Apie ką mes čia...
Pasirodžius naujai mobiliajai programėlei „atgalinis skaičiavimas", kuri nuspėja kiek žmogui liko laiko gyventi, daug kas užsinorėjo išbandyti ir sužinoti savo mirties datą. Aišku, visi tą darė dėl pokšto, nes tai tik programėlė. Tačiau pasirodo, kad ši programėlė nusako tikslią mirties datą, nuo kurios niekas negali pabėgti. O jei kažkas nusprendžia išsisukti nuo savo likimo, jo paskutinės gyvenimo akimirkos virsta tikru košmaru.
Kūrinio turinys
Kai pirmą kartą pamačiau kino teatre šios režisieriaus Justino Deco debiutinės pilnametražės juostos anonsą, pagalvojau, kad gal bus visai neblogas siaubo filmas, kuris galbūt ir negalės pasigirti itin kraupiais momentais, bet sužavės pačia istorija. Visgi filmų apie mirtį nešančias mobiliąsias programėles dar nebuvo, todėl smalsumas, ką gi ten sukūrė „STX", buvo išties didžiulis. Tačiau anonsai tam ir yra skirti, kad jie priverstų tave eiti į kiną, o po peržiūros spjaudytis dėl prarasto laiko. Ir čia yra vienas iš tokių atvejų.
Juostos siužetinė linija susideda iš visiems mums puikiai žinomų siaubo žanro atstovų elementų, kurie čia atrodė kaip netikusi ir sunkiai suvirškinama mišrainė. Kalbu aišku apie tokias juostas kaip „Galutinis tikslas", „Skambutis", „Mirties diena" ir „Prakeiktas telefonas". Ir čia iš mano paminėtų filmų „Mirties app'so" režisierius pasisavino (arba buvo įkvėptas) svarbius elementus, kurie ir darė tas juostas unikaliomis. Gaila tik dėl to, kad net su pasisavintomis idėjomis buvo gautas toks nykus rezultatas.
Atskleisti, kodėl ši programėle atsirado ir kaip ji veikia, nenoriu, nes tai būtų tikrai labai didelis siužetinės linijos „spoileris", tačiau užsiminsiu, jog tokio nesuvokiamo siužetinio vingio aš nesitikėjau. Tai buvo kvailiausias mano šiais metais matytas blogio pristatymas, kuris privertė juoktis, o ne jausti baimę. Kalbant apie tai, kaip vyko kova su ta programėle, verta patylėti, nes net studijos „Global Asylium" scenaristams tokios nesąmonės neateina į galvą, o ten tikrai moka sukurti „šedevrus", kuriuos norisi išjungti po penkių minučių peržiūros. Įdomu gali būti tik pirmą pusvalandį, kai nežinai kas dedasi ir kodėl žmonės miršta. Po to, kai jau paaiškėja visa situacija, tiesiog susiimi už galvos ir lauki, kada ekrane bus iškrėsta dar viena nesąmonė.
Personažai filme „pagerinti". Aš neprisimenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau siaubo filmą ir mačiau tokius nemotyvuotus ir neįdomius pagrindinius herojus, kurie manęs neprivertė nei vienai akimirkai dėl jų jaudintis. Gal panašiai jaučiausi metų pradžioje žiūrėdamas nykų siaubo filmą „Žaisk arba mirk", bet net ir ten veikėjų akyse buvo galima pamatyti baimę, o čia nematyti visiškai nieko. Bėgiojimas nuo vienos vietos prie kitos ir visokie kvaili personažų daromi veiksmai, kurie dar labiau pablogina jų situaciją... Vieninteliais filmo veikėjais, kurie bent jau leido smagiai pasijuokti iš jų pateikimo, buvo kunigas ir telefonų parduotuvėje dirbantis vaikinas. Jie ne tik akimirksniu užgožė visus kitus ekrane pasirodžiusius asmenis, bet jie vieninteliai buvo nuo pradžios iki galo geriausiai išvystyti, nes jų siužetinė arka nebuvo tokia blanki.
Apibendrinus, nes nenoriu daugiau švaistyti laiko rašydamas apie šią siaubo juostą, pasakysiu, jog jau seniai nebuvau matęs taip nesąmoningai iššvaistyto idėjinio potencialo, kuris virto vaikams skirta parodiją. Ne veltui ši juosta gavo N-13 cenzą, nes ją gali žiūrėti tik paaugliai.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas šį filmą jaučiausi lyg ekrane būtų rodomas pigus ir iš karto į DVD atkeliavęs projektas, nors tai yra pakankamai neblogos prodiuserinės kompanijos „STX" nuosavybė. Tačiau gali patikti geras garso montažas ir keli garso efektai, kurie peržiūros metu kelioms sekundėms sugeba sukurti visai neblogą siaubo pojūtį.
Garso takelis visiškai neturi nieko unikalaus, todėl jis net neleidžia sukurti baugios atmosferos. Operatoriaus darbas taip pat prastas ir nelabai apčiuopiantis svarbius elementus, tad ir „siaubo šokliai" čia atrodo pakankamai primityviai, o meninis apipavidalinimas taip pat nelabai krenta į akis. Grimas, dekoracijos ir herojų kostiumai nebuvo labai išvaizdūs
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip man sunku vertinti aktorių vaidybą tokiuose prastuose filmuose... Tiksliau, tos vaidybos nebuvimo. Pagrindinį personažą įkūnijusi Elizabeth Lail buvo tiesiog nekokia. Emocijos atrodė labai dirbtinai, o ir pats personažo pateikimas buvo kažkoks chaotiškas, dėl ko žiūrėti į ją buvo išties sunku, o ką jau kalbėti apie jaudulį, kurio nebuvo, nes visiškai netikėjai jos vaidinama role. Panašiai pasakyčiau ir apie jai talkinusius kitus aktorius – Talithą Alianą Bateman, Peterį Facinellį ir Jordaną Calloway'ų. Visose scenose matėsi, kaip jie netiki tuo, ką daro ekrane, tai kaip jais gali patikėti žiūrovas?
Vieninteliai du žmonės, kurie filme buvo išties šaunūs dėl savo humoristinių epizodų - Tomas Segura ir P.J. Byrne. Keista sakyti, bet jų suvaidinti personažai buvo ne tik geriausiai išvystyti, bet ir jų pateikimas per vaidybos prizmę buvo labai neblogas. Tad žiūrėdamas filmą tik ir laukdavau, kada gi jie vėl pasirodys ekrane, nes bent jau jų dėka buvo galima labai smagiai pasijuokti.
Verdiktas
„Mirties app'sas"" – filmas, kuriame viskas yra blogai. Debiutinis režisieriaus Justino Deco pilno metro projektas gali pasigirti mediniais dialogais, neišvaizdžia aktorių vaidyba, silpnai vystoma ir jokios įtampos nesukuriančia siužetine linija bei daugelio žinomų panašaus pobūdžio filmų elementų pasisavinimu, kurie susijungia į itin nykią ir kartais nuobodžiai atrodančią ir labai nuspėjamą visumą.
