Valdžia ir kaulo dalybos. Ar mokytojai ir dėstytojai vėl atsidūrė blogo šuns vietoje?

Kaip pas mus vyksta valstybės valdymas, klausiate Jūs, eilinį sykį klausydami eilinio premjero? Paprastai. Sakykime, artėja eiliniai prezidento rinkimai ir eilinis premjeras su savo kariauna karštligiškai eilinį kartą sprendžia vis tą pačią problemą – ką čia tokio padarius, kad prieš pat eilinius rinkimus į priekį neiššoktų tarkim eiliniai mokytojai su tarkim Tapinu ir nesudrumstų eilinių rinkimų žaidimo?

BVP ir biudžeto santykio juk nekeisi, esminių reformų nedarysi, mokesčių progresyvumo nedidinsi, kapitalo labiau neapmokestinsi, nes tokiu atveju ne kokie mokytojai, o darbdaviai, kad sukiltų, maža nepasirodytų. „Ne savižudžiai juk esam“. Reikia patikrintu eilinių premjerų keliu eiti. Taip ir atsiranda mintis pamėtyti pas mus visad alkanam šuniui t. y. viešajam sektoriui kaulą, kad tas kuriam laikui aprimtų. Kaulą pavadina įmantriai – „viešojo sektoriaus atlyginimų kėlimo strategija“. „Strategiją“ paveda kurti ponui Matulioniui, žmogui nepamainomam, esančiam „prie valdžios“ ir prie eilinio Kubiliaus ir prie eilinio Skvernelio. Žodžiu, ypatingų užduočių specialistui.

Matulionis supranta – kaip bevadinsi kaulą – ar viešojo sektoriaus strategija, ar viešojo sektoriaus figos lapu, kaulas turi būti gražus, su kaspinu, svarbiausia, mėtomas į orą tokiu būdu, kad alkanas šuo jo realiai niekaip nepagriebtų, bet vis tiek matytų priešais nosį.

Todėl realus „strategijos“ įgyvendinimas nei vieno eilinio realaus premjero niekaip niekada nepalies, nes strategija tam ir yra, kad būtų įgyvendinta jau prie kitos valdžios, t. y. iki to momento, kurį valdžioje kažkada pamatys nebent tik ponas Matulionis. Alkis nugali, pažadėtas kaulas dirba savo darbą – prieš rinkimus neramumų nėra, šuo paklusniai bėga paskui. Rinkimai baigiasi, ateina ruduo, artėja biudžeto priėmimas ir viešasis sektorius eilinį kartą darosi piktesnis, alkanesnis, vis labiau pasąmonėje jaučia, kad valdžiai eilinįsyk yra šuns vietoje, o strategija tėra tik eilinis jos kaulas. Amsi šuo, alkanas, iš nevilties pradeda loti garsiai. Eilinis premjeras atsako – blogas šuo: mokytojai pas mus kažkokie ne tokie, nori 1000 eurų, ir dėstytojai pas mus kažkokie ne tokie, prastai su verslu dirba. Blogi jūs, tie, kur garsiai lojate, tokiems kaulo neduosime. Kaulas mėtomas meistriškai – eilinis premjeras sako, kad teisės akto nėra, tai ir įsipareigojimų nėra. Premjero kariauna viską priėmė, bet opozicija ir Seimas blogi – nepraleidžia kaulo iki šuns.

Lyg eilinis premjeras nebūtų eilinės valdančiosios daugumos atstovas, lyg „strategijos“ nenagrinėtų valdančiosios daugumos kontroliuojami Seimo komitetai. Ir šiaip – iki kitų rinkimų dar toli, iki to laiko dar kitokį kaulą sugalvosim. Alkio nemalšinsime. Eisime eilinių premjerų keliu.