DELFI lankėsi Širvintų rajone, kur svečiavosi pas vietos verslininkus.
Pas šeimininkus į „Suzaną“ atvykstame darbo dienos pavakarę. Po truputį jau temsta, tad tik susitikus visos šeimos paprašome stabtelti nuotraukai prie pagrindinio restorano įėjimo.
„Mes šį verslą turime jau 18 metų, o Lietuvoje gyvename 25-erius“, – tik prisėdus ir patogiai pokalbiui įsitaisius jau viduje puikiausiai lietuviškai kalbanti sako pati Suzana ir dar priduria, kad jos šeima – iš Armėnijos, todėl mėgsta skaniai pavalgyti, kas ir lėmė, kad jie čia nusprendė turėti restoraną.
Visgi paprašius pasidalinti, kaip armėnai atsidūrė Lietuvoje, moteris nedaugžodžiauja ir sako, kad vyras prieš 25-erius metus mokėsi Rygoje, o po to grįžo į Armėniją, pasiėmė ją drauge, ir abu išvyko kurti bendro gyvenimo.
„Mes išvykome kartu į Rygą ir ten pradėjome drauge gyventi, o vėliau, kadangi visi draugai jau buvo Lietuvoje, mes atvykome pas juos“, – aiškina ji.
Iš pradžių atsikrausčius į Lietuvą, kaip sako, jie dirbo visai kitus darbus, o paskui nusprendė, kad reikia kurti savo verslą.
„Žinojome, kad čia (kur dabar yra restoranas – red.) parduoda žemę, todėl ją nusipirkome.
Iš pradžių dar nieko nedarėme, o vėliau atėjo restorano idėja ir mano vyras su darbininkais pats pastatė šį namą“, – atrodo, dar pati negalėdama patikėti tuo, kas įvyko, sako ji.
Šeima, kaip pasakoja, turi ir tris vaikus, jaunesniajam 13 m., o dar vienas sūnus bei dukra – jau suaugę, tačiau taip pat gyvena Lietuvoje.
Kai lankomės, jauniausiasis sūnus taip pat zujo po restoraną.
„Aš ir dabar atsivežiau jį čia, nes mažai matau, namie mažai būnu. Ryte išeinu, o vakare vėlai grįžtu namo. Tai labai sunkus verslas, nes visada reikia būti čia, nes kai yra savininkė, viskas iškart kitaip“, – tarsi teisinasi Suzana.
Šeimos restorane, kaip tikriausiai jau ir buvo galima suprasti, karaliauja armėniškos virtuvės patiekalai, tačiau tai dar nereiškia, kad čia nėra galima įsigyti cepelinų ar makaronų.
„Esame prie kelio, todėl mums reikia pamaitinti žmones greitai ir prisitaikyti“, – sako ji.
Paklausta, ką Suzana pati mokėsi ir ar jos mokslai buvo susiję su maistu bei patiekalais, ji purto galvą.
„Kiekvienas armėnų šeimoje moka gaminti. Vaikai mato močiutę, paskui tėvus. Nėra armėno, kuris nemoka gaminti, ar sakytų, kad nemoka pamarinuoti šašlyko. Vaikas gimsta ir mato, kaip tėvai tai daro“, – sako ji ir giria savo jaunėlį, kuris pats greitai mokosi ir jau žino kai kurių šašlykų marinatų sudėtis.
Suzanos vyras, Gracik, taip pat ne virėjas, sako ji. Jis baigė policijos akademiją, tačiau ši specialybė jam „neprilipusi“, todėl taip ir atsiradusi idėja kurti savo verslą.
Moteris tikina, kad 18 metų išlaikyti kavinę – nėra lengva užduotis.
„Sunku, niekam nelinkėčiau tokio verslo.
Daug kas sako sūnui: „Va, Danieliau, turėsi tėvų verslą“, aš sakau, kad duok Dieve, kad jis kažką kito veiktų. Yra sunku. Ypač dabar, nes yra problemų rasti gerų darbuotojų“, – teigia ji ir sako, kad niekaip negali rasti gerų virėjų, o ir virtuvė vis tik daugiau specifinė – armėniška.
Kai lankomės, žmonių nedaug, tačiau keletas sėdi prie stalelių ir kerta vakarienę. Tiesa, tose pačiose patalpose yra įsikūrusi ne tik kavinė, tačiau ir motelis, dvi banketinės salės.
Pastarųjų populiarumu Suzana sako skųstis negalinti, bet tikina, kad visų pinigų vis tiek neužsidirbsi.
Paklausta, ar dažnai nuvažiuoja į gimtinę, Armėniją, Suzana susimąsto. Skaičiuoja, kad paskutinį kartą ten buvo prieš 3 metus.
„Dabar ten labai gražu. O kai pamatau televizoriuje... bet norisi ten labiau į svečius, o gyventi noriu čia. Mano darbas čia, mano anūkai – viskas čia“, – nuoširdžiai sako ji ir tikina palikti Lietuvos tikrai nenorinti.
Tiesa, ant kavinės fasado prie pagrindinio įėjimo – taip pat Suzanos vardas. Taip pavadinti restoraną žmonos vardu buvo vyro idėja.
„Kai dirbome senajame darbe, turėjau klientą, kuris ateidavo ir man dainuodavo: „Oi Suzana, širdis mano“ ir taip visą laiką.
O paskui atėjo tokia mintis, kad žmonės žinotų, jog čia mes persikėlėme, pavadinome mano vardu. Tai mano vyro idėja“, – kuklindamasi sako ji.
