Artėjant lapkričio 9 d. vyksiančiai pokyčių konferencijai Klaipėdoje „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ lektoriai Rytis Lukoševičius ir Raminta Girdvainė tęsia dalijimąsi savo patirtimi ir patarimais, kaip neužstrigti baimėje, trūkumų ieškojime ir pradėti siekti savo svajonių.
Neužsisukti negatyvių minčių rate padeda klausimas „kodėl?“
„Jei nesilaikau duoto pažado, siunčiu žinutę savo pasąmonei, kad „nesugebu, negaliu, man nepavyko, turbūt nepavyks ir ateityje. Tai atneša didelį nusivylimą, kerta per pasitikėjimą savimi ir norą bandyti toliau. Jei vienoje srityje „pavedu“ save (pavyzdžiui, vis žadu pradėti sportuoti, bet niekaip to nepadarau), atsiranda sunkumų ir kitose.
Štai kas tuomet sukasi mano galvoje: jei neturiu valios net sportuoti, tai kaip aš gerai atliksiu savo darbą? Kaip spręsiu sunkumus santykiuose – irgi turbūt pasyviai? O kas su manim „tokia“ (nesilaikančia pažadų) norės draugauti, aš juk nepatikima? Užsisuka negatyvių, destruktyvių minčių ratas. Atrodo, pasižadėjau ir nepadariau – kas čia tokio. Tačiau tokie pažadai mumyse kaupiasi kaip nesėkmės, ir kai ta sankaupa darosi vis didesnė – gali apimti apatija ir pokyčio atsisakymas apskritai (pavyzdžiui, tokia mintis – „tiek to, liksiu tam darbe, juk vis tiek nieko geresnio nerasiu“)“, – samprotauja Raminta.
Rytis dalinasi savo pokyčių patirtimi: „Aš pats daug kartų pradėjau sportuoti ir to netęsiau, nes procesas neteikdavo džiaugsmo, todėl visada žinojau, kad reiks „atkentėti“ treniruotes, bet tas įsivaizduojamas rezultatas kažkada ateityje nedžiugindavo tiek, kad norėčiau tęsti.
Kai suradau būdą džiaugtis pačiu procesu ir būti patenkintu sporto metu, ėmiau tai daryti kasdien. Tada nutiko įdomus dalykas – nekilo klausimų kaip nemesti, o atvirkščiai – galvojau, kad nors vieną dieną reikėtų pailsėti, bet ryte atsikėlęs taip norėjau judėti, kad 7-ą kartą per savaitę ėjau vaikščioti ir bėgioti. Todėl vienas iš klausimų, kuris padės rasti atsakymą: „Ko reikia, kad šiandien mėgaučiuosi tuo, ką darau?“. Tai nebūtinai bus lengva, bet gali būti smagu, jei tik turėsim ir į procesą, o ne tik į galutinį rezultatą orientuotus tikslus. Jau žinome, ko siekiame, o dabar susitelkim į tai, kaip paversti kelionę smagiu nuotykiu.“
„Pirmiausia reikia įsisąmoninti, KODĖL jums to pokyčio reikia. Ar norite sportuoti, nes taip madinga? Ar dėl to, kad jūsų draugai tai daro? Norisi gražesnės figūros? Tai gali būti nepakankama motyvacija, jei, tarkim, jums šie dalykai išties nesvarbūs. Tuomet jei įsisąmonintumėte, kad jums svarbu jausti daugiau energijos, būti geresnės sveikatos – sportas gali pasirodyti tam puikus būdas. O jei dar pasirinksite sporto šaką ar formatą, kuris jums priimtinas, tai dar labiau palengvins pokytį. Dažnai mes pokyčių nedarome, nes nesame tikri, ar to tikrai norime. Paklauskite savęs, ką jums tas pokytis svarbaus atneš, ar tai jūsų, ar kažkieno kito primestas noras,“ – sako R. Girdvainė.
Galvojant apie pokytį svarbiausia nepamiršti pradėti veikti
Žengdami pokyčio link, kad ir nedrąsiai, bet turime pasitikėti savimi ir savo jėgomis. „Dažnai abejojame, ar mums tikrai pavyks. Turime įvairių baimių ir įsivaizdavimų, kurių dažnai net nepatikriname. Tuomet puikiai tinka racionalizavimas. Paieškokite informacijos, išsiaiškinkite, kokių resursų išties reikia pokyčiui – ką jau turite, o ką reikės įgyti, per kokį laiką galima pokytį padaryti. Pavyzdžiui, paieškote internete įvairių treniruočių, susižiūrite tvarkaraščius ir kainas, pasiklausinėjate draugų. Kitas pavyzdys – nesu tikra, ar mane priims į naują darbą. O kokie faktai tai rodo? Pasiklausinėkite panašų darbą dirbančių žmonių, paprašykite peržiūrėti jūsų CV arba tiesiog pabandykite ir paprašykite grįžtamojo ryšio. Nežinia mus gąsdina, tad padarykime viską, kad ją išsklaidytume“, – mintimis dalijasi R. Girdvainė.
Tuo tarpu R. Lukoševičius, žmogui, kuris labai bijo suklysti kažką darydamas, siūlo tokį dalyką: „Įsivaizduok kaip tau nesigauna tai, ką sugalvojai, ir pažiūrėk, kiek jauti baimės nuo 0 iki 10. Paprastai būna ne tiek ir mažai (7+), ir dėl to žmogus nesiima veiksmo. O dabar nuspręsk, įžūliai, neatsiklausęs niekieno leidimo, kad nesigrauši ir nekaltinsi savęs, net jeigu nesigaus kaip nori. Nuspręsk, kad visiškai atsisakai graužtis, net jeigu tai buvo normalu anksčiau, o dabar kategoriškai atsisakai graužtis dėl rezultato, koks jis bebūtų. Dabar patikrink, kiek jauti baimės suklysti nuo 0 iki 10? Paprastai tai arba visiškai išjungia klaidų baimę, arba ją sumažina stipriai ir greitai – belieka nustebęs žvilgsnis su klausimu: „O tai čia rimtai tiek užtenka?““
Apibendrindama R. Girdvainė atkreipia dėmesį: „Svarbiausias dalykas – įsipareigoti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir pokytį. Niekas kitas, tik aš esu atsakinga už tai, ar man pavyks. Turiu pasiryžti eiti iki galo, mokytis iš savo klaidų ir ieškoti pagalbos, jei matysiu, kad to reikia. Kol mes ieškome kaltų aplink (neturiu laiko/ pinigų, neišleidžia vyras/ darbdavys) – nepasistūmėsime, nes visada surasime pasiteisinimų. Kaip pasakė Waltas Disney, jei galite pasvajoti apie tai, tikrai galite tai įgyvendinti. Tačiau nėra jokio kito būdo tai padaryti, tik darymo būdas. Sėdint ir laukiant pokytis neįvyks.“
