Be to, yra svarstomi nauji mokesčiai įvežamiems automobiliams, kad būtų sumažintas senų automobilių skaičius.
Dėl to norėčiau pasiūlyti viešai diskusijai galbūt galimą papildymą esamai programai:
Sudaryti galimybę socialiai remtiniems asmenims ar namų ūkiams nemokamai naudotis sunaikinimui skirtomis transporto priemonėmis neribotą laiką, bet be teisės minėtą priemonę parduoti.
Ir/Arba:
Sudaryti galimybę socialiai remtiniems asmenims ar namų ūkiams nemokamai pasikeisti turimas taršias transporto priemones į sunaikinimui skirtas transporto priemones, savas priduodant sunaikinimui vietoje pastarųjų.
Ekonominė logika: mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis sako, kad kuo skurdesnis namų ūkis, tuo didesnę naudą jam teikia kiekvienas papildomas vartojimo vienetas. Esamos programos kontekste tai reiškia, kad senas automobilis, kuriuo turtingesnis gyventojas pasiruošęs atsikratyti, gali reikšmingai padidinti mažiau pasiturinčiojo gerovę. Su prielaida, kad sunaikinimui skirtas „taršus“ automobilis yra dar tinkamas eksploatacijai, jo sunaikinimas yra bereikalingas visuomenei priklausančios suminės vertės praradimas, kurio išvengimui teikiamas šis siūlymas. Realizavus tokį pasiūlymą trumpuoju laikotarpiu išaugtu automobilių skaičius Lietuvos keliuose dėl padidėjusio jų prieinamumo, tačiau vidutiniu laikotarpiu galimybė gauti automobilį nemokamai ar/ir nemokamai pasikeisti į geresnį sunaikinimui skirtą sumažintų panašių automobilių paklausą ir tai turėtu sąlygoti panašių automobilių importo sumažėjimą.
Automobilių pirkėjus sąlyginai galima suskirstyti į šias grupes:
tie, kas automobilio neturi ir kam automobilio reikia;
tie, kam turimas reikalingas automobilis tampa nebetinkamas eksploatuoti;
tie, kas perka naują automobilį vietoje seno t. y. atsinaujina.
Galimybė pasiimti sunaikinimui skirtą automobilį eksploatuoti nemokamai aktuali gali būti tik pirmoms dviems pirkėjų grupėms, nes atiduoti sunaikinimui automobilį, kurio vertė yra didesnė už siūlomą kompensaciją, prieštarauja ekonominei logikai ir tas reiškia, kad 3-ai pirkėjų grupei tokie automobiliai netiktų.
Įgyvendinus siūlymą, seni automobiliai atsidurtų pas tuos pirmų dviejų grupių atstovus, kurie bet kuriuo atveju būtų suinteresuoti tik senais automobiliais ir dėl to paklausa tiems automobiliams sumažėtų ir tai sąlygotu panašių automobilių importo mažėjimą. Ši ekonominė įžvalga galėtu pateisinti galimybės bet kam norinčiam pasiimti eksploatuoti sunaikinimui skirtą automobilį svarstymą, nes nelabai kas pirktų 10-12 metų senumo automobilį, kai 15-20 metų senumo jie jau būtu nemokami. Tai leistų gerovės praradimą, kur atsiranda dėl to, kad sunaikinamas dar tinkamas eksploatuoti automobilis, permesti nuo Lietuvos skurdžiausių gyventojų užsienio senų automobilių pardavėjams.
Siūloma priemonė įgyvendinimui: talpinti minėtus automobilius nemokamų skelbimų tinklalapiuose internete ir laikyti ten juos nustatytą laiką (gal mėnesį) prieš priduodant sunaikinimui. Tokia prievolė galėtų būti skirta kompensacinės išmokos pagal minėtą programą siekiančiam asmeniui. Kontrolė irgi nebūtina, nes galima tiesiog pasitikėti gera valia ir sąmoningumu žmogaus, siekiančio išmokos ir todėl tereiktų numatyti galimybę priimti mašinos perdavimo ir statuso pakeitimo į „nebegalima parduoti“ dokumentą vietoje sunaikinimo pažymėjimo.
Šis pasiūlymas skirtas įtraukti mažiausias pajamas gaunančių žmonių interesus į vykdomos programs kontekstą ir tuo ją priartinti prie Lietuvos realijų t. y. prie fakto, kad esame viena skurdžiausių šalių Europos Sąjungoje. Ignoruoti šių interesų valdžia negalėtų sau leisti, ypač turint galvoje, kad pasiūlymas neatneštų jokių ženklių papildomų išlaidų jokiai pusei, o ir svarbiausias deklaruojamas uždavinys lyg ir yra gerovės valstybės kūrimas.