Skridome iš Vilniaus į Jordanijos sostinę Amaną su pigių oro linijų bendrove. Jau iš anksto buvome numatę visą kelionės maršrutą, kurį turėjome įveikti per nepilnas 4 dienas. Per šią nors ir trumpą kelionę pagrindiniais kelionės tikslais pasirinkome aplankyti – Wadi Mujib kanjoną, Negyvąją jūrą, rožinį Petros miestą bei Wadi Rum dykumą. Dabar galiu pasakyti, kad ši kelionė buvo pilna visko: nuostabos, juoko, ašarų ir nerimo. Tačiau visą šią patirtį galiu pavadinti vienu geriausių gyvenimo nuotykių, kuriuo noriu pasidalinti su tais, kurie dar tik svarsto ar leistis į šią šalį arba su tais, kurių bilietai jau paruošti. Tad, keliaujame!
Vos tik nusileidome į Amano miestą, skubėjome į „Enterprise“ automobilių nuomos punktą pasiimti savojo, kurį buvome užsirezervavę internetu. Prieš akis laukė 1,5 val. kelionė iki Wadi Mujib kanjono, į kurį turistai įleidžiami iki 15 val. Wadi Mujib – gilus draustinis tarpeklis, įsikūręs žemiausioje pasaulio vietoje (net 500 metrų gylyje). Per šį tarpeklį teka srauni upė, todėl čia vandens pramogų mėgėjams siūlomi vandens žygiai.
Dar prieš kelionę teko matyti kelis vaizdo įrašus iš šio kanjono žygių. Tuo metu, man tai atrodė bauginantis iššūkis nepaisant to, jog vandens nebijau, o plaukti moku. Tačiau, realybėje viskas kur kas baisiau. Srauni, iš kojų verčianti upės srovė, statūs akmenys, kuriais tenka ropštis norint įveikti trasą buvo tikras išbandymas. Prisipažinsiu, jog susidūrusi su pirma kliūtimi, maniau, kad baimė neleis eiti toliau. Pasėdėjusi geras 10 minučių ant akmens ir sukaupusi užtektinai drąsos pirmą kliūtį palikome už nugaros. Bet kuo toliau ėjome, tuo labiau viskas tik sudėtingėjo. Vietomis kojomis neliečiau net žemės, todėl teko stipriai kabintis į lynus, kad stipri srovė manęs nenuneštų tiesiai į akmenis. Tai buvo tikra rankų treniruotė!
Trasoje teko matyti žmonių sutrenktomis galvomis, nubrozdintomis kojomis ir rankoms. Šie vaizdai drąsos tikrai nepridėjo, tačiau nuėjus pusę trasos nesinorėjo grįžti atgal nepasiekus tikslo. Ši pramoga buvo sunki tiek fiziškai, tiek emociškai, bet jei kas paklaustų ar leisčiausi į ją dar kartą užtikrintai pasakyčiau – taip!
Mano rekomendacijos ką būtinai reikėtų pasiimti į šį žygį tai:
• Vandens batai arba patogi avalynė su neslidžiu padu;
• Lengvi, greit džiūstantys drabužiai;
• Jei planuojate įsiamžinti telefonu ar kamera, pasirūpinkit vandeniui atspariu krepšiu.
Spalio-balandžio mėnesiais šiame tarpeklyje galimi staigūs potvyniai ir srovės, todėl dėl savo pačių saugumo rekomenduoju žygį rinktis vasaros metu.
Po šio žygio, kuris truko apie 2 valandas, leidomės į šalia esančią Negyvąją jūrą pailsėti ir įsitikinti, ar tikrai taip lengva plūduriuoti šio ežero paviršiumi. Mėgautis šiuo malonumu rekomenduojama neilgai, tik 15-20 min. Vandenyje esantis druskingumo lygis čia siekia net 350 promilių, kai tuo tarpu Baltijos jūros druskingumas siekia tik – 8 promiles. Neįtikėtina, tiesa?
Pasimėgavę Druskos ežero vaizdais leidomės į šalia Petros miesto esantį Wadi Musa Candles Hotel viešbutį, kur ir praleidome pirmąją savo naktį Jordanijoje.
Kitą dieną, apie pusę penkių ryto mus pažadino iš visai šalia esančios mečetės per garsiakalbius sklindančios musulmoniškos maldos. Tad, jei planuojate taip pat rinktis šį viešbutį, turėkite omenyje, jog būsite pažadinti dar prieš saulei tekant.
Mūsų pažintis su Petra prasidėjo nuo ankstaus ryto. Kadangi nuo viešbučio iki įėjimo į Petrą vos 300 metrų, atstumą įveikėme pėsčiomis ir jau 7 val. ryto stovėjome prie įėjimo į Rausvąjį miestą. Paėjus keliolika minučių atsidurėme prie Siq – vieno kilometro ilgio vingiuoto tarpeklio, apsupto 200 metrų uolomis. Jis veda link pagrindinio turistų traukos objekto „The Treasury“ (liet. Iždas). Vis besikeičiančios uolų spalvos, nuo tamsiai rudų iki ryškiai rožinių, sukuria vaizdą lyg dailininkas su teptuku būtų išmarginęs šias uolas.
Keičiasi ne tik uolų spalvos, bet ir formos. Kai kurios primena žmonių veidus ar gyvūnus. Ore tvyro tokia magiška aura, kad pasijunti patekęs į paslaptimis ir stebuklais apipintą miestą.
Praėjus Siq tarpeklį, atsiveria nuostabus vaizdas į uoloje išskaptuotą The Treasury iždą. Tai bene labiausiai žinomas objektas, kurio paskirtis nėra aiški. Manoma, kad I a pr. Kr. šis iždas buvo saugykla, kiti manė, kad tai šventykla, tačiau kasinėjimai parodė, kad tai buvo laidojimo vieta. Pamačius šį kraštovaizdžio grožio ir architektūrinio meistriškumo derinį nesunku suprasti, kodėl būtent Petros miestas tapo vienu Naujuoju pasaulio stebuklu!
Toliau patraukėme link „Monastery“ vienuolyno, kurį galima pasiekti užlipus aukšyn 850 laiptelių. Prisipažinsiu, kad tai buvo vienas sudėtingiausių šios kelionės etapų. Kadangi į Jordaniją keliavome rugpjūčio mėnesį, įsidienojus čia būna labai karšta (+39 laipsnių karščio), o kopti aukštyn laipteliais kepinant saulei buvo ypatingai sunku. Gelbėjo tik vanduo ir įrengtos pavėsinės tarp laiptų pakopų, kuriose sustodavome atgauti kvapą ir atsigaivinti.
Pakeliui matėme nemažai turistų, kurie į viršų kilo vedami vietinių beduinų, pasikinkę asiliukus. Už tai manau, jie gaus minus tūkstantį karmos taškų.
Vaizdai kuriuos pamatome lipdami aukštyn:
Aukštai kalnuose pagaliau mus pasitinka didingasis – „Monastery“ vienuolynas. Šis uolose iškaltas statinys statytas nabatėjų. Bizantijos laikais, naudota kaip bažnyčia, mat jos viduje galima rasti kryžių. Šis statinys kur kas didesnis už prieš tai matytą The Treasury iždą. Išvarginti saulės kaitros, pasislėpėme netoliese esančioje uoloje, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į vienuolyną. Keliasdešimt minučių grožimės šiuo vaizdu tarsi trofėjumi gautu po ilgos kelionės kopiant į kalnus.
Mūsų žygis po Petrą prasidėjo 7 valandą ryto, o baigėsi apie 14 valandą – taigi, truko septynias valandas. Per tiek laiko pamatėme tikrai nemažai, tačiau tuo pačiu ir labai pavargome. Grįžę prie viešbučio sėdome į mašiną. Dar niekada taip nesidžiaugiau oro kondicionieriumi ir patogia sėdyne. Netrukus patraukėme Wadi Rum dykumos. Čia buvome suplanavę stebėti žvaigždynus ir praleisti antrąją naktį.
Wadi Rum dykumoje susitarėme su viešbučio vairuotoju, jog atvyks mūsų pasiimti iš netoliese esančios degalinės. Pasiėmę būtiniausius daiktus sėdome į vairuotojo Mohamed vairuojamą „Toyota“ visureigį ir patraukėme tiesiai į dykumos platybes. Pavažiavus geras 10 minučių tolumoje pasirodė mūsų stovyklavietės vaizdiniai. Privažiavę arčiau, pasijautėme lyg atvykę į Marsą. Raudonas smėlis, aukštos, stovyklavietę juosiančios uolos ir UFO burbulai. Vaizdas tikrai atrodė kaip kitoje planetoje! Šiai nakčiai pasirinkome Bubble Luxotel kupolo formos burbulų namelius.
Šios stovyklavietės magija atsiskleidžia tuomet, kai visos šviesos užgęsta, o danguje pasirodo pirmosios žvaigždės. Niekad nemaniau, kad plika akimi galima taip ryškiai matyti paukščių tako žvaigždyną. Tiesiog guli lovoje, o virš tavęs tūkstantinė žvaigždžių gausybė. Nejučiomis pasijauti toks mažas, šioje beribėje visatoje. Būtent tuomet supranti, kodėl Wadi Rum dykuma dar vadinama Mėnulio slėniu. Aplink tvyranti tyla ir ramybė po tūkstančio žvaigždžių dangumi tiesiog atima žadą. Stengiesi gerti į save visą šį grožį dideliais gurkšniais, nes tai būtent ta akimirka, kai tiesiog norisi sustabdyti laiką ir būti čia ir dabar.
Daugelis galbūt susimąsto: „ką gi dar veikti viduryje dykumos, kur nėra nė gyvos dvasios?“. Galiu jus nuraminti. Šis viešbutis taip pat siūlo daug pramogų: įvairius turus po dykumą, o vakare žvaigždžių stebėjimą teleskopu. Labai rekomenduoju pastarąjį. Viešbučio darbuotojas lazerio pagalba supažindina su pagrindinėmis žvaigždėmis, o vėliau ir nufotografuoja po žvaigždėtu dangaus skliautu. Tikrai labai įdomu ne tik grožėtis žaigždėmis, bet ir sužinoti apie jas daugiau. Į nakvynės kainą yra įskaičiuojama ir vakarienė su pusryčiais, kurie serviruojami bendrame, gretimame kupole.
Pamiegoję keletą valandų, ryte kėlėmės anksti dar prieš saulei tekant, apie 5 val., kadangi norėjome niekur neskubėdami pasimėgauti rytinės saulės spinduliais ir karšta kava. Vėliau išsiregistravome iš viešbučio ir keliavome pasitikti dar vienos daug įspūdžių žadančios dienos Wadi Rum dykumoje.
Internetu buvome užsirezervavę turą po dykumą pas vietinius beduinus. Po tokių įtemptų pastarųjų dienų ir alinančio dykumos karščio nerimavau, ar tikrai sugebėsiu atlaikyti dar vieną intensyvią dieną dykumoje. Tačiau sukaupę visas jėgas leidomės į pažintį su Mėnulio slėniu.
Dykumoje atstumai dideli, absoliuti dauguma turistų važinėja kartu su vietinių vairuojamais pikapais ir gidais, būtent taip darėme ir mes. Turo metu gidas aprodo įdomias vietas: uolose išraižytus senovinius rašmenis, natūralų tiltą tarp dviejų uolų, ant kurio galima užsiropšti, didžiąją raudonąją dykumos kopą bei uolose vėjo išmuštas formas, kurios primena gyvūnus ar net žmogaus veidą. Gamta tiesiog neįtikėtina!
Dykuma yra mėgstama ir kino industrijos, čia buvo filmuojama daug garsių kino juostų: Žvaigždžių karai (Star Wars), Marsietis (The Martian), Aladinas (Aladdin), Paskutinė diena Marse (The Last Days on Mars), Prometėjas (Prometheus) ir t.t.
Tikriausiai labiausiai ši dykuma mane sužavėjo saulėlydžio metu, kuomet saulės spinduliai nudažo dykumos smėlį ryškiai raudona spalva, o ore tvyro energija, kuri leidžia atsipalaiduoti. Mėnulio slėnis užburia savo ramybe ir net, rodos, dingsta visas dienos nuovargis.
Po saulėlydžio patraukėme link vietinių beduinų stovyklavietės (Wadi Rum Bedouin Camp), kur mūsų jau laukė paruoštos palapinės su patogiomis lovomis viduje. Rodos, ko gali daugiau ir reikėti po kelių intensyvių dienų ant kojų. Naktimis rugpjūčio mėnesį dykumoje temperatūra nukrenta nuo 41 iki maždaug 18 laipsnių šilumos. Tuo metu puikiai pasitarnauja beduinų paruoštos storos pūkinės antklodės.
Stovyklos šone įrengta didžiulė bendra palapinė, kurioje visi turistai ir beduinai kartu valgo pusryčius ir vakarienę tuo tarpu bendrauja, dalinasi įspūdžiais, o labiau įvakarėjus šoka ir dainuoja! Džiaugiuosi, turėjusi galimybę pasikalbėti su vienu iš čia gyvenančių beduinų. Bendraujant su vietiniais, klausant jų istorijų bei pasakojimų apie jų įprastą gyvenimo būdą, galima į viską pažvelgti iš daug plačiau. Tampi lankstesnis savo paties rutinoje, atlaidesnis bei tolerantiškesnis kitiems.
Šioje stovyklavietėje į nakvynės kainą įskaičiuoti pusryčiai bei pačių beduinų smėlyje troškinta vakarienė. Vakaro metu vaišinama saldžia mėtų arbata bei užkandžiais.
Ryte papusryčiavus ir išgėrus arbatos su vaizdu į laukinę dykumą, buvome parvežti į stovėjimo aikštelę, kur buvome palikę savo mašiną. Netrukus, patraukėme oro uosto link kur prisikrovę pilną bagažą įspūdžių ir nuotykių grįžome atgal į Lietuvą.
Ši kelionė buvo iš ties įspūdinga. Nemažą dalį jos buvome išlipę iš savo komforto zonos (karštis, vaikščiojimo/laipiojimo nuovargis, vietinis maistas ir t.t.), tačiau puikūs gyvenimo momentai tik taip ir išgyvenami, kai pasakai: „Velniop, varom toliau, to juk ir atvykome, viskas bus gerai!“ Nežinau kaip greit, bet tikiu, kad į šią puikią šalį grįšime dar kartą patirti naujų įspūdžių!
Kviečiu pasižiūrėti dar daugiau nuotraukų ir sumontuotą video iš Jordanijos mano Instagram paskyroje: @karolinaite.
Kitus autorės įrašus skaitykite ČIA.
