– Kaip vertinate teismo sprendimą atnaujinti įrodymų tyrimą byloje?
– Aš pasikartosiu, kaip ir pradžioje, taip ir dabar nežinau, kodėl tokios bylos nukeliauja į teismą. Aš savo kaltės nematau, ją neigiu.
Kada vyko pirmas susitikimas, apklausa, manęs klausė: „jeigu padarei – prisipažink, čia nieko tokio, bus taikos sutartis ir taip toliau“. Čia žmogiškos savybės ir esu žmogus. Tad, jeigu būčiau padaręs, ar kažkur įlindęs, būčiau atsiprašęs, juk visko būna gyvenime. Tačiau, kai esi nekaltas, turi ginti savo teises.
Kaip, kas organizavo (ikiteisminį tyrimą – DELFI), nežinau, tegul tai lieka paslaptyje.
Pasakysiu paprastai: eiti su savo žmogumi į teismą – be galo didelė gėda. Čia yra žmogaus vertybės, požiūris į gyvenimą. Nieko nepadarysi, nes žala ar taip, ar taip jau padaryta. Ir vaikų atžvilgiu, tiek mano ateities atžvilgiu. Dabar klausimas išlieka – reikia kuo greičiau nuosprendžio sulaukti, galutinio verdikto, kad aš nekaltas. Aš tikrai jaučiuosi nekaltu ir tikiuosi, kad (teismas) bus mano pusėje.
– Ar bandėte kalbėtis su Goda dėl ikiteisminės taikos sutarties?
– Taip, be abejo. Sakiau, kam to reikia. Juk vaikai galbūt irgi norės būti teisininkais, galbūt advokatais, ar eiti į Seimą. Kas čia žino jų ateitį. Jeigu būtų teistumas, visuomet lydėtų tėvo šleifas.
Tai buvo sakoma, bet manau, kažko daugiau norima. Gal, kad atsiprašyčiau viešai kažko, pažeminti, čia reikia jos klausti. Pas mane jokio pykčio nėra nuo pat pradžių, aš einu savo keliu.
