Valdžioje esančioms - už „nepagarbą protui“, opozicinėms už tai, kad prieš tą nepagarbą neprotestuoja. Protesto akcijai teko aukotis pačiam docentui – 4,5 minutės telefoninė paskaita vietoje gyvos. Žinosite, politikai!
O VU rektorius protesto vardan net nusifotografavo moliūgų fone. Pastebės ar ne politikai, bet bent jau rinkimuose antrai kadencijai į postą nepakenks. Gal nenorėdama nusileisti protesto formos sąmojingumu prorektorė pavaldiniams surengė „minčių lietų“– „kokias siūlote protesto formas, išskyrus streiką?“.
Mieli kolegos, jei domina tik formos „išskyrus“, tai gal nesivarginkim. O streikas jau paskelbtas - lapkričio 25-oji aštuonių dienų streiko pradžia.
Streiku dėstytojai reikalauja trijų dalykų: II pakopos pensijų dydį sieti su buvusios algos dydžiu, o ne su investavimo grąžos atsitiktinumu kapitalų rinkose, sumažinti terminuotų darbo sutarčių taikymą ir padidinti algas. Streikuos pusės šalies universitetų personalas, tai palies pusę šalies studentų.
Jie negaus paslaugos, už kurią daug kas brangiai moka. Tačiau apklausti studentai karštai palaiko streiką, siūlo valdžiai daugiau lėšų skirti dėstytojams, užuot švaisčius statybų projektams ir dosnioms universitetų vadybininkų algoms.
Tas streikas, tiesa, ne Lietuvoje - Jungtinėje Karalystėje. Lietuvos Karalystėje didžiajai daliai dėstytojų streikas – tabu. Nelabai stebina, nes Lietuvos laisvosios rinkos instituto mokyme tokio reiškinio nėra ir būti negali.
O to instituto kasdien skleidžiamoje šviesoje išaugo, jau ir net „į profesorius išėjo“, su jo propaguojamu pasaulio vaizdiniu visai patogiai jaučiasi ištisa karta. Neatsitiktinai universiteto humanitarai to instituto tarybos narį prof. P. Subačių jau antrai kadencijai išsirinko ir į savosios Alma Mater Vilnensis tarybą. Dideli sveikinimai, kolegos.
Taigi, koks dar streikas? Raudonųjų sąmokslas! Lyg raudonoji karalystė būtų garsėjusi streikais. Na bet kažkas ten buvo, kokios tai profsąjungos... . Ne, mums to nereikia, gal geriau kokią žvakutę ar ateikim į paskaitą pasirėdę gedulo rūbais (čia idėjos iš to „minčių lietaus“).
Kai tokie protestai, tokia ir valdžios reakcija. Štai ką į keliolikos mokslininkų organizacijų raštą atsakė Premjeras: “Paklauskime apie tai, […] kaip mūsų baigusius mokslus studentus graibsto verslo organizacijos...“.
Kirto Premjeras kaip į Dievo langus. Būtent, kad verslas Lietuvoje net labai „graibsto“ absolventus, nors ir nuolat pabambėdamas, kad stinga nemokytų kvailelių. Esant net nemažam vidutiniam nedarbo lygiui, niekur kitur buvusiems studentams nesiseka įsidarbinti taip sėkmingai kaip Lietuvoj. Lietuva pirmauja tarp EBPO šalių – įsidarbina 93 proc. aukštąsias mokyklas baigusių jaunuolių (1 pav.).
Daug kas iškart ims kritikuoti tą faktą teigdami, kad darbdaviai ima diplomuotus žmones kvalifikacijos nereikalaujamiems darbams. Anaiptol, universitetų diplomus turintiems darbuotojams Lietuvoje mokama 90 proc. daugiau už vidutinę algą ir tai taip pat yra vienas geriausių rodiklių ES šalių grupėje, kur vidutiniškai studijos duoda tik apie 60 proc. grąžos. Nenuostabu, kad jaunimas plūsta į universitetus nepaisant jų ilgalaikio viešo niekinimo, prie kurio, paradoksas, bet entuziastingai jungiasi ir nemažai dėstytojų bei rektorių.
Ne, universitetai Lietuvoje neblizga, bet taip pat kaip ir juos vertinantis verslas. Tiesiog kirvis bent kol kas atitinka kotą ir tiek.
O kaip jiems blizgėti, jei finansavimu yra uodegoje - tarp Rusijos ir Lotynų Amerikos (2 pav.). Išlaidomis vidutiniškai vienam studentui per pusę atsiliekame nuo EBPO šalių vidurkio ir siekiame tik 60 proc. atitinkamo Estijos rodiklio.
Žinomas minėtas priekaištas, kad studentų per daug ir todėl valstybė nepajėgi adekvačiai finansuoti kiekvieną. Bet po studijų jų įsidarbinimo už geras algas rodiklis, kaip minėjau, vos ne geriausias pasaulyje. Kuo įrodysite, kad studentų per daug? Linavų verksmais, kad stinga „fūrų“ kabinose norinčių gyventi vairuotojų? Prieš tą argumentą pasiduodu.
Finansų ministras V. Šapoka, pedagogų profsąjungų spaudžiamas daugiau finansuoti švietimą, žinoma, turi kitą ir sau patogią statistiką.
Neva Eurostat‘as rodo, kad Lietuva švietimo finansavimui skiria didesnę BVP dalį nei ES vidurkis. Ką ministras ir visa valdžia vadina švietimu, kokias išlaidas jam priskiria ir kokius skaičius teikia Eurostat‘ui, turėtų išsiaiškinti patys. O dėstytojai ir mokytojai dirba ne „švietime“, bet mokymo ir studijų įstaigose, jos, ne „švietimas“ jiems moka algas. Tai štai, tų įstaigų viešas finansavimas ir skaičiuojant BVP procentu, ne tik, kaip parodyta aukščiau, vienam studentui, irgi yra vienas mažiausių tiek tarp ES, tiek tarp EBPO šalių.
Vien ta didelių paklodžių statistika, atsiprašau skaitytojų už ją, turėtų padrąsinti dėstytojus garsiems reikalavimams. Ir tokiomis formomis, kurių neišgirsti neįmanoma.
Laikas akademikams iš nuolankių avelių-prašytojų ir apsukrių cinikų individualų tapti organizuota jėga ir politikos veikėjais. Nebesimuistyti, „taip tai taip, bet protestu negalima pakenkti studentams“. Nėra studentams didesnės žalos kaip mokytis iš baudžiauninkų dėstytojų.
Streikas, ir tik streikas prablaivo darbdavius, šiuo atveju, valdžią. Ne tik vakarų šalių kolegos, net lietuviai mokytojai savo pavyzdžiu to moko dėstytojus.
Deja, dėstytojai, vieni pernelyg siauriai žiūri tik į savo monitorius, nesidomi visuomeniniais procesais ir viešąja politika, kiti – domisi, bet apsiriboja vietinės žiniasklaidos skleidžiamasi lasvarinkininkų instituto mitais, treti pernelyg orūs, kad „dėtųsi“ prie tokio darbininkiško dalyko kaip profsąjungos.
Nenuostabu, minėtoje apklausoje į klausimą „Ar Jūs pritariate Vilniaus universiteto darbuotojų masiniam protestui, kitokiam nei streikas“ 96 proc. atsako – taip. Jei „taip“, jei „kitokiam“, tai taip mums ir reikia.