Michailo Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“ – vienas garsiausių, sudėtingiausių, paslaptingiausių šio autoriaus kūrinių. Kodėl ėmėtės jo interpretacijos?
Aš pats esu klasikinės, vadinamojo aukso fondo, literatūros mėgėjas ir skaitytojas. M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ buvo sena mano svajonė. Taip atsitiko, kad Klaipėdos lėlių teatras suteikė man galimybę šią svajonę įgyvendinti.
Iš tiesų „Meistras ir Margarita“ daug kartų ir įvairiai interpretuotas Lietuvos ir užsienio scenose, tačiau man neteko girdėti, kad pagal šį kūrinį būtų sukurtas šokio ar juo labiau lėlių teatro spektaklis.
Daugiasluoksnis šis romanas. Kokį raktą pasirinkote jam atrakinti?
Pasirinkome konkretesnę Meistro ir Margaritos liniją ir pasakojimą pateikiame iš Meistro perspektyvos. Kaip Meistras jaučia, mąsto, kas jam yra Margarita, ar jam jos reikia, kodėl ji atsirado, kodėl atsirado būtent tuo, o ne kitu metu... Meistro vidinis monologas mums pasirodė labai aktualus, jis tapo šio spektaklio stuburu.
Repeticijų procese spektaklis tapo monospektakliu. Mes to nesitikėjome.
Šiandien aš jaučiuosi kaip Meistras, esu visiškai susitapatinęs su kuriamu herojumi, jaučiu didžiulę atsakomybę ir nesikratau jos, o didžiuojuosi.
Koks yra judesio ir lėlės, objekto santykis bei svarba spektaklyje?
Į šį kūrinį galima pasižiūrėti skirtingais rakursais ir manyti, kad galimybės jį interpretuoti judesio ir lėlių teatro kalba yra labai mažos arba labai didelės.
Kadangi esu šokėjas, tai šis spektaklis pirmiausia yra judesio spektaklis, o kadangi jis kuriamas Klaipėdos lėlių teatro scenoje ir režisuojamas nuostabios lėlių teatro kūrėjos Gintarės Radvilavičiūtės, tai judesys ir objektai, iliuzija ir fantazija tapo darnia visuma.
„Meistras“ – tai jau trečiasis jūsų kūrybinis darbas Klaipėdos lėlių teatre. Pirmą kartą šioje scenoje pasirodėte taip pat suaugusiesiems skirtame spektaklyje „Malina“, po to spektaklyje kūdikiams „Vienas, du – kur tu?“ Ar sunku jums, šokio specialistui, buvo perprasti lėlių teatro meno subtilybes, techniką? Su kokiais sunkumais, iššūkiais susidūrėte?
Niekada negalvojau, kad lėlių teatro menas yra lengva profesija ar kad lėles valdyti paprasta. Kiekviena profesija verta pagarbos, tačiau, kai pamačiau, kaip lėlių teatro kūrėjai smulkmeniškai padaro kai kuriuos dalykus scenoje, kaip valdo objektus, tai man atėmė žadą. Negaliu nesistebėti, nesižavėti tuo, ką jie daro. Gaila, kad žiūrovai nemato šio teatro užkulisių, kiek pastangų įdedama, kol spektaklis išvysta sceną.
Man lėlių teatras atrodo artimas iliuzijai, magijai. Stebuklai vyksta tavo akyse ir tai nėra vaikiškas ar vien tik vaikams skirtas menas. Kurdamas spektaklyje „Meistras“, tai ypač pajutau ir patyriau visą lėlių teatro technikos sudėtingumą, nes tai yra monospektaklis.
Kaip lėlių teatras praplėtė jūsų kūrybinę amplitudę?
Labai praplėtė ir mano kūrybines galimybes, ir suvokimą. Klaipėdos lėlių teatre pajutau ir patyriau, kiek daug dėmesio skiriama siužetinei, dramaturginei linijai analizuoti. Kuriant šokio spektaklį dažnai (ne visada) daugiau dėmesio skiriama judesio technikai nei siužetui. Lėlių teatre veiksmo galimybės yra labai ribotos, todėl kiekvienas, net menkiausias judesys yra labai kryptingas, aiškus ir kalbantis žiūrovui.
Man šis teatras suteikia labai daug patirties, kurią galiu persinešti į kitas scenas, vidinės ramybės, kūrybinio pasitenkinimo ir jėgų kurti toliau. Džiaugiuosi ir tuo, jog Klaipėdos lėlių teatro bendruomenė labai puikiai priima mane, ne lėlininką.
Dalyvaudamas jau trečiame šio teatro spektaklyje pradedu jaustis ne tik šokėjas, bet ir lėlininkas. Judesio ir objektų sintezė man yra labai įdomi atradimų kupina žemė. Kiekvienas prisilietimas prie jos man suteikia vis daugiau džiaugsmo ir įkvėpimo.
Spektaklio „Meistras“ gimimo procesas man labai įdomus. Repetuoju po kitų darbų, su kūrybine grupe praleidžiame visą vakarą teatre, tačiau tos valandos prabėga tarsi akimirka, nes dirbti labai įdomu.
Klaipėdos lėlių teatras kryptingai pratina publiką prie lėlių teatro suaugusiesiems, kas Lietuvoje vis dar yra naujovė. Kaip sekasi pritraukti suaugusiųjų auditoriją?
Labai džiaugiuosi, kad mano karjera Klaipėdos lėlių teatre prasidėjo būtent nuo spektaklio „Malina“, kuris skirtas suaugusiesiems.
Gaila, kad klaipėdiečiai dar neturi tradicijos vakarais lankytis Klaipėdos lėlių teatre taip, kaip lankosi Klaipėdos dramos teatro arba Muzikinio teatro spektakliuose, tačiau pastebime, kad, nors ir iš lėto, tačiau įpročiai keičiasi. Spektaklis „Malina“ sulaukia vis daugiau žiūrovų.
Tikiuosi, kad susidomėjimą spektakliu „Meistras“ pakurstys žinomas kūrinio pavadinimas ir tai, jog jis yra ne tik objektų, bet ir judesio spektaklis.
Tad laukiame jame ir šokio bei lėlių teatrų mėgėjų.
Suprantama, kad prieš premjerą visas jūsų dėmesys sutelktas į spektaklį „Meistras“, tačiau pagrindinė jūsų darbovietė – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Ką brandinate jo scenoje?
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje bręsta net keletas naujų spektaklių. Tai Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera ir baletas „Spragtukas“, kurio premjera numatoma gruodžio mėnesį.
Patiriate didžiulį fizinį krūvį. Kas padeda jį pakelti?
Dabar, kaip niekada anksčiau, jaučiu ir suprantu fizinio pasiruošimo ir sveiko gyvenimo būdo, kurį jau kuris laikas propaguoju, svarbą. Galiu patvirtinti, kad ne veltui sakoma: gyvenk sveikai ir gyvensi ilgai bei laimingai. Kitas labai svarbus dalykas yra įsiklausyti į savo kūno poreikius ir juos pildyti.
Į Klaipėdą atvykote prieš dešimtmetį. Ar šiandien galite pavadinti Klaipėdą galimybių miestu?
Esu kilęs iš Radviliškio. Į Klaipėdą atvykau studijuoti, būdamas aštuoniolikos. Čia baigiau studijas, po to šiek tiek keliavau, tačiau sugrįžau ir šiandien vadinu save klaipėdiečiu, esu laimingas gyvendamas čia.
Klaipėda man yra galimybių miestas. Dar daugiau, atradęs Klaipėdos lėlių teatrą galiu pasakyti, kad Klaipėda–- begalinių galimybių miestas, ypač Klaipėdos teatras turi didžiules galimybes pasiekti aukštumų.
Ne visiems tinka šis miestas. Manau, kad yra dvi grupės žmonių. Vieni myli šį miestą, o kitiems kažkas čia netinka. Aš esu iš tų, kurie myli. Neįsivaizduoju kito miesto, kuriame norėčiau gyventi. Didesniuose miestuose jaučiu diskomfortą. Daug žmonių, intensyvus eismas, regis, tokie maži dalykai, tačiau kartais išveda iš pusiausvyros. Tad visada su džiaugsmu grįžtu į Klaipėdą, kurioje gyvenimas ramiai teka savo vaga.
Klaipėdos lėlių teatre atradote ir artimą žmogų. Šiemet sušokote savo vestuves su Lėlių teatro aktore Monika Mikalauskaite. Kaip dviem menininkams sekasi kurti šeimą?
Monikai esu labai dėkingas už didžiulį palaikymą, skatinimą judėti į priekį. Monika yra mano mūza, kuri mane įkvepia žengti į priekį. Kadangi dirbame skirtinguose teatruose, labai džiaugiuosi Klaipėdos lėlių teatro suteiktomis galimybėmis būti scenoje kartu su žmona, o jeigu retsykiais kartu išvažiuojame į gastroles, tai – mums didžiausia šventė, tarsi šeimos išvyka.
Spektaklio „Meistras“ premjera pagal Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“ vyks lapkričio 15, 16, 23 d. 18.30 val. Klaipėdos lėlių teatre (Turgaus g. 9). Spektaklio kūrybinė komanda: Gintarė Radvilavičiūtė, Virginija Rimkaitė, Taurūnas Baužas, Jonas Raudonius, Nerijus Gedminas.
