Neabejojama, kad būtent toks ir buvo tikslas, kai spalio 1 dieną Tiananmenio aikštėje per paradą minint 70-ąsias Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo metines pasirodė iki šiol išoriniam pasauliui nematytos raketų paleidimo sistemos su itin greitomis DF-17 ir DF-100 raketomis.
Per paradą spalio 1 dieną taip pat debiutavo ir tarpžemyninė balistinė raketa DF-41, tačiau Vakarai apie ją žinojo jau kurį laiką. Užsienio žvalgybos tarnybos žinojo apie šiuos naujus „paukštelius“, tačiau nusprendė neatskleisti informacijos atviruose šaltiniuose, nes baiminosi atskleisti savo informatorius, žurnalui „National Interest“ rašo karinės laivybos ekspertas ir knygos „Visualize Chinese Sea Power“autorius Jamesas Holmesas.
Kol kas neaišku, ar DF-100 yra sparnuotoji, ar balistinė raketa. Raidės DF leidžia spėti, kad ji skrenda balistine trajektorija. O savaitraštis „Jane‘s Defence Weekly“ ją apibūdina kaip viršgarsinę sparnuotąją raketą. Ji gali būti tarpinis variantas tarp balistinės ir vandens paviršiumi skrendančios raketos. Ši raketa dideliu lanku pakyla į atmosferą, tačiau vėliau skrenda tiesesne trajektorija nei balistinė raketa.
Tokia raketa gali nauju būdu taikytis į JAV laivyno pajėgas, papildydama priešlaivines sparnuotąsias ir balistines raketas bei tokią povandeninę ginkluotę kaip torpedos ar jūrinės minos. Kaip ten bebūtų, naujosios priešlaivinės raketos, esą, pasiekia viršgarsinį greitį, o tai reiškia, kad jos bent jau dalį savo skrydžio skrieja penkis ar daugiau kartu greičiau už garsą. Toks greitis padidina galimybes, jog gali būti prasiveržta pro JAV laivyno gynybą: gynybiniams laivams beliks laiko tik stebėti, kas vyksta.
Straipsnyje apie paradą Kinijos laikraštis „The South China Morning Post“ rašo, kad DF-100 gali pasiekti taikinį, esantį už 2-3 tūkst. kilometrų ir „daugiausia yra skirtos dideliems taikiniams jūroje“. Kalbant apie „didelius taikinius“, veikiausiai turimi omeny JAV arba sąjungininkų lėktuvnešiai. Tačiau toks ginklas taip pat galėtų taikytis ir į amfibines transporto priemones, lydinčius kreiserius ar eskadrinius minininkus, kurie dažnai lydi lėktuvnešius, ar logistinius laivus, kuriais gabenami degalai, amunicija ar atsargos.
Tad neverta spėlioti apie tikslus, kuriuos Kinijos kariuomenės raketų kūrėjai turėjo omeny, kurdami ši naują žaisliuką. „Prieigos blokavimo“ gynyba gali blokuoti amerikiečių tikslus puolant mažesnius taikinius nei lėktuvnešiai ar kovos laivai. Jeigu Kinijos kariuomenė turi tą galimybę, kodėl ja nepasinaudojus? Net ir labai stipri flotilė mažai ką gali padaryti be logistinės paramos. Tad Kinijai tereikėtų pulti JAV logistinius laivus, nes tokia strategija veiksmingai blokuotų tiekimą kovos laivams. Atsargų negavę laivai toli nenuplauktų. Be to, Kinijos kariuomenė tokiu būdu sulauktų mažiausio pasipriešinimo.
Tad kaip reikėtų vertinti ką tik pristatytą naują ginkluotę? Pirma, karinė galia yra kiniškos svajonės pagrindas, savo kalboje apie šalies tikslą sakė Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. Stebintys Kiniją kartais klysta ta kiniška svajone laikydami šalies ekonominę programą, nors turto kaupimas neabejotinai yra jos dalis. Tik turtai tėra priemonė galiausiai pasiekti didesnės galios. Komunistinė Kinija siekia įgyvendinti šią svajonę ir ištrinti prisiminimus apie „pažeminimo amžių“, kuomet šalį valdė jūra atkeliavę užkariautojai, ir siekti „didžiojo Kinijos tautos atgimimo“.
Nacionalinės galios stiprinimas, įskaitant karinę galią, yra labai svarbi Kinijos prezidento svajonės dalis. Iš čia ir Kinijos prezidento noras pasipuikuoti tokia svarbia proga kaip spalio 1-oji.
Antra, Kinijos polinkis imtis klastos ir apgaulės šio karinio parado metu buvo toks pat akivaizdus kaip ir kitomis progomis. „Kinijos Liaudies Respublika kuria ir dislokuoja įmantrų ir šiuolaikinį raketų arsenalą, kuris yra apipintas paslaptimis tyčia siekiant pakurstyti spekuliacijas bei nenoro jungtis prie kontrolės ar kitų skaidrumo susitarimų“, – pažymi Strateginių ir tarptautinių studijų centras.
Ir tai yra gryna tiesa. Kinijos būdas tvarkyti diplomatinius ir karinius reikalaus grįstas apgaule nuo pat tos akimirkos, kai atsirado toks reiškinys kaip Kinija.
Karo strategijos didmeistriai – nuo Sun Tzu iki Mao Zedongo – nuolat kartojo jos naudą, išsisukinėjimą laikydami būdu sumažinti karo išlaidas, pavojus ir trukmę, kai Kinija būdavo stipresnioji pusė, o taip pat apsukti stalą tuomet, kai Kinija yra silpnesnioji pusė ir jai reikia prailginti kovą.
Tai yra viena esminių Kinijos valstybės valdymo meno dalių, nepriklausomai nuo situacijos ar jėgų pasiskirstymo. Sun Tzu ragino kariuomenės vadus ir valdovus versti priešus blaškytis. O Mao Zedongas teigė, kad visi karai yra apsupti apgaulės.
Tad visai nenuostabu, kad Pekinas turi įprotį staiga pranešti apie iki tol slaptais laikytus karinius projektus, kai tam ateina geriausias laikas. Tai yra būdas formuoti nuomonę apie Kinijos karinę galią, ir tuo pačiu versti oponentus spėlioti ir abejoti.
Ir trečias svarbus dalykas: kariniai planuotojai atsižvelgia į „operacinius veiksnius“, įskaitant erdvę, laiką ir jėgą. Tam, kad dominuotų tam tikroje vietoje, vadai privalo tam tikroje geografinėje erdvėje pakankamai ilgai demonstruoti pakankamai jėgos, taip pasiekdami tikslus, įvardytus šalies karinės ir politinės vadovybės.
Tai gali reikšti, kad reikia sutelkti pakankamai jėgos, kad konkrečioje situacijoje nugalėtum priešiškas pajėgas. Tačiau tai taip pat gali reikšti, kad pakanka protingai dislokuoti kad ir nedidelės jėgos, kad sutrikdytumei priešininko strategiją ir atitolintum pralaimėjimą. Apribojant priešininko galimybes panaudoti savo karinę galią, jam neleidžiama įvykdyti savo misijos. Kontroliuojant šiuos „operacinius veiksnius“, kontroliuojamas ir priešininko operacinis ir strateginis pranašumas.
Ar visuomet taip ir buvo? Senovės jūrų kapitonai be galo bijojo per arti priartėti prie pakrantėse stovėjusių tvirtovių burių ir garo viešpatavimo laikais. Laivų ginkluotės veikimo diapazonas būdavo nedidelis, o tai reiškė, kad veikti reikia labai greitai. Patrankų sviediniai atskriedavo per kelias sekundes, tad likdavo nedaug laiko perspėti apie artėjančią ugnį, kol sviedinys nepramušdavo karo laivo korpuso.
Blogiausia būdavo, kad tvirtovėse įrengti pabūklai buvo didesni ir galingesni nei buvę laivuose. Be to, tvirtovės turėjo didesnes šaudmenų atsargas, o tai leisdavo greitai užtaisyti pabūklus ir šaudyti. Didžiosios Britanijos jūrų karo „dievas“ lordas Horacijus Nelsonas anuomet sakydavo: „Laivas yra kvailys, puldamas fortą“.
Priešlaivinės sparnuotosios ir balistinės raketos – anų dienų patrankų atitikmenys – atspindi įvykusį pokytį. Tikslios, greitai ir toli skrendančios raketos, tokios kaip DF-100, Kinijos priešininkams jūroje suspaudžia erdvę ir laiką. Kinijos kariuomenės apšaudymo galia leidžia jai iš karto paleisti ugnį, jeigu tik JAV ar kokios sąjungininkės laivai priplauks per arti Azijos pakrančių. Tarsi jos laivai šmirinėja vos už kelių kilometrų nuo kranto, o ne plaukioja didžiulėje vandenyno erdvėje. Taip veikia ir Pekino pastangos ir ištekliai, kuriuos jis investavo į prieigos blokavimo gynybą. Tai yra efektyvus kariavimo jūroje būdas.
Dažnai diskutuojama, ar komunistinė Kinija mąsto kaip atviro vandenyno jūrinė galia, kaip kad JAV laivynas ir Britanijos karališkasis laivynas savo šlovingais laikais, ar kaip olandų, ispanų ar portugalų laivynai senais pasaulinių plaukiojimų laikais? Ar visgi ji masto kaip pakrančių gynybos galia, kokia buvo nuo pat Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo prieš septynis dešimtmečius?
Tai svarbi tema. Atsakymas gali atskleisti, ar Pekinas turi gynybinių ar puolimo ambicijų ir ar išlaikys savo laivyną arti namų ar visgi veiks septyniose jūrose. Tačiau šis klausimas tam vis mažiau ir mažiau svarbus, nes priešlaivinė ir priešlėktuvinė ginkluotė ir pažengusi jutiklių technologija leis į „pakrančių“ gynybą įtraukti vis didesnę ir didesnę vandenyno erdvę.
Bene 3000 kilometrų spindulys nuo žemyninės Kinijos dalies pakrančių apima be galo daug vandenyno erdvės, įskaitant ir tą, kurią jūreiviai laiko „mėlynuoju vandeniu“ – jūrų dalis, kuriose plaukioja didieji laivynai. Šia prasme Kinijos raketų kūrėjų per pastaruosius kelis dešimtmečius sukurta raketų šeima leidžia Kinijai aprėpti tiek Ramiojo, tiek ir mažesne dalimi Indijos vandenyno vandenis. Kinijos kariuomenė išlieka ištikima savo pakrančių gynybos tradicijai, tačiau tuo pat metu dislokuoja savo laivyną ir tolimuosiuose vandenyse.
Kinija gali palengva virsti visą pasaulį aprėpiančia jūrų galia, o ne pademonstruoti staigų perėjimą. Vakariečiai gali nė nepastebėti šio Kinijos jūrinės strategijos pokyčio. O tai jau yra tikrai susimąstyti verčianti perspektyva.