– Jie tave supranta? – paklausė kapitonas, kai jis nutilęs pakėlė akis į viršų.
Abu akustikai krūptelėjo ir kartu atsisuko. Pamatę kapitoną ir pirmąjį padėjėją sinchroniškai nusiėmė ausines ir norėjo atsistoti, bet Labaznikovas kilstelėjo ranką.
Ivanas užsidėjo ausines, o Steponas, nenugirdęs klausimo, primerkęs ir taip siauras akis, žiūrėjo į kapitoną.
– Kaip tau sekasi su jais bendrauti, jūs suprantate vienas kitą?
– A-a-a, – tarstelėjo, užsidėjo ausines ir, pamėgdžiodamas Ivaną, nežymiai suraukė antakius ir truputį papūtė lūpas. – Nelabai. Man sunku juos atkartoti. Mažylis, tas, kuris gimė mūsų įlankoje, truputį suvokia, kai liepiu jam slėptis, bėgti ar atplaukti, – ėmė aiškinti Steponas, net nepasisukdamas. – Jis jaunas, vikrus nenuorama. Apiplaukia aplink, gan tolokai į šoną nusuka ir už tai gauna barti nuo senio Bezdaliaus, nes jis būrio vadas ir mus visus kažkur veda.
– Kur veda?
– Ten, kur šiandien leisis saulė. Beveik visi šalia mūsų, tik Sekretorė priekyje, o mano mažylis nelabai toli kairiajame šone.
– Kodėl Sekretorė? – nuoširdžiai nusistebėjo Kapitonas.
– Ji visus bara, viskuo nepatenkinta, kaip mūsų kolūkio senmergė sekretorė, – nuoširdžiai vaikiškai atsakė Steponas ir linksmai pridūrė. – Senelis sakydavo, kad tokios piktos net jūrų vėplys prie savo lašinių nepriglaus. Nebent tik iltimis nugarą pakasys, – vaikinas į pečius įtraukęs kaklą sukikeno.
– Ką tu girdi, Ivanai? – paklausė pirmasis kapitono padėjėjas.
– Tik banginių leidžiamus garsus. Toks jausmas, kad jie už nugaros stovėtų ir mane apkalbinėtų. Niekada negalvojau, kad jie tokie triukšmingi ir tokie skirtingi jų balsai. Per tą laiką, kai jie šalia, ir aš juos pradėjau skirti, – jis pasisuko į kapitoną ir linksmai šypsodamasi tęsė. – O man ta Sekretorė visai nieko. Toks jausmas, kad aš jai patinku ir ji man kas kartą praplaukdama akį pamerkia.
– Neužsimiršk, kur esi ir kokios tavo pareigos, – tarė piktokai kapitonas, bet iš jo akių matėsi, kad tas piktas tonas perdėtas.
Steponas staiga pasisuko ir nusiėmė ausines.
– Nelabai toli nosies tiesumu geležinė mirtis vidurius vėdina. Mažylis ją matė ir banginiai sulėtino greitį.
Kapitonas minutėlę mąstė.
– Ivanai, girdi geležinę mirtį?
– Ne.
– Tai ir ji mūsų negirdi, reikia pasižvalgyti. Kylame į periskopo lygį, – įsakė už nugaros stovėjusiam pirmajam padėjėjui.
Pirmiausia, ką pamatė kapitonas, tai banginių nugaras. Tiesiai kurso kryptimi, pasisukęs kairiuoju bortu, vandens paviršiuje dreifavo povandeninis laivas. Labaznikovas aiškiai matė bokštelyje žiūronais besižvalgančius keturis jūrininkus ir penketą vaikštančių viršutiniu deniu.
– Jie mūsų nemato ir negirdi, mes jų negirdime, bet matome, – sušnibždėjo ir tuo momentu priekyje plaukęs banginis iššoko iš vandens ir šonu tėškėsi atgal. – Pasiruošti atakai, – įsakė griežtai kapitonas ir, pasisukęs į pirmąjį padėjėją, tyliai pridūrė: – Tikiuosi, banginiai pasitrauks.
Tas truktelėjo pečiais ir nuskubėjo pas Steponą.
Stebėtojai stovintys bokštelyje ir stebintys horizontą jau seniai pastebėjo po truputį artėjantį banginių būrį.
– O jie plaukia tiesiai pas mus, gal apako, – pajuokavo vienas iš jų.
– Tu ne banginius žiūrėk, o horizontą stebėk.
– Reikėtų juos pašaudyti, kaip per paskutinius mokymus. Mes tada gražiai juos taškėme. Instruktoriai liepė įsivaizduoti, kad tai priešų povandenių laivų eskadra ir ją sunaikinti, – kalbėjo stebėtojas, žiūrėdamas į besiartinančius banginius. – Visą dieną juos vaikėme, aš keturis nukoviau.
– Ar liko nors vienas gyvas? – paklausė kolega.
– Kelis pavaikėme ir kai tie vos bepaplaukė, palikome gyventi.
Keletas arčiausiai esančių banginių iššoko iš vandens, nėrė atgal, pliaukštelėjo uodegomis ir staigiai pakreipė kryptį.
– Man rodos, vienas iš paleistųjų ką tik buvo iššokęs, įsidėmėjau stipriai randuotą šoną, – sušnibždėjo stebėtojas ir nuleido žiūroną. Jis tylomis, įsmeigęs pilną išgąsčio žvilgsnį į vandenį, ištiesė ranką. – Periskopas, – sušnibždėjo ir pasisuko į kolegą.
Šis nukreipė žiūroną nurodyta kryptimi. Kiti taip pat pasisuko į tą pusę.
– Pavojus, – suriko, bet pamatęs tiesiai į laivą artėjančias dvi torpedas, nusiėmė kepurę ir pažiūrėjo į sparčiai tolstančius banginius. – Va tau ir banginiai, kažkokia fantastika, – sušnibždėjo ir tą pačią akimirką galingas sprogimas sudrebino jūrą.
***
Tyliai, nepasibeldęs, pirmasis kapitono padėjėjas užėjo į kapitono kajutę. Labaznikovas palinkęs prie žemėlapio net nepastebėjo jo. Tik jam kostelėjus pakėlė akis.
– Reikėtų bent pasibelsti, – nepatenkintas sumurmėjo.
– Beldžiau, tylėjai, tai įkišau nosį pažiūrėti, gal miegi, nes dabar miegoti ne laikas, – pasiteisino ir taip pat palinko prie ant stalo paskleisto žemėlapio.
– Taip, ne laikas, – tyliai atsakė.
– Jei banginiai nepakeis kurso, mes greitai atsiremsime į uosto NOR-5 vartus.
– Matau.
– Tai ne tas uostas, dėl kurio verta rizikuoti, o ir nėra įsakymo ten lįsti.
– Mes turime įsakymą sekti banginius tol, kol tai įmanoma. Jau trečias mėnuo, neskaitant trumpų įplaukimų į tarpines bazes, mums ir banginiams sekasi. Vadovybė kol kas negali paaiškinti, kodėl jie veda būtent prie vieno ar kito laivo, kartais nereaguodami į netoliese esančius.
– Kaip tai aiškina Steponas?
– Vaikiškai. Sako, ieško tų, kurie iššaudė jų kaimenę.
– Tai ilgai nesitęs. Jau dabar vokiečiai pamatę banginius tuoj kelia aliarmą ir šūviais juos baido. Greitai visame Arkties vandenyne nė vienas banginis nosies nebekiš iš vandens, o Stepono kaimenę kokią dieną užspaus į kampą. Kas tada? – piktokai paklausė.
– Nieko. Kausimės, – truktelėjo pečiais kapitonas.
– Tarp banginių lavonų.
– Kare ne tik žmonės žūva. Norėjai ko, ar tik padejuoti atėjai? – paklausė ir atsisėdo.
– Aš, kaip pirmasis padėjėjas, turiu žinoti planus ir kam ruoštis?
– Aš nežinau, kodėl banginiai plaukia link to uosto. Gal dar pakeis kursą, bet aš turiu įsakymą sekti juos, kol nekyla akivaizdus pavojus, o jo kol kas aš nematau. Patikėk, Valentinai Petrovičiau, per tuos tris mėnesius daug mūsų kolegų žuvo, o mes vis dar plaukiojame. Negalime pasigirti didelių transporto laivų paskandinimais. Paskandinti keli nenugalimais ir nepagaunamais laikyti povandeniniai laivai, nemažas kiekis kitokios paskirties karinių, transportinių laivų, atnešė daug daugiau naudos nei kelios triukšmingos, bet tragiškos atakos, – Labaznikovas atsistojo, perėjo kelis kartus per kajutę ir vėl palinko prie žemėlapio. – Mūsų tikslas, kaip skraidančiam olandui sėti baimę ir paniką. Tu naujas žmogus mūsų komandoje, prisijungei tik praeitą savaitę, kai buvome užsukę į tarpinę bazę, ir nežinai, kaip banginiai puikiai išmoko kariauti. Per tris mėnesius kaimenė tik trijų neteko ir tai jie patys kalti. Buvo per daug smalsūs ir po atakos priplaukė pasižiūrėti, kaip skęsta laivas. Keli buvę denyje jūreiviai spėjo pašaudyti, – kapitonas pakėlė akis į pirmąjį pavaduotoją.
– Taip, tu teisus, bet aš esu prieš plaukimą į tą uostą, kol nebus vadovybės įsakymo. Mes net neturime tikslaus šio Norvegijos uosto žemėlapio, ar yra minų užtvaros, kokia apsauga, nieko nežinome! –įsikarščiavo Valentinas.
– Mes turime banginius ir akustiką Steponą Kazlauską. Jie kol kas mūsų neapvylė, o įsakymus laive duodu aš. Laisvas, – griežtai užbaigė kapitonas ir vėl palinko prie žemėlapio.
Pirmasis pavaduotojas atidavė pagarbą ir išėjo. Labaznikovas truputį palaukęs nuėjo pas akustikus. „Toks jausmas, kad jie nuo pirmos minutės atsisėdo, suglaudė pečius ir taip sėdi neišsiskirdami nei dieną, nei naktį. Kolegos net juokais pavaidino juos „keturios ausys viename kūne“, galvojo kapitonas, stebėdamas juos. „Vienas kalba su banginiais, kitas viską verčia, puikus tandemas, nors ir Steponas pradėjo po truputį įsisavinti jūreivio pradžiamokslį. Jei ne vadovybės įsakymas neperteikti jam jokių žinių, būtų galima iš jo per laiką padaryti gerą jūrininką, bet centras bijo, kad jis banginiams neperduotų kokių koordinačių ar paslapčių. Maža ką, gal ir priešai išmoks suprasti banginius“, kapitonas nesusivaldęs sukikeno.
Akustikai vėl atsisuko kartu. Ivanas tuoj pašoko ir norėjo raportuoti pagal statutą, bet kapitonas mostelėjo ranka ir tėvišku švelniu žvilgsniu žiūrėjo į Steponą, kuris, nenusiėmęs ausinių, šypsodamasis paprasta, nuoširdžia šypsena, primerkęs siauras akis žiūrėjo į kapitoną. Jei ne pradėję dygti ūsai, kurių jis neskuto, pagalvotum, kad jaunuolis ne vyresnis nei penkiolikos metų ir sėdi mokykloje viename suole su pačiu geriausi draugu.
– Kas girdisi? – paklausė ir žvilgtelėjęs į Ivaną nežymiai linktelėjo galva į duris.
Tas vikriai išsmuko lauk. Steponas kaip šeimininkas mostelėjo ranka į atsilaisvinusią vietą ir pastūmė ausines. Kapitonas nusišypsojo, atsisėdo šalia ir užsidėjo jas. Visai prie pat laivo girdėjosi aiškūs banginių švilpimai, dūsavimai, net kažkokie urzgimai, dejavimai.
– Ilgšė Sekretorė barasi, kad niekas nekreipia į ją dėmesio, – sušnibždėjo Steponas. Kiek palaukęs tęsė. – Urzgimai, burbuliavimai – tai senojo Bezdaliaus. Sekretorė juokiasi, kad jis ėda be saiko, o po to burbulus pučia, kad net plekšnės nuo dugno pakyla. Ji pyksta, bet vis tiek myli senį, nes tik jie dviese išliko, kai didelis laivas iššaudė dvi kaimenes.
Kapitonas susikaupęs klausėsi banginių, kurie tai garsiau, tai tyliau leido įvairius savo garsus užgoždami kitus.
– O čia – Mažylis, – pakiliai šūktelėjo Steponas. – Jis pats geriausias mano draugas. Norite, kad jis parodytų draugiškumą? – paklausė akustikas ir pažiūrėjo į kapitoną.
Šis linktelėjo galvą. Steponas, sustatęs lūpas, ėmė keistai švilpti, tiksliau, leisti keistus garsus. Staiga visą laivą krestelėjo nuo išorinio smūgio. Kapitonas plačiai nusišypsojo. Netrukus į kajutę įbėgo pirmasis padėjėjas.
– Kas čia? – šūktelėjo persigandusiu balsu.
– Jei tau baisu nuo kiekvieno krestelėjimo, tai nereikėjo šiltą štabo skyrių iškeisti į povandeninį laivą, – atsakė ramiai kapitonas net neatsisukęs.
– Kur pasiunčia, ten ir einu, – piktai sumurmėjo pro sukąstus dantis ir išėjo.
– Namo nori? – tyliai paklausė Labaznikovas.
Steponas truktelėjo pečiais.
– Kodėl banginiai mus veda link kranto?
– Iš to uosto ruošiasi išplaukti didelis laivas.
– Jis ten yra? – klausinėjo atsargiai, neparodydamas susidomėjimo.
– Taip, tai bus paskutinė kelionė kartu. Jei pavyks mūsų ataka, banginiai plauks tolyn į besileidžiančios saulės pusę, ten, kur nėra karo.
Kapitonas nusiėmė ausines ir pasisuko į Steponą. Tas sėdėjo rimtas, truputį papūtęs lūpas ir suraukęs antakius.
– Nors jūs nuo manęs daug ką slepiate, bet aš suprantu, kas vyksta aplink. Net banginiai priversti kariauti ne su savo natūraliais priešais – orkom, o su žmonėmis, išžudžiusiais jų kaimenę. Dabar žūva daug banginių, nes tie, prieš kuriuos jūs kariaujate, bijodami, kad mes prisidengiame banginiais, juos be gailesčio šaudo, –Steponas pasisuko į kapitoną.
– Pažiūrėsime, kodėl mus čia veda banginiai, ir plauksime namo, – tarė kapitonas ir atsistojo. Paglostė ataugusius Stepono plaukus ir griežtai pridūrė. – Grįžus pasiliksi krante.
– Kapitone, – kreipėsi Steponas nepakedamas galvos, – į uostą plaukia tik senis Bezdalius ir Sekretorė, kiti jau pasuko į vakarus.
– Kodėl tik du? – nustebo kapitonas.
– Nežinau, taip nuspendė Sekretorė, – Steponas pakėlė akis į kapitoną. – Jie jaučia, kad tai pavojinga, kam visiems lįsti.
Kapitonas nieko neatsakęs išėjo ir kaktomuša atsitrenkė į pirmąjį padėjėją.
– Net tas kvailelis supranta, kad ten pavojinga ir nėra ko visiems lįsti, –sušnibždėjo šis.
– Sekti paskui banginius, – griežtai atsakė kapitonas ir nuėjo į savo kajutę.
Povandeninis laivas lėtai, tarp povandeninių uolų sekdamas paskui Bezdalių ir Sekretorę, prisiartino prie uosto. Nutilo banginių šniokštimas, švilpimas, murmėjimas.
– Stop mašinos, pakelti periskopą, – įsakė kapitonas.
Laivas stovėjo truputį šone nuo uosto vartų, tarp dviejų išlindusių iš vandens uolų. Banginiai tik retsykiais iškildavo, įkvėpdavo oro ir tuoj vėl panirdavo. Ryškiai apšviestas nedidelis uostas buvo kaip ant delno. Reide stovėjo keletas karinių laivų.
– Kaip puikiai jie mus pravedė. Niekas neišgirdo, niekas nepamatė. Tarp uolų, tik jiems vieniems žinomais keliais, – tarstelėjo kapitonas šalia stovinčiam pirmajam padėjėjui ir užleido jam vietą prie periskopo.
– Kažin, ar pavyks taip puikiai išsmukti iš čia, – sumurmėjo nepatenkintas Valentinas Petrovičius žvalgydamas aplinką.
– Kaip ten bebūtų, jie mūsų čia nelaukia ir nesitiki, o mes palauksime. Visiems būti pasiruošus atakai, – griežtai įsakė kapitonas ir vėl palinko prie periskopo. – Štai ir gražuolis pasirodė. Pats „Šiaurės jūrų valdovas“ buvo čia užsukęs, – kalbėjo stebėdamas didžiulį karinį laivą lėtai plaukiantį iš uosto. – Tai vienas moderniausių mokomųjų laivų. Nelaukia jis mūsų čia, net denio apšvietimo ir trankios muzikos neišjungė, be palydos, pasijuto karaliais šiuose vandenyse. Na nieko, mes tuoj jiems parodysime, kad ne vieni jie čia karaliauja. Pasiruošti atakai, visas torpedas tam gražuoliui ir namo, – pakiliai tarė kapitonas ir pažiūrėjo į pasipiktinusį pirmąjį pavaduotoją.
– Draugas kapitone, banginiai pajudėjo link jūros vartų, – pranešė akustikas Ivanas.
– Te jie plaukia, o mes čia palauksime. Pozicija puiki. Po atakos, pasinaudodami triukšmu ir panika, pasitrauksime tuo pačiu keliu.
Didelis karinis mokomasis laivas „Šiaurės jūrų karalius“ su įjungtom iliuminacijom, skambant trankiai muzikai plaukė pro natūraliai susiformavusius nedidelio, bet gilaus uosto vartus.
– Banginiai, – pasigirdo riksmas ant kapitono tiltelio.
„Šiaurės jūrų karaliaus“ kapitonas pačiupo iš šalia stovėjusio karininko žiūroną. Tiesiai prieš laivą, prožektorių apšviesti, iššokdami iš vandens, mesdamiesi staigiai tai į vieną šoną, tai kitą, panerdami ir vėl iškildami plaukė du banginiai.
– Man toks jausmas, kad aš juos pažįstu, – sumurmėjo kapitonas. – Pavojus, stop mašinos, pilnu greičiu atgal, – įsakė ir pasisuko į šalia stovinčius padėjėjus. – Išjunkite pagaliau tuos kvailus maršus, sunaikinkite banginius, ko vėpsote, – suriko, bet kurtinantis sprogimas, antras, netrukus trečias, nutildė ir muziką, ir kapitono komandas.
Visame laive skambėjo tik pavojaus signalai, iš uosto skubėjo pagalbos laivai, o netoliese stovėję kariniai laivai atidengė ugnį į banginius, kurie nušviesti ugnies pašvaistės skubėjo į atvirą jūrą. Kelis kartus dar iššoko senis Bezdalius, kiek šone matėsi Sekretorės nugara ir jos purškiamas fontanas. Bet gretai tamsioje jūroje nebesimatė nieko, tik prie uosto vartų liepsnojantis ir sparčiai ant dešinio šono krypstantis karinis mokomasis laivas „Šiaurės jūrų karalius“. Povandeninis laivas lėtai, tuo pačiu keliu tarp uolų pasitraukė iš uosto akvatorijos ir, išplaukęs į atvirą jūrą, pasuko į centrinę bazę, iš kurios išplaukė daugiau nei prieš tris mėnesius.
***
Steponas net pasišokindamas bėgo gatve nekreipdamas dėmesio ir neatiduodamas pagarbos sutiktiems karininkams. Nesustodamas, kaip viesulas įlėkė pro duris. Viduryje virtuvės stovėjo Nataša ir su ašaromis akyse šypsojosi.
– Kodėl tu pasitinki mane ne uoste, kaip kitų jūreivių žmonos, – vos atgaudamas kvapą paklausė su vaikiška nuoskauda balse.
– Aš dar ne žmona ir nenorėjau tavęs jaudinti, – tarė tyliai ir puolė į glėbį. ¬– Nespausk taip stipriai, suspausi, – šnibždėjo bučiuodama Steponą.
– Na kur aš toks mažas tave suspausiu.
– Ne mane, aš laukiuosi, ¬– sukikeno Nataša ir prispaudė vaikino galvą prie krūtinės.
– Ko laukiesi, svečių? ¬– nustebo ir pasimuistęs išsivadavo iš merginos glėbio.
– Kūdikio, kvaileli tu mano, – atsakė atlaidžiai šypsodamasi.
Steponas truputį atsilošė ir nustebęs pažiūrėjo į Natašą. Ta paglostė pilvą.
– Tavo kūdikio, jau ketvirtas mėnuo.
– A-a-a, – pagaliau suvokė Steponas, švelniai apkabino Natašą ir sušnibždėjo į ausį. – Ryt nueisime pas komendantą ir jis užregistruos mus kaip vyrą ir žmoną, o kai pasibaigs karas, nuvyksime į Archangelską ir apiforminsime viską metrikacijos biure, o dabar, – jis švelniai pabučiavo Natašą ir staigiai apsidairė, – kur dėdė Jura, teta Liza?
– Dėdė Jura išėjo į frontą, Liza per paskutinį antskrydį žuvo. Viena šeimininkauju, – atsiduso Nataša, švelniai apkabinusi per pečius Steponą nuvedė prie stalo ir namus apgaubė trumpas taikos, laimės ir meilės laikotarpis.
Mergina, gulėdama šalia Stepono, atidžiai apžiūrinėjo pakabuką, kabantį ant jo kaklo. Jis, pajutęs įdėmų žvilgsnį, atsimerkė.
– Patinka? – paklausė.
– Įdomus.
Steponas, nieko nesakęs, pasikėlė ir nusiėmęs jį užkabino Natašai ant kaklo.
– Viduje yra gabalėlis banginio širdies. Nešiok jį, jis apsaugos tave ir būsimus vaikus nuo nelaimių, o jei gims sūnus ir kai paaugs – padovanosi jam.
– O tau? Tau jo nebereikia? Kas tave saugos?
– Kapitonas sakė, kad manęs į jūrą nebeims, bet aš netikiu. Kaip jie be manęs. Jei sutiks banginius, nesupras ką jie šneka. Banginiai ne viską perduoda garsais, jie skleidžia kažkokias nematomas bangas, mintis, kurios sklinda kaip garsas, kaip šviesa, bet ne kiekvienas jas pajunta, supranta. Tai lyg telepatija.
Nataša atidžiai pažiūrėjo į Stepono veidą. Nedideli ploni ūsai, truputį suraukti antakiai darė jį rimtesnį, solidesnį nei prieš išplaukiant, bet akys ir šypsena nepakito, išliko lyg paauglio, beviltiškai ir nuoširdžiai įsimylėjusio vyresnę draugę.
– Tu ne tik suvyriškėjai, – sušnabždėjo stipriai glausdamasi prie Stepono, – bet gudrių moksliškų išsireiškimų išmokai.
– Mano kolega Ivanas labai protingas, jis daug ką žino ir supranta, o dėl pakabuko – nepergyvenk. Naujas pirmasis kapitono padėjėjas sakė, kad tai prietarai, kurie netinka povandeninio laivo jūreiviui. Gal ir teisus, – kalbėjo perdėtai rimtai, kaip vaikas norintis pasirodyti suaugusiu vyru ir visai nekreipdamas dėmesio į merginos bučinius. – Jūroje banginiai saugos, o krante – tu, – linksmai užbaigė Steponas, pasisuko į merginą ir, pamatęs neryškios šviesos apšviestą nusiklojusią nuogą Natašą, nuraudo kaip burokas.
– Atbukins tau visus jausmus tie kapitonai, – sumurmėjo nepatenkinta mergina, greitai pašoko, pačiupo antklodę, užsimetė ant pečių ir palikusį Steponą nubėgo į gretimą kambarį. Netrukus grįžo su maža širdele, pakabinta ant sidabrinės grandinėlės. Prisėdo ant lovos krašto. Keletą akimirkų, nekreipdama dėmesio į susirietusį jaunuolį, atidžiai apžiūrinėjo pakabuką. – Mama sakė, – prabilo tyliai, bet aiškiai tardama žodžius, – kad tai iš dramblio kaulo. Nežinau. Niekada nemačiau dramblio ir nežinau, kaip atrodo jo kaulai, bet tą širdelę dar nešiojo mano promočiutė. Visos moterys, nešiojusios tą pakabuką, nugyveno laimingą, ilgą šeimyninį gyvenimą. Mano tėvai irgi būtų ilgai ir gražiai gyvenę, bet išvažiavo į Brestą aplankyti draugų. Nežinau, kodėl mama prieš išvykdama nusprendė jį padovanoti man. Gal jautė, kad artėja baisus karas. Dovanodama ji sakė, kad joje lieka maža dalelė širdies kiekvienos moters, kuri nors truputį ją nešiojo. Aš ją nešioju nuo karo pradžios, tik guldama šalia tavęs nusiėmiau, – ji akies krašteliu žvilgtelėjo į susikaupusį Steponą, – kad du pakabukai nesusivytų ir nepasismaugtume, – sukikeno, bet tuoj surimtėjo ir tęsė. – Te šita širdutė, nors ir kaulinė, bus kaip dalelė mano širdies. Kai ten giliai po vandeniu tau bus šalta, baisu, liūdna, ji tave šildys ir guos, o ne tavo kapitonai. – Nataša pabučiavo kaulinę akinančio baltumo širdelę, užkabino ant kaklo ir stipriai prisiglaudė prie Stepono, kuris apgaubtas karštos meilės ir bučinių net nebespėjo padėkoti.
***
Karbanovas, vos ne tekinas, ištiesęs rankas, nuskubėjo pasitikti įžengusį kapitoną Labaznikovą.
– Sveikas sugrįžęs, – šūktelėjo ir vyrai, šiltai paspaudę vienas kitam rankas, susėdo prie stalo, – puiku, tiesiog puiku, – kalbėjo pilnu žavesio balsu Karbanavas. – Įplaukti į uostą, sunaikinti patį „Šiaurės jūrų karalių“ ir laimingai pasprukti. Tokia ataka verta aukščiausio apdovanojimo. Visa komanda bus apdovanota. Jau nusiuntėme raportą.
– O banginius įrašėte? – nusijuokė Labaznikovas.
– Įrašysime ir ordinus pagaminsime, tik tu pats turėsi jiems įteikti.
– Deja, jie nuplaukė savais keliais ir vargu, ar kada besugrįš, na, nebent kai baigsis karas.
– Apie tai negali būti nė kabos, o Stepono pasakymas, kad jie nebegrįš – nėra rimtas. Jis vaikiškai pajuokavo. Banginiai dabar kaip ir mūsų kariai ir dar teks jiems pakariauti, – energingai sumojavo rankomis Karbanovas. – Netgi kyla idėjų pritaisyti prie jų sprogmenis ir nukreipti į priešo uostus, na, bet tai, manau, kol kas fantastika, juk banginis – ne melžiama karvė, kad ramiai lauktų, kol kas prikabins prie šonų torpedas, o mūsų Steponas su botagėliu gintų juos į uostą. Fantastika. Kol kas, – Karbanovas pabrėžė paskutinį žodį ir paėmė arbatinuką.
– Mes jiems negalime įsakyti. Jie – ne žmonės, ne kariai, – pasipiktino Labaznikovas, žiūrėdamas, kaip pildosi stiklinės tamsia stipria arbata.
– Nežinau, tu ar tavo akustikas su jais susitars, bet yra įsakymas pasitelkus juos toliau vykdyti pavienių laivų medžioklę, o esant galimybei – atakuoti uostus, tik gal stambesnius nei NOR 5. Banginiai puikiai jus pravedė tarp uolų, keliukais, kurių nėra žemėlapiuose. Vadovybė mano, kad jie žino ir daugiau slaptų farvaterių.
Labaznikovas papurtė galvą.
– Aš pasiruošęs bet kada išplaukti, tačiau be Stepono. Jis turi likti namie ir saugoti besilaukiančią Natašą.
– Nataša mes pasirūpinsime. Kad jai niekas negrėstų, išsiųsime pas čiukčių Fiodorą. Ten netoli jo kaimo statoma nauja prieplauka, karinis miestelis, bus ligoninė, mokykla ir net kino teatras. Juk karas kada nors baigsis. Priešas jau pradeda išsikvėpti. Maskvos nepaėmė, Leningradą apžiojo, bet praryti negali, prie Stalingrado Volgos niekaip neperbrido, greitai mes juos pradėsime stumti atgal.
– Neabejoju, kad išvysime. Ir jūroje mums jau geriau sekasi, – palingavo galvą Labaznikovas ir tvirtai pareiškė. – Steponui jūroje nebėra kas veikti, banginiai pasitraukė, o vokiečiai suprato, kad jų priedangoje plaukioja ne paslaptingas skraidantis olandas, o paprastas povandeninis laivas. Pradėjo be atodairos šaudyti banginius. Nebeprisileidžia jų nė artyn. Yra pranešimų, kad juos pamatę pradeda mėtydami gilumines bombas, tik vietoje laivų banginiai pilvais į viršų iškyla. Karas karu, bet taip negalima. Kuo jie nusikalto.
Karbanovas parėmęs ranka smakrą rūsčiai žiūrėjo į kapitoną.
– Nusiramink. Būtų mano valia, visus jus palikčiau krante pas žmonas. Yra įsakymas ir ne mums jį svarstyti. Tris keturias dienas remontui bei poilsiui ir atgal į vandenyną pas Stepono banginius. Konkrečią užduotį gausi prieš išplaukiant. Viskas, – suplojo delnais Karbanovas, – kalbos baigtos. Eik, ruoškis, o su Steponu pakalbės mūsų specialistai, nes tu pats puikiai žinai, kad visi jo bendravimai su banginiais buvo įrašinėjami. Jei nebus banginių, bandysite panaudoti įrašus, kurie juos privilios ar pridengs tavo laivą.
– Jų akustikai tuoj perpras, kad skirtingi garsai sklinda iš vieno taško ir užmėtys giluminėms bombomis, – įsiterpė Labaznkovas.
Karbanovas piktai dėbtelėjo į kapitoną.
– Garsus atrūšiuos, o kaip padaryti, kad jie nesklistų iš vieno taško, teks tau pasistengti, tu kapitonas. Svarbu kelti paniką, kad priešai pradėtų klausyti ir medžioti banginius, praleisdami pro ausis mūsų laivų keliamą triukšmą. Aišku, mes visi tikimės, kad banginiai nepaliks savo mažojo draugo vienišo ir lydės jį. Manau, banginiai pajaus, kad jų draugui negera, liūdna, kad jis yra skriaudžiamas ir atplauks jo paguosti ar pagelbėti.
– Laive jo niekas neskriaudė. Visa komanda juo rūpinosi kaip vaiku, kaip jaunesniuoju broliu, – pasipiktino kapitonas.
– Čia aš truputį literatūriškai, – sumurmėjo ir nuleidęs akis tęsė. – Mūsų specialistai bendravo su Stepono seneliu, žino kad vaikinas nuo mažų dienų tarp banginių ir kaip prasidėjo jų artima draugystė įlankoje. Jie mano, kad bloga vaikino nuotaika, skleidžiamos liūdnos, neigiamos emocinės bangos pasieks banginius ir jie atsilieps į jo nebylų pagalbos šauksmą. Taip mano specialistai, – Karbanovas šyptelėjo ir užsigulė ant stalo. – Tavo naujas pirmasis pavaduotojas parašė raportą apie nestatutinius ir nestandartinius bendravimo ypatumus laive, primetančius vaikų darželį. Skundėsi, kad tu uzurpavai valdžią laive, nepasitaręs su juo priimi rizikingus sprendimus, nepravedinėji politinės informacijos valandėlių, na ir taip toliau. Blogiausia, kad parašė ne mums, o tiesiai ten, – jis parodė nykščiu į lubas, – tai tie iš ten nusprendė tau duoti vieną papildoma narį, atsakingą už tvarką ir politinį švietimą, kad jūs, būdami giliai po vandeniu, neatitrūktumėte nuo partijos linijos ir statuto.
– Komisarą įkišite, – ironiškai burbtelėjo.
– Ne komisarą, o patyrusį politinio skyriaus darbuotoją. Jis paglobos ir Steponą, ir komandą.
– Bet juk sakėte, kad...
Kabanovas rankos mostu nutraukė bandantį ginčytis Labaznikovą ir parodė nykščiu į lubas.
– Ten nusprendė, – sumurmėjo ir linktelėjo į duris.
Labaznikovas atsistojo, atidavė pagarbą ir nieko neatsakęs išėjo.
