Tačiau šiandien imkime ir pamąstykime apie tas partijas, kurios rinkimuose regi ne atsakomybės už visuomenę ir valstybę prisiėmimą, o gerovę...

Prezidentas Gitanas Nausėda per rinkimus iškėlė ambicingą ir daugiareikšmį gerovės valstybės siekį. Tai nelengva užduotis ir politiškai pavojingas pareiškimas, nes jeigu iki jo prezidentavimo pabaigos mes nepajusime poslinkio į gerovę, balsuosime už kitus kandidatus.

Bet iki prezidentinių rinkimų dar toli ir todėl šiandien kalbėsime apie rinkimus į Seimą. O čia apsireiškė ne viena nauja ar atnaujinta partija, kurios prisiėmė sau gerovės idėją.

Šiandien jau deklaruotas Centro partijos pavadinimo keitimas į pavadinimą „Centro partija - Gerovės Lietuva“. Naglis Puteikis, būdamas jautrus visuomenės skonių ir simpatijų poslinkiams, suskubo prisitaikyti prie prezidentinio siekio ir tarsi susitapatinti su juo.

Bet ne vienas N. Puteikis toks sumanus. Rimanto Jono Dagio kuriama krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ jau ieško rekrūtų savo partijai.

Visos šios atnaujintos partijos ar jų užuomazgos, prisiimdamos gerovės valstybės idėją tampa rinkimiškai matomesnės, bet tuo pačiu metu ir silpnesnės, nes diskusijose dėl gerovės, kalbėjime dėl to, kokia turėtų būti ta siekiama gerovė jie privalės kalbėti ne tik apie tai kaip jie supranta gerovę, bet ir apie tai, kad eidami į Seimą, t.y. į politiką, prisiima atsakomybę už savo žodžius ir pažadus.
Lauras Bielinis
Juolab, čia jau buvo pabandyta net sužaisti viešųjų ryšių žaidimą, atvirai tapatinant prezidentą su šia naujai kuriama partija. Mindaugas Kubilius, aktyviai eksponavęs save kaip vieną iš rinkimų metu buvusių prezidento patarėjų, dabar pabandė kalbėti ir apie prezidento galimą tapatumą šios, naujai kuriamos partijos ideologijai.

Tiesa Prezidentūra suskubo atsiriboti nuo naujai kuriamos partijos ir matyt ir nuo save patarėju įvardinusio asmens. Na, problemų šioje, dar neįsteigtoje partijoje yra ne viena. Dar nespėjus išsikristalizuoti politinės struktūros branduoliui, įvyko konfliktas tarp R. J. Dagio ir Vytauto Radžvilo. Konfliktas, manau, nebuvo principinis, greičiausiai derybų ir diskusijų lygmens aiškinimasis dėl narystės būsimoje partijoje.

Tačiau R. J. Dagys matyt nežinojo, kad derybose su V. Radžvilu diskusija neįmanoma. Ji ir neįvyko. Taigi turime dar vieną pretenziją į partijos sukūrimą, kur V. Radžvilas bei jo ištikimasis pasekėjas V. Sinica kuria dar vieną, atskirą, krikdemiškosios pakraipos organizaciją.

Prezidentiniai rinkimai nepraėjo be pasekmių ir Arvydui Juozaičiui, jis pajuto rinkiminį skonį, o gal ir ambicijos pasireiškė, ir kartu su keliais buvusiais „Tvarkos ir teisingumo“ atstovais jis imasi kurti dar vieną į gerovę žvelgiančią partiją: „Santalka Lietuvos gerovei - Lietuva yra čia“.

Visos šios atnaujintos partijos ar jų užuomazgos, prisiimdamos gerovės valstybės idėją tampa rinkimiškai matomesnės, bet tuo pačiu metu ir silpnesnės, nes diskusijose dėl gerovės, kalbėjime dėl to, kokia turėtų būti ta siekiama gerovė jie privalės kalbėti ne tik apie tai kaip jie supranta gerovę, bet ir apie tai, kad eidami į Seimą, t.y. į politiką, prisiima atsakomybę už savo žodžius ir pažadus.

Bet ar mes galime tikėti atsakomybės iš N. Puteikio telkiamos populistiškai kalbančios grupės žmonių?

Tikrai ne, greičiau jie visada sugebės kažką apkaltinti nesėkmėmis, įvardinti priešus, bet ne sąžiningai prisipažinti - nežinom ką daryti, bet norime į Seimą. Ar galime laukti atsakingo veiksmo iš A. Juozaičio?

Abejoju. Ar galime pasitikėti R. J. Dagiu, nežinau. O apie V. Radžvilą gal nekalbėsiu, nes tie, kas jį pažįsta, žino teisus tik jis, kiti, anot jo, nieko nesupranta, arba jų laukia dar blogesnė jo bausmė - jis su jais nesisveikina.

Bendrai kalbant terminas gerovė visoms šioms politinėms struktūroms tėra nauja, kitokia Naisių vasaros versija.

Kodėl nepalieku vilties, kad iš jų gali išsivystyti rimtos politinės pajėgos? Todėl, kad nuo pradžios jų ideologai, lyderiai pateikė mums ne originalias politinio veikimo idėjas, o paprasčiausiai prisitaikė prie dažniausiai minimos: gerovės valstybės minties.

Tai kaip jie pasiglemžė skelbiamą idėją nėra rimta politinė veikla, o politinė mimikrija, prisitaikymas, siekis išsilaikyti įsivaizduojamame politikos paviršiuje, pasinaudojus kitų sukurtomis politinėmis tendencijomis.