Taip galvojau, kol Italijoje nepraleidau poros mėnesių, įsimerkęs į jų kultūrą ir maistą su visa galva. Italija yra monokultūrinė. Jie turi savo kultūrą, kuri yra didžiulė, bet pabandykite ten nueiti į kinų restoraną arba pabandyti paskanauti japoniško. Prasikeiksite. Jie moka gaminti tik tai, kas turi itališką pavadinimą,.
Kodėl taip pasirinkau – gyventi du mėnesius Italijoje? Nes galiu. Ir dar dėl tos priežasties, kurią vienas komikas aprašė kaip pirmąją priežastį, kodėl vyrai daro dalykus. „Anksčiau atrodė, kad tai bus gera mintis“. Man Lietuvoje patinka gyventi tik labai po truputį. Lietuva yra sveikiausia mažomis dozėmis. Aš natūraliai esu užsienio žmogus. Tačiau esu patriotas ir bent jau mokesčius moku Lietuvoje, nors ir ne visada tatai patinka.
Ne, nebuvo man blogai toje Italijoje. Pagaliau galėjau pritaikyti italų kalbos žinias ne tik restoranuose, bet ir veterinarijos klinikoje (mano šunys keliauja su manimi ir gauna visą priežiūrą, apie kurią Lietuvos apdraustieji žmonės gali tik svajoti), įsitikinau, kad benzinas Italijoje brangus, kaip velnias (nors ir važinėju už valdiškus, tai neskauda), pamačiau, kad Italijoje geriausiai kerpa kirpyklose skutimo mašinėlėmis (žr. nuotrauką), pakeičiau įvaizdį ir dabar su tais akiniais atrodau, kaip rimtas startuolio savininkas, o ir šiaip kalnų viloje man buvo jauku ir taip turi atrodyti gerovės valstybė, apie kurią tiek daug šnekame. Gerovės valstybę kiekvienas turime pradėti nuo savęs, ir aš jau pradėjau.
Bet nuo itališko gyvenimo galima pavargti, kaip ir nuo makaronų ir jūros gėrybių ir paprasto provincijos žavesio, todėl keliaudami atgal, išsinuomavome namą savaitėlei Vienoje. Kodėl namą, ne viešbutį? Nes taip erdviau, ir yra šunims kur lakstyti.
Anksčiau Austrijos maistas man patiko, bet nežavėjo. Kiek čia gyvendavau, gal per neapsižiūrėjimą ar iš tingulio visada valgiau tik Vienos pjausnius (Wienerschnitzel), bet tai buvo klaida. Tas Vienos šnicelis yra skanu, bet blanku ir paprasta. O Austrija yra tuo puiki, kad joje yra daugelio užsienio šalių virtuvių puikūs pavyzdžiai. Kaip ir Anglija, kaip ir Olandija, kaip ir Belgija – neturinčios savo gerų virtuvių, besiremiančios daugiau į pramoninės revoliucijos padarinius, o ne į gero nuosavo maisto tradiciją, Austrija sugeba būti magnetu pasaulio įvairovei.
Valgėme Vienoje puikaus kiniško (ypač geri wonton – tokie garinti koldūnėliai), valgėme išskirtinio, iš Michelin gido, Japonijos ir Peru virtuvės mišinio, kuris buvo nesveikai brangus, bet nereikia svaigti, kad populiari vieta mieste su didžiule perkamąja galia gali būti nebrangi.
Tačiau didžiausias atradimas buvo tai, kad ir Europoje (pasirodo) galima rasti puikaus tonkotsu rameno (豚骨ラーメン) – tai japoniškų lakštinių sriuba beprotiškai ilgai virtame kiaulienos kaulų ir mėsos sultinyje. Receptuose nurodoma: sultinys verdamas iki aštuonių valandų, tačiau tikrieji žinovai tik juokiasi iš tokio nuvirimo. Dvi paros jau yra panašiau. Mano mėgstamame restorane Los Andžele verda šešiasdešimt valandų, ir sultinys toks stiprus, toks riebus, kad vos įėjus į patalpas, verčia iš kojų smarvė. Kaip Japonijoje, šiaurinėje Hokkaido saloje, kur yra ramen sultinių gatvė, kurioje kuo labiau smirdi, tuo geresnė kokybė.
Čia, Vienoje, vieta, kuri vadinasi Mochi Ramen Bar labai primena geriausias pasaulio ramenines. Turgelio teritorija. Skardinės žaliuzės ant langų, metalo durys, viduje ankšta, žemai pakabinti šviestuvai, pilna žmonių, didelis baras, už kurio vyksta maisto gaminimas nežmonišku tempu, rezervacijų nepriima, ateini ir gauni vietą, arba lauki eilėje. Man, žinoma, netenka laukti, nes kaip tik dvi vietos laisvos. Užsakymą priima pats virėjas ir prisimena viską, visus specialius pageidavimus (mano draugė nori papildomai bambuko ūglių, aš noriu dar vieno pusiau skystai virto kiaušinio – tie kiaušiniai sultinio dubenuje man yra vienas skaniausių dalykų visoje japonų virtuvėje). Virėjas net pats ir atsisveikinimui sakės (ryžių vyno) įpila, ir sakė tradiciškai liejasi per kraštus, japonų papročiu, kad parodytų svetingumą, kad parodytų, kad negaila.
Užkandžiam imame gyoza (6.90 EUR už penkis gabalėlius), tai tokie gruzdinti labai plonos tešlos koldūnėliai, ir čia jie pagaminti įstabiai, nes nėra nei riebalais persigėrę, nei per karšti, tiesiog kvapnūs ir perpildyti skonio, ir tą patį galiu pasakyti apie gruzdintą Tori Karaage vištieną (6.50 EUR) – ir vėl teisingas gruzdinimas, lyg vėl Japonijoje gyvenčiau.
Tonkotsu ramen dubenys, dėl kurių čia ir atėjome (12.50 EUR, neskaitant priedų, bambukas kainuoja dar eurą, papildomas kiaušinis – 1.60 EUR) sužadina nevalingą džiaugsmo protrūkį. Šypsomės, kaip vaikai. Sultinys yra toks, kad jame norisi paskęsti arba bent jau pavirsti tuo kiaulienos gabaliuku, kad galėtum gyventi sultinyje. Virš sultinio gosliai juda, kaip gyvi padarai, bonito – plonytės džiovintos žuvies žiedlapiukai (jie juda nuo karščio, nuo kylančios karšto oro srovės; Osakoje būna parduodamas gatvės maistas, karšti aštuonkojo kukuliai, kurie apibarstomi tais bonito gabalėliais, kurie raitosi, kaip gyvos kirmėlytės, ir kraupina nežinančius). Kiauliena (chashu) čia yra ne per daug riebi, apdeginto skonio, su nuostabiu barbekiu štrichu, kuris kerta tiesiai į gomurį. Jei dar kartą eisiu, prašysiu įdėti dar daugiau toks kiaulienos (du gabalėliai – 2,50 EUR).
Vien dėl tokio vakaro apsimoka atskristi į Vieną, sumokėti už lėktuvą ir viešbutį, nes tas dubenėlis lakštinių yra artimiausia vieta prie tikrosios Japonijos, randama mūsų žemyne.
Dviese sumokėjome juokingą kainą, 60.50 EUR, ir dar dešimt eurų palikome arbatpinigių, norėjau palikti gal ir visus dvidešimt, bet reikia visur saiką žinoti.
Penkios žąsys iš penkių. Dabar žinau, kur yra geriausia šalis maitintis Europoje. Austrija, atleisk, kad anksčiau tave vertinau nepakankamai.
Mochi Ramen Bar, Vorgartenmarkt 29, 1020 Wien. Tel. +43 1 925 13800. Tinklalapis: http://www.mochi.at Facebook profilis: https://www.facebook.com/Mochi.Ramen.Bar/
Nuo antradienio iki šeštadienio – nuo 11:30 iki 21:30.
