje nėra susijusi su teritorijų aneksavimu, vietos savivaldos naikinimu, žmonių šantažavimu. Einama bendradarbiavimo, partnerystės, išteklių konsolidavimo ir konsorciumų kūrimo keliu.
Atrodytų, tai labai aiškūs šiuolaikinės demokratinės savivaldos principai, tačiau V. Matijošaičio komanda suka ienas į priešingą pusę, išsvajotos kunigaikštystės link.
Paliestų kiekvieną šeimą
Akivaizdu, kad užmojis sunaikinti socialiai orientuotą Kauno rajono savivaldybę su 25 seniūnijomis ir primesti centralizuotą struktūrą tik atitolintų paslaugas gyventojams, paliestų daugelio namų ūkių ir verslo subjektų interesus.
Kiltų grėsmė suardyti ugdymo įstaigų tinklą, nes, vadovaujantis Švietimo įstatymu, mieste negali veikti „ilgoji“ gimnazija, jei 10 km spinduliu yra kita gimnazija.
Kaimo vietovėse bibliotekos gali veikti 700 gyventojų ir daugiau turinčiose gyvenvietėse. Tuo metu miesto savivaldybėje viena biblioteka aptarnauja mažiausiai 30 tūkst. gyventojų.
Reikėtų keisti ne tik adresus, bet ir įvairius paveldėjimo dokumentus. Jaunimas iki 35 metų negalėtų naudotis Vyriausybės teikiama parama pirmam būstui įsigyti, nes ji taikoma tik kaimiškų teritorijų gyventojams.
Ženkliai pasikeistų verslo liudijimų kainos, kiti mokesčiai, net draudimas. Žemės nuomos mokestis padidėtų 60-70 proc., žemės mokestis - 30-40 proc. Ūkininkams iškiltų grėsmė netekti ES paramos. Priemiestinėse seniūnijose vyrauja smulkūs ir vidutiniai ūkiai, uogų, vaisių, daržovių augintojai. Prijungus prie miesto, jie turėtų nunykti, pablogėtų jų ekonominiai rodikliai. Ar sprendimo teikėjai paskaičiavo, kiek šios permainos kainuotų šeimai?
Žmonės jaustųsi palikti „už borto“
Kažkas pasakys: manęs tai neliečia, aš ne ūkininkas, nedirbu pagal verslo liudijimą, neturiu žemės, nesilankau bibliotekoje, gydausi privačioje klinikoje. Tačiau, sutikite, daugybei žmonių reikia įvairių paslaugų, ir jie netrukus skaudžiai pajustų šios „reformos“ pasekmes. Ypač tos 12 seniūnijų, kurios atsidurtų už kuriamos „kunigaikštystės“ ribų ir kurių gyventojų nuomonės šiandien niekas neklausia.
Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato vietinių referendumų galimybės, tačiau V. Matijošaitis ir jo komanda atkakliai kartoja viešųjų ryšių mantrą „tegul sprendžia žmonės...“, nors siūloma prastumti tik patariamąją reikšmę turinčią apklausą, kuri laikoma teisėta nepriklausomai nuo joje dalyvavusių gyventojų skaičiaus.
Taigi, nepaprastai svarbų klausimą gali nulemti balsų mažuma, kai visame Kauno rajone gyvena 101 tūkstantis gyventojų. Pasitikėjimo nekelianti antidemokratiška apklausa gali būti tik priedanga manipuliuoti gyventojų nuomone.
Kauno rajonas čia kaip gyvas pavyzdys, patekęs į politikų interesų zoną, tačiau įstatymo projektas kurtas visoms Lietuvos savivaldybėms, kad jų neraikytų ir nedalintų pagal vieno ar kelių politikų norus. Esu įsitikinusi, kad tik žmonės gali spręsti likimą to Lietuvos krašto, kuriame gyvena.