Pastaraisiais mėnesiais viešoje erdvėje bandoma iškelti dvi idėjas. Pirmoji, jog bankai per daug uždirba, su potekste, kad anie pelnosi iš paprasto žmogaus. Antroji, jog bankuose dirbantys bankininkai per daug uždirba (su ta pačia potekste). Tad apie abi nuosekliau.
Teiginys, kad bankai uždirba per daug, ir iš to sekanti išvada, kad taip yra dėl per didelių kainų Lietuvoje, keliamas iš fakto, jog bankai generuoja sąlyginai daug grąžos investuotam kapitalui. Pastaroji dalis yra tiesa. Lietuvoje veikiantys bankai generuoja kone dvigubai daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis.
Bet pirmoji dalis, apie per dideles kainas, yra paprasčiausias melas. Nes niekas niekada neatliko tyrimo apie bankų įkainius Europos Sąjungoje bei jų nelygino. O padarius trumpą analizę lengva pastebėti, kad Lietuvoje bankinių paslaugų kainos tikrai nėra nei mažos, nei didelės. Ką jau kalbėti apie tiesioginį pelno suvedimą su aukštomis paslaugų kainomis.
Juo labiau Lietuva nėra vienintelė valstybė, kurioje bankai uždirba didelę kapitalo grąžą. Panašios grąžos matomos Rumunijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Bulgarijoje.
Kitaip sakant, visoje centrinėje Europoje, kur didelės vakarų ar Skandinavijos finansų institucijos įkurdina savo paslaugų centrus, filialus.
Jei neturi savigarbos ir savimi visai nepasitiki, greitai prieisi išvados, jog čia bankai durnelius iš sovietų bloko taip apgaudinėja, pinigus plešia.
Bet jei nepatingėsi pasiknisti giliau ir pagalvoti, greit suvesi, jog atlyginimai šiose valstybėse yra daug mažesni. Kas mažina banko sąnaudas ir didina pelną. Jei vakarų Europoje maždaug pusę savo pajamų bankai skiria atlyginimams, tai pas mus (ir kitose minėtose valstybėse) bankai algoms skiria tik 20–30 proc. savo pajamų.
Antra priežastis, dėl ko kapitalo grąža iš sovietų išsilaisvinusiose valstybėse yra didesnė, tai ekonominis ir rinkos kontekstas.
Bet kokia finansų ir ekonomikos teorija teigia, kad besivystančioje rinkoje grąža turi būti didesnė, nes ir prisiimama rizika ten didesnė.
Jei užsienio valstybėse bankai gali skolintis pinigų iš rinkos ir taip finansuoti veiklą, tai centrinėje bei rytų Europoje užsienio bankai dešimtis metų kone viską nuo nulio statė iš nuosavo kapitalo. Tai yra akcininkų pinigų.
Kas reiškia didesnę prisiimamą riziką, tikintis aukštesnės grąžos dėl besivystančios rinkos sąlygų. Ateidamas į naują rinką, kurioje nėra nei normaliai funkcionuojančios bankinės, nei finansų sistemos, tu atsineši savo šimtametę patirtį ir ją panaudodamas tikiesi greitai ir efektyviai pastatyti viską nuo pamatų, užimti kuo didesnę rinkos dalį, dėl ko tavo grąža, projektui pavykus, turėtų būti didesnė nei namų rinkoje.
Būtent taip ir nutiko tiek Swedbank, tiek SEB atveju. Tuo tarpu Danske, DNB ir Nordea bankininkystės projektai (kaip ir eilės kitų bankų) pavyko silpniau, todėl rinkoje jų nebėra.
Bet mes dabar į tai nekreipiame dėmesio. Tik bandome teisti laimėtojus, kurie prisiėmė didesnę riziką, viską padarė teisingai, laimėjo konkurencinę kovą ir dėl to dabar gauna didesnę grąžą. Bet kam apie tai galvoti? Aktyvai, pasyvai, balansas susiveda į nulį ir čia per didelius mokesčius ima, dėl to pelnas.
Ką? Lenkijos nacionalinis bankas ima iš vidutinio vartotojo dvigubai ar trigubai daugiau mokesčių nei SEB ar Swedbank iš vidutinio Lietuvos gyventojo? Na, čia kažkokia nesąmonė, taip negali būti. Tokie faktai prieštarauja gerai istorijai, todėl nereikia man tų faktų!
Kalbant apie bankuose dirbančių bankininkų viršalges, vėl galima eiti dviem keliais. Pirmas kelias labai paprastas – palygini, kad bankų darbuotojai gauna dvigubai daugiau nei šalies vidurkis ir sakai, kad per daug gauna. Antras kelias yra kiek sudėtingesnis, bet paaiškinantis priežastis.
Pirmiausia, kai kalbame apie viršalges, kalbame apie finansų ir draudimo sektorių. Ne tik bankus. Šiame sektoriuje veikia tokios įmonės kaip Citco, Western Union, Danske Bank. Vien šios trys įmonės darbina daugiau nei 6000 darbuotojų, kas sudaro daugiau nei trečdalį viso finansų ir draudimo sektoriuje dirbančių asmenų.
Kuo tos trys įmonės įdomios? Tuo, jog jose dirbantys asmenys tik sėdi Lietuvoje. Tačiau viskas, ką jie padaro per darbo dieną, yra daroma įmonėms, kurios veikia kažkur užsienyje.
Tad Lietuvoje sėdintys Angelė, Petras ir Celeronas teikia paslaugas bei kuria produktus tiesiogiai vokiečiui, austrui, norvegui ir švedui. Būtent kurie už tas paslaugas ir sumoka. Lietuvos gyventojai nei tų paslaugų gauna, nei už jas moka (tik viršalges susirenka).
Tad 6000 darbuotojų, sėdinčių Lietuvoje, su Lietuvos darbo rinka turi bendro tik tiek, kad jie čia turi stalą bei kompiuterį. Tačiau jų sukuriamų produktų vertė yra matuojama užsienio matais. O pajamos už jų produktus yra gaunamos iš trigubas viršalges per mėnesį gaunančių skandinavų.
Todėl toms didelėms užsienio įmonėms giliai vienodai, kad Lietuvoje dirbančių jaunuolių atlyginimai yra dvigubai didesni nei Lietuvos vidurkis. Joms žymiai svarbiau, kad jie yra dvigubai mažesni nei Vokietijos, Švedijos ar Norvegijos vidurkis. Tai yra šalių, kuriose buvo atleistas Hansas, su savo 5000 eurų alga, bei vietoj jo pasamdytas Jonas už 1500 bruto.
Bei kad pasiūlius 1000 eurų į rankas, kandidatų atlikti Hanso darbą eilės rikiuojasi. O ar tie 1000 kažkam atrodys kaip viršalgė šimtą tūkstančių darbuotojų darbinančiai ir 100+ pasaulio valstybių veikiančiai įmonė yra labai p*****.
Kodėl tuomet Lietuvos eksportuotojai nemoka tokių didelių atlyginimų, nors taip pat produkciją parduoda užsienyje, o jų uždirbama grąža kapitalui mažesnė? Na, pirmiausia dėl to, jog gamybos bei prekybos ar logistikos įmonių kapitalo ir turto santykis būna 2–5 kartus didesnis, nei finansinių institucijų. Tad tiesiog veiklos specifika neleidžia nei teoriškai, nei praktiškai pasiekti finansų sektoriuje įprastos grąžos.
Tačiau antra, reikia pirmiausia savęs paklausti, ar mes tikrai norime lyginti 20 metų veikiantį Lietuvos UAB su 100 metų veikiančia užsienio įmone? Ar tikrai logiška lyginti jų svorį, įtaką, vardo žinomumą ir kainodaras pasaulio rinkose? Ar tikrai galime teigti, kad Rokiškio Sūris yra identišką galią Western Union Vokietijos rinkoje turinti įmonė?
Jei tikrai norime, tuomet kažką aiškintis tikrai beprasmiška. Bet jei suprantame, kad dar reikės dešimtis metų dirbti iki bent viena Lietuvos įmonė galės sukioti rankas užsienio gigantams jų namų rinkose, daug klausimų dėl galimybių mokėti atlyginimus neturėtų kilti.
Šiandien mes vakarų rinkose turime pardavinėti kokybiškesnę produkciją pigiau vien tam, kad tą produkciją kažkas pamėgtų. O po penkių ar dešimties metų, susiformavus vardų žinomumui, galėsime galvoti apie didesnes kainas.
Galiausiai, finansine ir draudimo veikla Lietuvoje pilnu etatu užsiima vos 15 tūkstančių žmonių, arba apie 1 proc. visų dirbančiųjų. Tuo tarpu informacijos ir ryšių sektoriuje pilnu etatu dirba beveik 25 tūkstančiai gyventojų. Tai yra pusantro karto daugiau. O jų algos yra net didesnės nei finansininkų ar draudikų.
Kai kalbame apie šiuos 25 tūkstančius žmonių, visiems yra aišku, kad jie savo paslaugas ir prekes parduoda užsienio įmonėms, dėl to daug ir uždirba. Net per šeimos balių prosenelis Juozapas gali paaiškinti, kodėl jaunasis Hipsteriukas 4000 eurasikų kas mėnesį virina. Nes vaikis gudrus, amerikonams ten kažką su kampiuteriais daro.
Bet kai kalbame apie analogišką, tiksliau, identišką, situaciją finansiniame sektoriuje, būtinai prasideda kažkokie keisti išvedžiojimai apie viršpelnius ir viršalges. Nors realiai daugiau nei 50 proc. finansų ir draudimo veikla užsiimančių asmenų, kurie nominaliai dirba Lietuvoje, su Lietuva, profesine prasme, neturi nieko bendro.
Bendrai – bankai Lietuvoje ima dvigubai ar trigubai mažiau mokesčių nei Lenkijos nacionalinis bankas iš savo klientų (lengvai patikrinama interneto pagalba). O daugiau nei pusė, turbūt link 70 proc., Lietuvoje veikiančiuose bankuose dirbančių asmenų gauna pinigus ne iš Lietuvių, o iš užsienio gyventojų.
Tad bankai paprasto žmogaus neapiplėšinėja. Toks požiūris tėra noras kažką nepavykusio asmeniniame gyvenime pateisinti, jei esate fizinis asmuo, arba noras iš kažkur pasirinkti pigių kreditų, jei esate politikas. Daugiau nieko.