Plastiko yra visur: mūsų drabužiuose, transporto priemonėse, elektroniniuose prietaisuose, statybinėse medžiagose, jo gali būti net maiste ar geriamajame vandenyje. Maža to, turime didelę priklausomybę nuo pirminių (iškastinių) žaliavų, mažą plastikų perdirbimo ir pakartotinio naudojimo mastą bei didelę plastikų taršą aplinkoje.

Pasibaigus elektros ir elektroninės įrangos naudojimo laikui, kai kurios jos dalys yra perdirbamos, naudojamos pakartotinai arba atnaujinamos. Tačiau elektroninės įrangos plastiko atliekas dažnai sudėtinga perdirbti. Šiaurės ministrų tarybos duomenimis, plastikai sudaro apie 20 proc. visų elektronikoje esančių medžiagų, tačiau daugumos jų negalima utilizuoti ir pakartotinai naudoti.

Skaičiuojama, kad iš daugiau nei 12 mln. tonų elektronikos atliekų, EK prognozėmis, susidarysiančių 2020 metais Europoje (ES, Norvegijoje ir Šveicarijoje), 2,5 mln. tonų arba 23 proc. bus plastiko atliekos. Šių atliekų kiekis bus toks, kaip 62,5 tūkst. pilnai pakrautų 40 tonų sunkvežimių grandinė nuo Romos iki Frankfurto, o į sąvartyną patenkančių plastikų, esančio elektronikos įrenginiuose, kiekis bus 2,5 karto didesnis nei 2000 -aisiais.

„Plastiko apstu kiekvieno žmogaus buityje, jo gausu ir stambioje elektroninėje įrangoje, ir smulkiuose elektroniniuose įrenginiuose kaip mobilusis telefonas, kompiuteris, plaukų džiovintuvas, dantų šepetukas ar žaislas, kuriuose montuojamos ir nešiojamosios baterijos. Deja, smulki elektroninė įranga vis dar patenka į buitinių atliekų konteinerius ir teršia mūsų aplinką. Dėl to itin svarbu, kad naudojimui netinkama elektronika būtų surinkta atskirai ir atiduota perdirbimui“, – teigia Elektronikos gamintojų ir importuotojų asociacijos vadovė Veronika Masalienė.

Kodėl svarbu perdirbti plastiką?

Pernai pavasarį startavęs Jungtinių Tautų remiamas ir EK finansuojamas projektas „Horizon 2020“ atkreipė dėmesį į Švedijos ataskaitą, kad šiuo metu visame pasaulyje tik dešimtadalis aukštesnės kokybės plastikų, esančių ilgalaikio vartojimo prekėse, yra atgaunama ir perdirbama ir tai yra gerokai per mažai, palyginti su 50–90 proc. metalo ir stiklo perdirbimo rodikliais.

Kaip rašoma pranešime spaudai, dėl to EK siekia didinti vartotojų ir gamintojų sąmoningumą keičiant jų požiūrį į perdirbtą plastiką ir geresnį jo įsisavinimą rinkoje. Norima, kad gamintojai ir vartotojai aktyviau dalyvautų žiedinėje ekonomikoje: gamintojai kurtų gaminius, kuriuose esančias plastiko detales būtų galima lengvai perdirbti, ir naujų gaminių gamyboje panaudotų perdirbtą plastiką, o vartotojai reikalautų elektronikos gaminių iš perdirbto plastiko.

Plastiko perdirbimas turėtų įtakos atliekų sistemoms (Europoje maždaug 31 proc. plastiko atliekų vis dar patenka į sąvartynus, o 39 proc. – sudeginama), o kiekviena perdirbta plastiko tona padėtų išvengti iki 3 tonų išmetamo CO2, susidarančio gaminant naują plastiką. Skaičiuojama, kad elektroninės įrangos poveikis aplinkai būtų penktadaliu mažesnis, jei įranga būtų pagaminta iš perdirbto plastiko, skelbia Amerikos mokslo pažangos asociacijos (American Association For the Advancement of Science) šaltinis eurekalert.org.

Kita vertus, kaip paaiškėjo EK finansuojamo projekto metu, gaminti elektroniką, kurioje yra aukštos kokybės perdirbto plastiko, gamintojams yra ekonomiškai naudinga, o gaminiai yra tokie pat ilgaamžiai ir patvarūs kaip ir tie, kurių sudėtyje yra pirminio plastiko, skelbia eurekalert.org. O vartotojų apklausa parodė, kad pusė respondentų nežinojo, ar kada nors pirko įrenginį, kuriame yra perdirbto plastiko. Iš 25 proc., kurie atsakė į klausimą „taip“, 86 proc. nepastebėjo jokio kokybės, išvaizdos ar veikimo skirtumo. 95 proc. apklausos dalyvių, kuriems buvo pateikta informacija apie perdirbtų plastiko dalių naudojimo įtaką sveikatai ir aplinkai, patvirtino, kad jie pirktų gaminius iš perdirbto plastiko.

V. Masalienė primena, kad visos elektronikos atliekos turi patekti pas atliekų tvarkytojus, nes į aplinką (vandenį, gruntą ar atmosferą) patekusios atliekos gali užteršti pavojingomis toksiškomis medžiagomis.