Manau, kad nuosekliai ir sistemingai tuos interesus gindami duotume naudos ir kitoms valstybėms. Todėl man šiek tiek gėda matyti, kad tie interesai apskritai neginami. Apie tai daugiausia ir parašysiu.
Bet pirmiausia norėčiau trumpai paminėti tai, ko neminėsiu. V. Laučius sudėjo į savo tekstą daugybę temų, todėl tiesiog neįmanoma į jas visas sureaguoti. Taigi, pirmiausia nesiimsiu komentuoti kolonializmo ir XX a. Vakarų politikos Rytuose pasekmių. Mažų mažiausiai čia – šaukštai po pietų. Tas pats, beje, gali būti pasakyta apie JAV karą su Iraku – tai galėtų būti mano pastaba V. Mitei.
Aš taip pat neturiu savo nuomonės dėl kurdų valstybės. Suteikti valstybingumą visoms jo trokštančioms tautoms – puikus principas, bet dėl įvairių, dažnai istorinių, priežasčių jis nėra įgyvendinamas. Todėl panašių situacijų galima rasti visame pasaulyje.
Nemanau, kad turkų siekis sutriuškinti PKK yra mažiau kilnus negu britų siekis sutriuškinti IRA. Abejoju ir tuo, kad PKK kilnesnė už IRA. Manau, kad PKK labiausiai palyginama su Palestinos PLO, kurią taip pat galima vertinti ir kaip pasipriešinimo sąjūdį, ir kaip teroristinę organizaciją. Visas šias organizacijas kokia nors valstybė nori sutriuškinti, nes laiko sau pavojingomis – galiu tą suprasti.
Kaip jau esu rašęs, gilesnė ES integracija ir federalizacija galėtų padėti išspręsti vis dar neišspręstas valstybingumo pretenzijų problemas Europoje. Artimuosiuose Rytuose toks vaistas netiktų. Koks tiktų – nesiimu spręsti.
Šiuo požiūriu, beje, bent iš dalies pritariu V. Laučiui – Europos politika neretai pasiremia „myliu-nemyliu“ kriterijumi. Kažkada dėl šio kriterijaus nuolat keisdavosi europiečių požiūris į Izraelio-Palestinos konfliktą, kai mylima arba nemylima tapdavo vis kita to konflikto pusė. Dabar panašiai vertinama padėtis tarp Turkijos, kurdų ir Sirijos.
Tai nėra geras būdas vykdyti ilgalaikę strateginę užsienio politiką. Bet turbūt emocijų perteklius yra demokratijos kaina, kurią bent aš asmeniškai sutinku mokėti.
Dabar jau pereisiu prie to, ką iš tikrųjų noriu parašyti. Labai palaikau V. Mitę, kuris įžvelgia už V. Laučiaus teksto slypintį ir nuolat jame švystelintį nenorą būti Europos dalimi ir prisiimti atsakomybę už Europos politiką ir veiksmus. V. Mitė tiksliai diagnozuoja: „ES taip pat grindžiama solidarumu, bet kiek buvo Lietuvoje pralieta ašarų dėl tariamo pabėgėlių antplūdžio, kuris taip ir neįvyko.
Solidarumas su Italija ar Graikija buvo vertas nulio. Tačiau iš kitos pusės, mes labai „už“, jog mūsų dangų saugotų italų, graikų ar prancūzų naikintuvai bei gautume ES paramą”.
Noriu šią temą radikaliai išryškinti nurodydamas tris konkrečias sritis, kuriose Lietuva nieko nenuveikė, nors galėjo nuveikti. Dviejose iš jų vis dar galima imtis darbo – būtų tikrai naudinga.
Pradėkime nuo sąlyginės pradžios – DAESH arba „Islamo valstybės“ staigaus susikūrimo ir šios organizacijos pradėtos teroro kampanijos prieš Europą, ypač – prieš Prancūziją. V. Laučius teisus: DAESH pati save paskelbė NATO priešu ir turėjo būti sutriuškinta kaip NATO priešas.
Jei NATO būtų pradėjusi pilnavertę karinę kampaniją prieš DAESH nebūtų reikėję jokios sąjungos su kurdais – puiki mintis. Bet negaliu sutikti su tolimesne V. Laučiaus ironija: „Kodėl Sirijoje turėtų būti ir ginti Europos interesus amerikiečių, o ne prancūzų ir galbūt britų ar vokiečių kariai?”.
Gal nuosekliai pratęskime: o kur lietuvių kariai? Kur garsusis talibų siaubas lietuviškasis „Aitvaras“? Jis kaip nors prisidėjo prie pergalės prieš „Islamo valstybę“?
Štai jums ir pirmas atvejis, kai Lietuva negynė savo gyvybinio intereso – NATO solidarumo. Tuomet rašiau, kad Lietuva turėjo pirmoji pareikalauti apginti Prancūziją ir sutriuškinti DAESH. Lietuvai tai net nebūtų daug kainavę – dar viena gera treniruotė specialiosioms pajėgoms. Dabar tik įsitikinu, kad buvau teisus.
Todėl pasakykime aiškiai: Lietuva taip pat atsakinga už dviprasmišką Vakarų politiką su kurdų organizacijomis. Lietuva taip pat nė piršto nepajudino, kad nugalėtų bendrą visos NATO priešą.
Nors NATO sąjungininkų nepaslankumo kovoje su DAESH problemos atgal nebesugrąžinsi, NATO solidarumas ir vienybė išlieka gyvybinis Lietuvos interesas. Ne taip jau daug yra valstybių, kurios dėl NATO krizės prarastų tiek daug, kiek Lietuva.
Todėl normalūs santykiai tarp JAV ir Turkijos yra vienas iš svarbiausių Lietuvos tikslų. Teisingiau, turėtų būti. Tai dar viena sritis, kurioje mes nieko nedarome.
Nėra taip, kad nieko negalime. Diplomatijoje mažos valstybės kartais gali daugiau nei didelės būtent dėl to, kad yra mažos ir neatrodo pavojingos. Lietuva galėtų ir turėtų vystyti dvišalius santykius su abiem stipriausiomis NATO partnerėmis. Galėtų ir turėtų išryškinti Turkijos ir JAV bendrus interesus, pavyzdžiui, Ukrainoje ir Gruzijoje.
Visa tai darydama Lietuva palengva galėtų tapti svarbia moderatore, pajėgia pasodinti prie vieno stalo susipykusius NATO partnerius.
Iš tikrųjų net ir dabar, jau vykstančios krizės akivaizdoje ir be jokio išankstinio įdirbio Lietuva vis tiek turėtų siekti pasodinti prie vieno stalo JAV ir Turkiją. Nes šių dviejų valstybių konfliktas nepagrįstai išaugina Rusijos įtaką, o tai kelia grėsmę Lietuvai.
Bet apie visa tai Lietuvoje dažniausiai nėra net kam pagalvoti. Garantuoju, kad daugybė šių eilučių skaitytojų gūžčioja pečiais: prie ko čia mes? Tas ir blogiausia, kad prie nieko mūsų nėra.
Pagaliau, jei jau manome, kad Artimuosiuose Rytuose netvarka, kad iš ten ir pas mus gali atplūsti pabėgėliai, kad ten Rusija viską laimi ir pan., tai nusibrėžkime savo strategiją tame regione. Galime padiskutuoti, bet mano įsitikinimu geriausiai stabilumą Artimuosiuose Rytuose užtikrintų Izraelio ir Turkijos bendradarbiavimas.
Rusija, kiek suprantu, nemažai daro, kad tokią sąjungą padarytų neįmanomą, nes Rusijai ši partnerystė būtų žiauriai nenaudinga. Bet daug kam ji būtų naudinga. Ne tik Lietuvai, bet ir Irakui, Italijai, Graikijai. Ir JAV atkristų nemaža dalis „pasaulio policininko“ krūvio.
Štai ir vėl: kur Lietuva – Izraelio draugė, „Šiaurės Jeruzalės“ statytoja, litvakų motina ir JAV strateginė partnerė? Mes tik pasigirti mokame giluminiu savo tapatybės žydiškumu. Paversti šį kultūrinį ryšį bent kiek veiksmingu diplomatijos instrumentu, paskatinant kitas valstybes žvelgti mums ir joms pačioms naudinga kryptimi – visa tai reikalauja per daug pastangų.
Kai šitiek visko nedarome patys, tai baksnoti pirštu į prancūzus, amerikiečius ar turkus kaip ir neišeina.