Tai, kas švęsta kaip kietos teisėsaugos politikos pavyzdys, ūmai atsiskleidė kaip farsas. Drauge klano boso atvejis prikišamai parodė, kokių juristinių paradoksų, kokio piktnaudžiavimo politinio prieglobsčio teise šalyje esama ir kokios neleistinai pralaidžios yra Europos Sąjungos sienos.
Migracijos ir pabėgėlių tarnyba (BAMF), kuriai kas mėnesį pateikiama vidutiniškai po 10 tūkst. prašymų, pripratusi prie neįtikėčiausių jiems porinamų istorijų.
Tačiau šįsyk buvo peržengtos įžūlumo ribos, – komentavo „Die Welt“ žurnalistas Manuelis Bewarderis.
Mat, praėjusią savaitę BAMF Brėmeno filiale apsilankė prieš 111 dienų iš Vokietijos deportuotas „išskirtinis klientas – ponas I. Miri“, prisipažino į šalį atvykęs nelegaliai ir padavė paraišką politiniam prieglobsčiui.
Libane jis jautėsi nesaugus, šiitų „Hezbollah“ grasino jį nužudyti, – aiškino boso advokatas Albertas Timmeras. To negana, – Brėmeno administraciniam teismui I. Miri apskundė miesto vidaus reikalų tarnybą, esą, deportacija buvusi neteisėta, jis suimtas „slapta, vidury nakties“.
Neatsižvelgta į psichologijos ekspertų pateiktą raštišką teigiamą socialinę prognozę: 46-erių vyriškis globoja savo seną motiną ir nori susituokti su nuo jo kūdikio besilaukiančia drauge.
„Klano bosas tyčiojasi iš Vokietijos“, „Nusikaltėlis vedžioja valstybę už nosies“, – pagrindiniuose Vokietijos dienraščiuose praėjusią savaitę skelbė straipsnių antraštės.
Aštrių komentarų negailėjo koalicinės vyriausybės politikai, jau nekalbant apie opozicinę „Alternatyvą Vokietijai“.
Į Libaną – verslo klasės lėktuvu „Learjet“
Ne paslaptis, kovoti su arabų klanais valstybei sekasi sunkiai. Tačiau klanams vis labiau įžūlėjant, pagaliau mėginta pademonstruoti kietą teisėsaugos ranką: būta turto konfiskacijų, Šiaurės Reino Vestfalijoje imtasi taip vadinamos „tūkstančio adatų dūrių“ taktikos – dažnų policijos reidų. Pagaliau deportuotas vieno galingiausių klanų bosas.
Didžiosios dalies klanų narių išsiųsti iš šalies nebeįmanoma, nes jie jau turi Vokietijos pilietybę.
Tarkime, Vokietijos sostinės vidaus reikalų senatoriaus Andreaso Geislio duomenims, Berlyne Vokietijos piliečio pasą turi net trys ketvirtadaliai klanų narių.
Miri klanui priklauso apie 3000 asmenų. Ne visi, bet nemaža dalis jų yra įsitraukę į nusikalstamą veiklą: prekybą narkotikais ir ginklais, reketą, plėšimus, nelegalios prostitucijos verslą, pinigų plovimą.
Pirmieji klano nariai atvyko į šalį devintajame dešimtmetyje iš Libano, tačiau tikroji jų kilmė nėra aiški.
Pats I. Miri jokios pilietybės neturi. Į Brėmeną jis atvyko iš Libano, būdamas 13 metų. Yra įtariamas padaręs 150 nusikaltimų, ne sykį teistas dėl prekybos narkotikais, reketo, asmenų grobimo. Buvo uždraustos rokerių grupės „Mongols MC“ prezidentas.
I. Miri privalėjo šalį palikti jau prieš 13 metų, tačiau šį teisėsaugos sprendimą pavyko įgyvendinti tik šią vasarą. Deportacijos akcijai ruoštasi ilgai ir kruopščiai, galingą bosą suėmė policijos specialiųjų pajėgų padalinys GSG 9, į Libaną jis skraidintas verslo klasės lėktuvu „Learjet“, – valanda skrydžio juo kainuoja 50 000 eurų.
Politinio prieglobsčio „perpetuum mobile“, arba „besisukančių durų efektas“
Dabar iš visų pusių aidi politikų nusistebėjimai, esą, kaip čia galėjo nutikti, kad deportuotas asmuo, kuriam uždrausta įvažiuoti į Vokietiją, ne tik kad nekliudomas grįžo į šalį, bet ir iš naujo prašosi politinio prieglobsčio.
O juk teisingumo tarnybų darbuotojai teisininkai su tuo „besisukančių durų efektu“ susiduria nuolat.
Medijose buvo ne sykį nušviesti skandalingi atvejai, kai migrantai, mokesčių mokėtojams brangiai atsieinančiomis policijos akcijomis išsiųsti iš Vokietijos, kur buvę, kur nebuvę, vėl prašėsi politinio prieglobsčio, vėl gyveno šalyje, išlaikomi valstybės.
Nes politinio prieglobsčio ieškančiojo pagal Vokietijos įstatymus atstumti negalima.
Metų pradžioje dienraštis „Die Welt“ pateikė policijos duomenis, pagal kuriuos per mėnesį užfiksuojama maždaug po 100 tokių pakartotinių politinio prieglobsčio prašymo atvejų.
„Ko vertas draudimas įvažiuoti, jei kiekvienas žino, kad jo nesilaikančiam nereikia bijoti jokių pasekmių?“ – piktinosi vidaus reikalų ministras H. Seehoferis. Tačiau padėtis nelabai keičiasi.
Antai, žurnalas „Der Spiegel“ liepos mėnesį pasakojo apie 21-erių marokietį Abdullą S., kuris, atsėdėjęs bausmę už pavojingą kūno sužalojimą ir išsiųstas iš šalies, neabejojo netrukus vėl būsiąs Vokietijoje (sykį po deportacijos jam jau pavyko sėkmingai grįžti).
„Atvykti Vokietijon man lengva“, – sakė marokietis žurnalistams.
Kad atvykti į šalį nesunku, ką tik įrodė ir I.Miri.
Vokietijos policijos profsąjunga tokią padėtį vadina smūgiu į veidą policijos pareigūnams, kurie pavojingomis sąlygomis, neretai patirdami psichologinį ir fizinį smurtą, apspjaudomi ir apkandžiojami, deportuoja migrantus iš šalies.
Federalinės profsąjungos vadovas Raineris Wendtas reikalavo iš politikų padaryti galą tokiai praktikai: „Jei sykį patikrinta ir deportuota, tai turi būti padėtas taškas. Tuomet antrojo prašymo (politiniam prieglobsčiui – red.) nebegali būti“, – sakė jis dienraščiui „Neue Osnabrücker Zeitung“ ir pridūrė: „Nevalia politinio prieglobsčio procedūros paversti „perpetuum mobile“.
Europos Sąjungos sienos atviros kaip kluono durys
I. Miri atvejas iškėlė paviršiun dar kitą ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos Sąjungos bėdą: skylėtas Bendrijos sienas. Tai žinodama ir baimindamasi, kad deportuotasis bosas gali grįžti atgal, Vokietija kreipėsi pagalbos į šalis, per kurias eina vadinamasis Balkanų kelias, – joms buvo pateikti Libane I. Miri išduoto paso duomenys. Tačiau klano bosui grįžti į Brėmeną tai nesukliudė.
Brėmeno migracijos tarnybai I. Miri prisipažino pasiekęs Vokietiją „padedamas pagalbininkų“, – suprask, žmonių kontrabandininkų: iš Libano jis nuvyko į Siriją, iš ten slapčiomis pateko į Turkiją ir sausumos keliu pasiekė Brėmeną.
„Tai – saugumo politikos skandalas, atskleidžiantis apgailėtiną visos Šengeno erdvės saugumo struktūros padėtį, – įvertino laisvųjų demokratų (FDP) parlamentinės frakcijos seniūno pavaduotojas Stephenas Thomae dienraščiui „Die Welt“. – Jei tokie sunkūs nusikaltėliai kaip Ibrahimas Miri nekontroliuojami ir netrukdomi gali iš Libano patekti į ES ir atkeliauti iki Vokietijos, tai šį kelią įveikia ir kiti.“
Vokietijos ir Europos Sąjungos sienų kontrolės trūkumas „nieko neturėtų stebinti“, – sausai įvertino policijos profsąjungos vadovas R. Wendtas. Juk sienos „atviros kaip kluono durys“.
Disneilendas arabų klanams
Įžūlus klano boso I. Miri elgesys, be abejo, sietinas ir su begaliniu Vokietijos teisinių institucijų geranoriškumu, humaniškumu. Juk rimčiau prigriebti arabų klanus valstybė pamėgino tik pastaraisiais metais.
Iki šiol, kaip taikliai pastebi šveicarų dienraštis „Neue Züricher Zeitung“ (NZZ), „nusikaltėlių klanai Vokietiją traktavo kaip savitarnos parduotuvę ar savotišką Disneilendą, į kurį net įėjimas nemokamas. O kadangi daugelis klano narių šalia savo nusikalstamos veiklos dar gauna socialinę pašalpą iš valstybės, tai tik patvirtina jų įspūdį, jog Vokietijoje jie turi reikalo su naiviais idiotais.“
Be to, NZZ autoriaus Benedikto Neffo pastebėjimu, jie puikiai geba groti „įbauginimo klaviatūra“, gąsdindami ne vien smurtu, bet ir kaltinimais rasizmu.
Matyt, jiems žinomas Vokietijos Achilo kulnas – baimė būti apkaltintiems rasizmu ir mažumų diskriminacija.
„Esame naujieji žydai“, – teigė Eseno arabų klano atstovai NZZ reporteriui Jonui Hermannui. Ir išvis: nusikalstami arabų klanai, jų pačių teigimu, tėra tarnybų fantazijos vaisius.
Todėl suprantama, kad ir dabar Brėmeno BAMF filialas žada tikrinti I. Miri paraišką politiniam prieglobsčiui.
„Šią paraišką tikrinsime derama skubos tvarka – šiaip ar taip, čia turime reikalo su sunkiu nusikaltėliu, kuriam buvo uždrausta įvažiuoti į šalį“, – „Bild am Sonntag“ sakė BAMF vadovas Hansas-Eckhardas Sommeris.
„Tačiau pabrėžiu ir tai: politinis prieglobstis yra pamatinė teisė, todėl ir šią paraišką kruopščiai tikrinsime pagal visus teisinius kriterijus“, – pridūrė jis.
„Jei ponas Miri gautų politinį prieglobstį, tai būtų smūgis į veidą piliečiams“
„Čia – tikras gyvenimas, ten – nuo jo visiškai nutolusios paragrafų džiunglės – teisinė sistema, kurios priedangoje įžūlėlis vedžioja valstybę ir jos piliečius už nosies?“ – daugiau teigia nei klausia „Die Welt“ vyriausiasis komentatorius Torstenas Kraulas.
Brėmeno klano boso I. Miri atvejis, pasak jo, „taps išbandymu, ar Vokietija ir toliau svaigs juristinėse utopijose, ar teisė susitiks su realybe“.
Brėmeno klano boso byla tampa rimtu išbandymu Vokietijos teisinei valstybei, – pastebi ne vienas atsakingas politikas, žurnalistas, teisininkas.
Atsakingiems asmenims turėtų būti aišku, kad jos sprendimas neišvengiamai atsilieps ir gyventojų pasitikėjimui teisine valstybe.
„Jei ponas Miri gautų politinį prieglobstį, tai būtų smūgis į veidą policininkams, o ir visoms tarnyboms bei institucijoms, dalyvaujančioms kovoje su klanų nusikalstamumu, – žurnalui „Cicero“ sakė kriminologijos profesorė, Dorothee Dienstbühl. – Žinoma, tai būtų smūgis į veidą ir piliečiams, tokios teisingumo formos neįstengiantiems suderinti su savo teisingumo samprata.“
„Aptariant tokius atvejus Vokietijoje dabar tapo nebeįmanoma dalykiškai diskutuoti, – pridūrė organizuotą nusikalstamumą bei radikalizmą tyrinėjanti mokslininkė. – Ir kaip tik šiais radikalizmo paženklintais laikais nevalia užmiršti galimo signalinio tokių sprendimų poveikio.“
Politinio prieglobsčio sistema jau tapo farsu
Kol kas guodžia bent tai, kad klano bosas I. Miri laukia sprendimo už grotų, – jis buvo suimtas iškart prie BAMF filialo Brėmene.
Pozityviai nuteikia ir nuo šio trečiadienio įsigaliojantis vidaus reikalų ministro H. Seehoferio sprendimas nuo nelegalių migrantų geriau saugoti Vokietijos sienas bei jo pažadas imtis griežtesnių priemonių prieš piktnaudžiavimą politiniu prieglobsčiu.
„Miri atvejis yra lakmuso popierėlio testas veiksmingai demokratijai. Jei teisinė valstybė čia nepademonstruos stiprumo, gyventojai praras pasitikėjimą visa mūsų politinio prieglobsčio sistema“, – trečiadienį sakė H. Seehoferis dienraščiui „Bild“.
Vyriausybė, kaip matyti, skuba reaguoti į klano boso pamoką Vokietijai. Tačiau atgauti gyventojų pasitikėjimą politinio prieglobsčio sistema taip lengvai nepavyks – metai iš metų, ypač nuo 2015 m. taip vadinamos pabėgėlių krizės, ja piktnaudžiauta ir tebepiktnaudžiaujama, kol galiausiai ji daugelio gyventojų akyse tapo farsu. I. Miri atvejis tėra pribloškiantis to farso pavyzdys.