„Jau nuo seno, girdint kartojamus gydytojų perspėjimus, jei pajutote požymius, kad jums gali įvykti infarktas, ar pamatėte ant savo brangaus kūno bjaurų darinį, turite nedelsiant kreiptis į gydytoją, visai pasiuntate, nebežinote ko klausyti, nes ministro Aurelijaus Verygos komanda sako: pirma užsiregistruokite pas šeimos gydytoją, po dviejų-keturių savaičių gausite siuntimą pas specialistą ir netrukus, po 3-6 mėn. jis jus priims. Ir galės jus nuraminti, matote – jūs gi dar gyvas. Na, o jei..., tuomet jums visai nereikės visu tuo rūpintis.
Ilgus metus turint reikalų su medicina, teko patirti tiek įdomybių, kad, aprašius jas visas kokiame romane, visai galima būtų tikėtis, kad jis būtų populiarus.
Dar seniau poliklinikoje, paklausius vadovo, kodėl pas mus tas ar kitas blogai, o gretimoje poliklinikoje to nėra, labai žvaliai atšaudavo: „Tai ir eik tenai“. Bet čia jau keli ligos istorijos tomai, tai gal mes pas save galėtume pasitvarkyti, sakau. Arba – baigiasi nuolatos vartojami vaistai. Registratūroje išgirsti: „Dar neregistruojame pas jūsų gydytoją, jis dar nepateikė savo grafiko, arba: gydytojas atostogose, skambinkite po kito mėnesio 1-os dienos. 1-ą dieną prisiskambinti neįmanoma, 2-ą dieną išgirsti: mėnesiui į priekį vietų jau neturime. O kaip gi man – baigiasi vaistai, nutraukti negalima? Teko išgirsti ir tokį atsakymą: „Ponas, jūs ką, nesuprantate lietuviškai? Vietų nėra“. Geriausiu atveju išgirsti „konstruktyvų“ patarimą: „Eikite, bandykite tartis su gydytoju“.
Labai įdomus buvo apsikeitimas nuomonėmis su Sveikatos apsaugos ministerija. Parašius, kad poliklinikoje didelės eilės pas gydytojus ir jos vis tik didėja, kodėl ministerija tuo nesidomi, nekontroliuoja, gavau žvalų atsakymą, kad ministerija atsiraitojusi rankoves dirba, kuria eilių mažinimo planus poliklinikoms ir reikalauja jų įgyvendinimo. Tai kaip čia dabar su tais reikalavimais, jei eilės tik didėja?
Suprantu, kad galiu sulaukti iš ministerijos ar poliklinikos vadovų pastabos, nurodykite tikslias datas, pavardes ir pan. Ne, mielieji, nenurodysiu, nors ir žinau. Ir nenurodysiu dėl to, kad jūs nepaverstumėte tai eiliniu paciento skundu, kurių jūs gaunate daugybę ir turite paruošę maždaug tokį standartinį atsakymą: „Atsiprašome už jūsų patirtus nepatogumus, ...pasistengsime, kad jūs jų patirtumėte mažiau“. Tas pats ir poliklinikoje. Jei tu pajunti, kad, susidūręs su pasibaisėtinomis biurokratinėmis kliūtimis, gali nebeištverti ir nusibaigti čia pat gydymo įstaigoje ir kreipiesi į vieną iš vadovų, standartinis veiksmas: vadovas skambina gydytojai ir labai nuolankiai prašo: „Išrašyk jau tam pacientui siuntimą. Ačiū“. Nejaugi neužtenka tiek ilgai ir daug mokytis medicinos universitete, kad suvoktum, tokia vienkartine injekcija sisteminės ligos neišgydysi. Todėl visada bandau pabrėžti: ne, tai ne mano asmeninis skundas, mano asmeninės problemos yra menkniekis su daugelio, ypač vargingesnių mūsų tėvynainių patiriamomis kančiomis. Todėl, dar kartą sakau: ne, tai ne skundas, tai greičiau paciento bandymas nustatyti medicinos sistemos diagnozę.
Bent vieną simptomą, kurį pašalinus tikrai būtų galima bent iš dalies pagerinti medicinos sistemos sveikatą, išdrįsiu nustatyti nebūdamas mediku.
Šeimos gydytojų institucija dėl biurokratinio nelankstumo patyrė visišką fiasko. Mano nuomone, viena iš pagrindinių to priežasčių – šeimos gydytojų siuntimų suabsoliutinimas. Gal pailiustruosiu keliais savo paties patirtais pavyzdžiais.
Patikrinę Santaros klinikose implantuotą širdies stimuliatorių man pasakė: „Dabar turėsite patikrinti 2020 m.“ Ir apstulbusiam pridūrė: „Tik neužmirškite gauti šeimos gydytojo siuntimą!“ Kaip mokslininkas, pratęs viską analizuoti ir tikrinti, ar yra logiška, klausiu savęs. Šeimos gydytoja dar nežino, kad man įstatė stimuliatorių, Santaros ir poliklinikos kompiuteriais nesujungti. Na kaip nors informuosiu. Užimsiu registratūros laiką užsirašydamas pas šeimos gydytoją, priėmimą pas ją turės apmokėti Ligonių kasa. Apie savo ne vieną kelionę į polikliniką net nešneku, niekam tai nerūpi. Galvoju, ar sugebėsiu paaiškinti šeimos gydytojai, koks stimuliatorius įstatytas, kada ir kaip jį reikia tikrinti, kad šeimos gydytoja galėtų nuspręsti duoti man siuntimą ar ne? Sakote duos bet kuriuo atveju? Tai kam tada visas šitas cirkas?! Viduramžiais tai sugalvojusiam valdininkui būtų giljotina.
Antras pavyzdys. Po insulto Santaros profesūra sako: reikia skubiai stentuoti miego arteriją, pasirūpink siuntimu. Gerai, sakau, užsirašysiu pas šeimos gydytoją. Ne, sako, kategoriškai šiandien pat važiuok pas šeimos gydytoją ir atvežk siuntimą. Atvažiuoju. Gydytoja pareiškia: nematai, kiek pas mus ligonių? Mes tavęs nepriimsime. Kreipiuosi jau net nebe į medikus, į inžinierius, daugiau su loginiais sprendimais susiduriančius žmones. Ar jūs ką nors suprantate? Specialistai sako: reikia, skubi operacija, bet šeimos gydytoja, kai ras laiko, dar pagalvos? Visa tai sugalvojęs biurokratas ko gero viduramžiais jau galėtų būti ir ketvirčiuotas.
Dar pora pavyzdėlių. Endokrinologas nustato antro laipsnio diabetą ir sako: reikia padaryti gliukonuotą cukrų. Seselė ima ligos istoriją ir veda pas šeimos gydytoją. Sakau, ačiū, nevarkit, pats nueisiu. Taip, atsako, bet tada jūs turėsite laukti iki vakaro. Arba turėsite registruotis pas šeimos gydytoją po poros savaičių, o aš paprašysiu, kad jums išduotų siuntimą. O kodėl siuntimo neišrašė endokrinologas, klausiu. Negali, sako, tada turėsite mokėti. Endokrinologas, būdamas būtent šios srities specialistu negali skirti tyrimo, o šeimos gydytojas gali? Duokite man išgerti ko nors raminamo, kad galėčiau vėl sveikai mąstyti ir suvokti.
Belaukiant poliklinikoje vizito pas gydytoją greta buvę pacientai pastebėjo po manimi kraujo balutę. Pasirodo, netikėtai pradėjo kraujuoti žaizda. Eikit greičiau pas chirurgą, spaudė mane. Nuėjau, bet, pasirodo, reikia šeimos gydytojo siuntimo. Matomai, Sveikatos apsaugos ministerijos sistemoje yra chirurgų, neatpažįstančių kraujo.
Ir visai neseniai. Kažko paraudonavo ir ėmė perštėti, niežtėti tris kartus po uždaro kampo glaukomos operuota akis. Nepraėjus per išeigines, išsiprašiau pas okulistą, nors ir ne tą pačią dieną. Mano gydytoja atostogavo, priėmė kita. Sako, kur siuntimas? Man gydytoja sakė, kad po glaukomos operacijų esu įskaitoje ir siuntimo man nereikia. Dabar įdomiausia, klausykit. Gydytoja sako, tai dėl glaukomos nereikia, o kad kažkas staiga nutiko operuotai glaukomos akiai, tai siuntimas jau būtinas. Gal atnešiu vėliau? Ne, sako reikia šiandien, kitaip mano darbas šuniui ant uodegos.
O tai, kad pas šeimos gydytoją gauni siuntimą pas specialistą, kuris galioja mėnesį, o pas specialistą užregistruoja tik po pusantro mėnesio, tai tik paties paciento problema. Gal valdininkui, surezgusiam tokį mazgą, dabar coffee break ir aš čia visai ne laiku keliu šį klausimą?
Negaliu nepapasakoti jums dar vieno kuriozo. Nežinau, ar galima taip pavadinti, bet man atrodo tai taip pat kažkas pribloškiančio. Turbūt daugelis jūsų matėte specialią televizijos laidą, skirtą skiepams nuo gripo. Gerbiami mūsų medikai profesorius Virginijus Šapoka ir imunoprofilaktikos specialistė Daiva Razmuvienė, susirūpinę aiškino, kiek bėdų ir žalos gali atnešti gripo epidemija ir kad vienintelė efektyvi priemonė yra vakcinacija, tačiau dar dauguma žmonių nenori skiepytis, net tarp medikų tik 60 proc. pripažįsta skiepų naudą, o tarp slaugytojų tik 30 proc. Pats jaunystėje ignoravęs gripą ir patyręs siaubingas komplikacijas, visam gyvenimui sugriovusias sveikatą, be to būdamas mokslo žmogumi, su pasibaisėjimu, pasipiktinimu ir kartu gailesčiu stebiu dar taip daug piliečių skendinčių tamsoje, nepripažįstančių mokslo laimėjimų ir bevelijančių kliautis bobučių pasakomis. Kaip ir kiekvienais metais mūsų visa šeima su nekantrumu laukėme vakcinos. Net nežinau, ar daugiau pralinksmino, ar nuliūdino „geležinė“ sveikatos ministro logika. Paklaustas, kodėl Lietuvoje dar nėra vakcinos, jis paaiškino, kad dar neaišku, koks bus gripas. Bet pats pasiskiepijo!? Tai kas ir nuo ko paskiepijo mūsų brangų Ministrą. Ar Jam nieko nenutiks, Jis nemirs?
Kai tik žmonelė pasiskiepijo kitoje poliklinikoje, nuvykau į savąją. Juolab, kad turiu didelį širdies nepakankamumą ir kaip buvo pastebėta konferencijoje Santaros klinikose tokio nepakankamumo kokteilis su kita liga tokia kaip pneumonija arba gripas yra mirtinas.
Registratūroje: „Vakcinos nėra”. Bandau sakyti, kad gretimoje poliklinikoje jau skiepija, darbuotoja kaip kirviu nukerta: „Tai ir eikite tenai”. Sulaukęs vakcinos visą savaitę visais įmanomais būdais bandžiau pasiskiepyti. Beviltiška. Susidūriau su blaškymusi ir visišku chaosu. Vieną dieną pareiškia, kad reikia registruotis pas šeimos gydytoją, kitą, kad reikia nueiti pas gydytoją ir jei ji paskambins į registratūrą, tuomet nuneš mano istoriją. Atėjus mano šeimos gydytojos darbo valandomis, registratūroje vėl staiga pareiškia – reikia registruotis pas šeimos gydytoją. Sakau, tik ką sakėte, kad nereikia? Taip, sako, bet prieš 10 min. atėjo vedėja ir pasakė, kad registruotis vis tik reikia. Kitą dieną, sako, eikite tartis su šeimos gydytoja. Nuėjus ir bandant paklausti buvo pasipiktinta, kad pacientas nemato, jog yra ligonių ir lenda su klausimais. Sakau, liepė klausti. Per registratūrą atšovė. Tai, kad aš iš ten. Taip nieko ir nepešiau, kai galutinai susinervinau ir bandžiau reikalauti savo teisių, man buvo pasakyta, kad vakcina jau baigėsi.
Kitą savaitę mane guldo širdies operacijai, paskambino iš Santaro klinikų ir pasakė kad būtinai, vėliausiai pirmadienį pasiskiepyčiau nuo gripo. Kadangi buvo minėję poliklinikoje, jog vakcina žadėta pirmadienį arba antradienį, bet pirmadienį jos nebuvo, užėjau į administraciją pasiteirauti, ar žino tiksliai, gal bus bent antradienį? Čia bene įdomiausia, kas domisi nenuginčijamais faktais kaip smarkiai gripo epidemija ir bendrai mūsų sveikata rūpinasi Sveikatos apsaugos ministerija. Poliklinikos administracijos atstovui paskambinus į ministeriją ir pasiteiravus, kada bus vakcina, ten kažkas kažką aiškino, kad lyg tai kažkokie vežėjai turėtų vežti iš Kauno, bet jie neveža ir žadėjo pasiteirauti. Comedia la finite. Vargais negalais išsiprašiau šeimos gydytojo siuntimo ir nutariau apmokėti skiepus, nors ir priklauso nemokami. O kas belieka daryti? Tačiau paaiškėjo, kad ir tai ne taip paprasta. Pavyko rasti tik vienoje privačioje įstaigoje. Susimokėjau 18,90 EUR ir pasiskiepijau. Nepražūsiu, bet kartais pagalvoju, ar ne garbės reikalas būtų čekį nusiųsti Ponui Verygai. Atskira įmonė gali viską turėti ir padaryti laiku, o didžiulė Pono Verygos ministerija neįgali.
Mielieji, kaip Jums atrodo, gal aš klystu, bet man neduoda ramybės klausimas: mes vieningai atsikovojome nepriklausomybę, mūsų nedaug, dauguma labai darbštūs, mūsų šalis nuostabi, tai kodėl yra toks reiškinys, kai mes negerbiame vieni kitų, net išsityčiojame vieni iš kitų? Kada ateini patarimo ar vaistų ir esi varinėjamas iš vieno kabineto į kitą, neretai net jaučiant, koks esi nepageidaujamas, atseit: ko tu nori, pažiūrėk į pasą, neretai demonstruojant, koks tu nereikšmingas ir koks dėkingas turi būti, jei į tave atkreips dėmesį, pasijunti tikrai bjauriai ir nesupranti, kodėl taip yra. Juk atėjai ne išmaldos prašyti, o pasakyti, kad tau prireikė paslaugos, kuri avansu apmokėta per 50 darbo metų. Išeitų tavo pinigus nusavino ir dabar taikosi parodyti tau duris? Savigarba neleidžia su tuo susitaikyti.
Čia, leisiu sau visai suįžūlėti ir nebūnant mediku, išrašyti vis tik Ponui Verygai vieną receptą. Vieną rytą, vietoje bėgimo, giliai įkvėpkite drąsos ir vienu ypu panaikinkite didžiąją dalį idiotiškų siuntimų, pakeiskite medicinos įstaigose vadovus medikus ir bent pusę Jūsų nuosavos ministerijos medikų bei kavos mylėtojų jaunais vadybininkais, degančiais noru nuvalyti voratinklius ir sukurti ką nors modernesnio ir logiškesnio. Įveskite stojančių studijuoti mediciną testavimą, kaip tą daro, pavyzdžiui, garsieji Jungtinės Karalystės universitetai. Medicinos sistema tikrai būtų šiek tiek sveikesnė."
