Laidos vedėjas Tomas Sinickis pokalbio pradžioje Justės paklausė, ar jai, pasiekusiai muzikos viršūnę esant jauno amžiaus, nėra baisu kristi žemyn.
„Kad ne kartą krista jau buvo. Socialinėje erdvėje gali susidaryti įspūdis, kad aš visada esu aukštumoje, o žmogiškų būsenų būna visokių. Ir man atrodo, kad jeigu ne tos žmogiškos būsenos, tos karjeros aukštumos gal ir nebūtų. Tie tamsūs patyrimai mane atveda į aukštumas, nes įkvepia kūrybai, įkvepia mylėti žmones ir šiek tiek jų saugotis.
O šiaip man sekasi visai neblogai. Gyvenime vis dar ieškau balanso, nes tik tai juo ir pradėjau tikėtis. Kol kas sunkiai išeina jį rasti, nes mano gyvenimas visą laiką yra labai įdomus ir nepastovus. Tai taip man ir sekasi“, – šyptelėjo ji.
„Aukštumoje būti irgi ne visada yra lengva, nes labai daug žmonių iš tavęs tikisi kažko. O atrodo, kad jau baigei visiems viską įrodinėti. Baisiausias dalykas gyvenime man yra jaustis nereikalingai. Kai esi aukštumoje šis pamąstymas apie nereikalingumo formulę visada eina šalia koja kojon“, – sako dainininkė.
Tiesa, Justė pastebi, kad laikui bėgant žmonių nuomonė jai rūpi mažiau, tačiau iš jos visada buvo kažko tikimasi.
„Taip buvo labai seniai, nuo jaunų dienų. Aš prisimenu, kai muzikos mokykloje etiudų konkurse laimėjau ne pirmą, o antrą vietą. Man tai prilygo gyvenimo tragedijai. Įsivaizduokite, kokia nesąmonė. Tai reiškia, kad jau vaikystėje aš nešiojausi tą failą, jog aš turiu būti geriausia.
Nežinau, ar tai buvo mano tėvų auklėjimas. Jie nebuvo nei labai griežti, nei ne griežti. Lankiau tą muzikos mokyklą ir tiek, niekas labai negalvojo, kad būsiu muzikantė, jie manęs nespaudė. Tikriausiai, kad aš pati save labai spaudžiau, nes pradžioje norėjau būti stropi, o po to norėjau būti geriausia, o vėliau tą geriausią išlaikyti ir t.t. Su metais, matyt, visa tai smarkiai progresavo, kaip ir daugelis dalykų įgimtų ar įgytų. Tiesiog reikia su jais tvarkytis. Ko žmonės iš manęs tikisi? Aš neįsivaizduoju. Juk man nebe 12-ika, ne 16-ika, net ne 25-eri, tai ir pagalvoji, kad tegul jie ir toliau tikisi. Juk dėl to aš nepradėsiu kitaip gyventi, daryti ar kitaip atrodyti. O žmonės tikisi keisčiausių dalykų. Vieniems aš stora, švepla, kitiems - normali, vieniems aš gerai dainuoju, kitiems - žiauriai blogai dainuoju, blogai šneku ir kas mane iš vis į televiziją įleido. Žmonių yra visokių, tačiau tai nereiškia, kad aš esu kažkuo bloga, gal tai kitų problemos yra“, – svarstė atlikėja.
Jazzu yra taip įgudusi kurti dainas, kad esant reikalui ji naują kūrinį galėtų sukurti, kad ir per naktį.
„Anksčiau sakydavau, kad man reikia, jog man nusileistų mūza, nes jau kurį laiką nieko nesukuriu. Dabar dėl to neišgyvenu – neateina, tai ateis. Žinau, kad jeigu man reiktų kažką parašyti, tai aš turiu visus įrankius. Galėčiau sukurti iš reikalo. Gal ne sau, bet kitam laisvai. (...) Galėčiau tai padaryti per naktį. Manau, kad albumą kokiam nors Lietuvos popatlikėjui galėčiau sukurti per savaitę. Bet aš to daryti nenoriu. Dėl to, kad tikiu pirma šviesia emocija. Kiek aš bandžiau kitiems rašyti dainų, tiek visos gaudavosi Jazzu. Tad kol kas tas dainas sau rašysiu“, – šyptelėjo ji.
Kurti atlikėja ėmė supratusi, kad bendrąja prasme muzika aplink ėmė vienodėti, trūko išskirtinumo, savasties.
„Man buvo nusibodusi muzika, nes aš galvojau, kokia ji visa vienoda ir kur ji veda? Kažkokia beprasmybė: apie tą patį, tuo pačiu tempu, tais pačiais tembrais, tais pačiais sintezais ir beatais. Tikriausiai dėl to aš ir pradėjau pasiilgti grožio, melodijos, paprasčiausio teksto, žinutės. Kai viskas taip paprasta, bet taip gražu ir stebuklinga. O dėl savo skambesio, džiaugiuosi, kad tokį atradau. Jis yra nesupainiojamas. Kita vertus, tokių nesumaišomų atlikėjų Lietuvoje yra keletas“, – tikina dainininkė.
Tarptautinę karjerą pradėjusi Jazzu pastebi, kad Lietuvos vardas muzikos pasaulyje dar neegzistuoja.
„Kiek aš turėjau susitikimų su rimtais užsienio prodiuseriais, tiek man buvo elementariai pasakyta: „tu esi lietuvė ir negalvok, kad čia tave lengvai įsileis“. Tai, kad tu esi lietuvė, kažkas egzotiško, kitoks skambesys yra įdomu tik tada, kai tu išgarsėji. Tuomet visiems smagu pasakoti istorijas apie mergaitę iš mažos šalies“, – pasakoja ji.
„Noriu, kad mane išgirstų per kūrybą, ne per šou ar ėjimą per kitų galvas. Ties tuo ir ramiai einu. Įrašinėju dainas Soho studijoje. Dirbu su Anthony Marshall, kuris buvo vienas mano svajonių prodiuserių ir mes labai greitai sulipome. Tada supratau, kokia esu egoistė, kaip kūrėja. Dvejus metus su manimi vyksta psichologija, maniau, kad viską moku. Po to teko įvertinti, kad tas žmogus tūkstantį kartų yra geresnis profesionalas už mane“, – priduria atlikėja.
Viena populiariausių šalies atlikėjų savo uždirbtus pinigus investuoja tik į keliones ir ateities kūrybą.
„Užsidirbau iš koncertų pinigus, bet jų net nemačiau. Man nieko nereikia. Aš neturiu, kur jų leisti. Tik kelionėms. Bet net ir jose man nereikia daug, manęs prabangus gyvenimas nedomina. Pasiėmiau viską ir investavau į tolimesnę savo ateitį. Manau, kad kai nustosiu į gyvenimą žiūrėti progresyviai, tuomet aš imsiu senti. Prisimenu, kaip aš išsigandau senatvės, kad man 30-imt metų, o visos žvaigždės savo karjerą pasidarė iki 25-erių. Galvojau, kad man šakės. Tada pradėjau žiūrėti nūdienos kontekste į save ir į pasaulį. Supratau, kad turiu pasakyti daug daugiau, nei turėjau 20-ies metų, dainuoju daug geriau, nei 20-ies metų, esu su savimi susitaikymo kelyje, turiu daug bagažo, žinių“, – tikina pašnekovė.
Naujausias Jazzu albumas bus kupinas dainų, kurios jau dabar įvardijamos kaip potencialūs hitai. Tai bus rimtas pareiškimas jos tarptautinėje karjeroje.
„Mano ambicijos arba mane pakels aukštyn, arba mane nužudys. Nemanau, kad Lietuva yra tas variantas, į kurį galiu visada sugrįžti ir čia mane visada priims. Aš labai daug metų dirbau, kad čia mane priimtų (...). Čia gyvena tie patys pasauliečiai. Aš Lietuvą vertinu kaip labai gražią pasaulio dalį, kuriai dėkoju, kad aš esu, jog man labai pasisekė, nes esu mylima. (...) Aš kiekvieną ryta atsikėlusi padėkoju už tai, kas esu ir už tai, kad esu mylima savo šalyje. Žinau, kad dar laukia darbų kelias“, – sako ji.
Pokalbyje Jazzu atskleidė ir nematomą dainininkės karjeros pusę, kurioje – aukos, depresija, savęs kaltinimai ir nepasitenkinimas.
