Mariau, kada susidomėjote karpių žūkle ir kaip tai įvyko?
Jeigu kalbėti atvirai, tai karpių žūkle susidomėjau būdamas paaugliu, kaip man buvo 13, 14 ar 15 metų. Jau tada mes bandėme vaikyti laukinius karpius, tik skirtingai nuo dabar, naudojome kitokius masalus, jaukus ir įrangą. Bandėme karpius vilioti virtomis bulvėmis, šutintais žirniais ir batonu.
Jeigu kalbėti apie tą momentą, kai buvo pradėti naudoti boiliai (baltyminiai kukuliai, red. past.), tai buvo apie 1997 metus. Juos atvežė viena iš tuometinių didmeninės prekybos įmonių. Jie buvo laikomi kažkokiu stebuklu ir kainavo labai brangiai. Jeigu gerai atsimenu, jie būdavo pardavinėjami vienetais ir vienas toks kukulis kainavo 1 litą. Tai buvo nežmoniški pinigai, ypač tais laikais. Todėl žvejai po žūklės jų neišmesdavo į vandenį, o parsiveždavo į namus. Buvo tikima jų magiška galia. Taigi, nuo to laiko jau tikrai prabėgo daugiau nei dvidešimt metų.
Kaip pasikeitė tokios žūklės tradicijos, jos veidas prieš atsirandant šiems masalams ir po to?
Jis pasikeitė išties labai stipriai. Vienas iš esminių ir, sakyčiau, pagrindinių pokyčių buvo tas, kad atsiradus žūklei boiliais, atsirado ir principas „pagavai-paleisk“. Iki tol to nebuvo. Tai, ką mes pagaudavome būdami paaugliai, o kurį laiką ir vėliau – tempdavome namo. O nuo to laiko, nuo 1997 ar 1998 metų, laukinių karpių žūklė tapo tik „pagavai-paleisk“. Ir dar, jei lygintume tradicinę karpių žūklė ir dabartinę, tai atsirado kita naujovė – sportinė karpių žūklė.
Kad jau prakalbome apie „pagavai-paleisk“ principą – turbūt būtent jis ir yra labiausiai populiarinamas karpininkų?
Manau, kad būtent tie žmonės, kurie gaudė laukinius karpius, svariausiai prisidėjo prie šio principo populiarinimo Lietuvoje. Paskui, po kiek laiko, atsirado meškeriotojai, kurie gaudė plėšrią žuvį ir pradėjo taikyti sau tą patį principą. Dar vėliau jais pasekė ir vis kiti. Kas yra labai faina. Aš džiaugiuosi, kad šis principas egzistuoja.
Gal prisimenate tą momentą, kaip jis atsirado?
Po boilių atsiradimo mūsų parduotuvėse kažkuriame iš mūsų žvejybinių žurnalų buvo straipsnis apie Olandijos karpininkus (aš labai gerai jį atsimenu). Ir būtent tame straipsnyje, greta tokios informacijos, kaip naudoti tuos pačius kukulius, susirišti pavadėlį ir t.t. buvo rašoma apie „pagavai-paleisk“ principą. O praktikoje šis principas buvo pradėtas taikyti turbūt kokias 1999 m. Tuometinis klubas „Karpis“ su Renaldu Marčiukaičiu ir kitais karpininkais išsinuomavo netoli Druskininkų esantį Ilgio ežerą (kuriame ir dabar vyksta varžybos) ir įvedė jame privalomą „pagavai- paleisk“. Aš būtent nuo šios datos ir skaičiuoju šio principo pradžią Lietuvoje.
Ar populiarėja šis principas Lietuvoje?
Stipriai populiarėja. Visgi, aš šį principą išskirstyčiau į dvi dalis. Viena – tai žūklė komerciniuose vandens telkiniuose, kur tu kitaip elgtis negali. Tau kitaip neleidžiama ir taškas. Toks priverstinis.
Ir kitas – tai žūklė laukiniuose, (o gal tiksliau reiktų sakyti – nekomerciniuose vandens telkiniuose), kur tu gali pasielgti, kaip nori. Ten tu neprivalai paleisti žuvies, todėl darai tą tikrai savanoriškai. Ir tai yra tikrasis „pagavai-paleisk“. Bet aš pabrėžčiau žiūrovams – tik su viena sąlyga. Jei tu pagavai ir paleidai ten pat, kur pagavai. Tai reiškia – neveži sugauto laukiniame vandenyje karpio į komercininį vandens telkinį ar savo tvenkinį, siekdamas sau naudos. Šis principas yra labai aktualus šiai dienai. Aš apie tai ilgai rašiau, kalbėjau viešai.
Sulaukiame klausimų iš skaitytojų – o kaip reikia paleisti žuvį? Kada žuvį verta paleisti, o kada jau, galbūt, nebėra prasmės?
Kalbant apie karpį – tai yra labai gaji žuvis. Kelis kartus gajesnė už bet kokią lašišinę žuvį. Ir jeigu jūs pagavote karpį naktį ir norite pasidaryti ryte gražią nuotrauką su žuvimi – dedate žuvį į (kaip aš vadinu) šilkinį maišą . Švelnų, kuris nepažeidžia jo pelekų, nenutrina jo gleivinės. Ir nieko karpiui ten nenutiks.
Ištraukiama žuvis dedama tik ant mato (taip vadinamas specialus medžiaginis dėklas žuviai padėti), kuris šiais laikais nėra kažkokia paslaptis. Matas apsaugo žuvį, kad ji spurdėdama nesusižeistų, neatsirastų kraujosrūvų. Prieš tai dar sužeista vieta, kur buvo įsmigęs kabliukas, patepama specialiu antiseptiku, dezinfekuojančiu žaizdą (jo gausite bet kurioje žūklės parduotuvėje, kurioje prekiaujama reikmenimis karpininkams). Jeigu visa tai padarėte – garantuoju, paleista žuvis be jokių problemų išgyvens ir gyvens dar daug metų.
Žvejojate karpius ne vieną dešimtmetį. Ar nepabodo? Ar dar atrandate kažkokių naujų dalykų šiame sporte?
Atrandu. Ir tikrai nepabodo. Ir tikrai nepabos dėl vienos paprastos priežasties – aš važiuoju prie ežero ne tik tam, kad pagauti žuvį. Man asmeniškai (nežinau, kaip kitiems), buvimas ant ežero kranto yra vieta, kur aš atrandu save ir gerai jaučiuosi kaip žmogus. Ten aš nusiraminu, palieku sau už nugaros visus rūpesčius, buitiškus ir gyvenimiškus. Ir ten ilsiuosi.
Draugai, kurie mane pažįsta, gali paliudyt – kartais, kai karpiai labai gerai kimba, aš imu, ištraukiu iš vandens visas meškeres. Nors žinau, kad užmetęs ištraukčiau dar ir dar vieną trofėjinį karpį. Aš čia atvažiuoju parelaksuoti, o ne dirbti. Aš seniai išaugau iš to laiko, kai man drebėdavo rankos, kaip kokiam žmogui, priklausomam nuo alkoholio, pagavus karpį. Šiandien aš jums galiu pasakyti: man tikrai nėra jokio skirtumo, ar aš per žūklę pagausiu vieną, ar vienuolika karpių. Šiandien aš važiuoju pagauti to vieno karpio. O visa kita – tai yra tik didelė gamtos dovana. Bonusas.
Kiek laiko užtrunkate vienoje žvejyboje, vienoje išvykoje?
Labai įvairiai. Dažnai nuvažiuoju vienai parai, dviem, trims. Daugiausiai karpių žūklėje esu praleidęs septynias paras. O tokių išvykų po tris – keturias dienas mano gyvenime buvo labai daug. Visgi, daugiausia laiko vienoje žūklėje esu praleidęs ne karpių žūklėje, o gaudydamas šamus. Kažkada medžiojau ir juos, kai jų populiacija dar buvo didesnė ir buvo įdomu juos gaudyti. Ten esu praleidęs keturiolika parų. Paskui turėjau dar 11 parų žūklę.
Įspūdingi skaičiai. O sakykit, kiek šį sezoną pagavote karpių? Ar apskritai skaičiuojate laimikius?
Pasakysiu nuoširdžiai, tikrai neskaičiuoju ir niekada tuo nesidomėjau. Bet kadangi prieš laidą iš laidos redaktoriaus sužinojau, kad šito paklausite, tai perbėgau per savo albumą ir suskaičiavau šiemet pagautų per septyniasdešimt laimikių. Kurių svorio vidurkis, drąsiai galiu pasakyti, yra apie 10 kilogramų.
Vanduo vėsta, bet žmonės dar nori pratęsti karpių gaudymo sezoną. Iki kada jie kimba? Kada jums pačiam prasideda ir kada baigiasi karpių žūklės sezonas?
Jei kalbėti atvirai, man karpių žūklės sezonas niekada neprasideda ir nesibaigia. Jeigu aš negaliu užmesti meškerių dėl ledo, aš važiuoju per ežerus, kuriuose planuoju žvejoti sekančiais ar dar sekančiais metais. Aš tyrinėju tų vandens telkinių dugno reljefus, dugno struktūrą, po vandeniu esančia augmeniją ar gyvūniją. Plius, žiemos metu tu gali susitvarkyti įrangą ir nuveikti labai daug naudingų darbų. Tad aš sezono niekad nebaigiu.
O jei kalbėti apie tiesioginį karpių gaudymą – praeitais metais aš padžioviau meškeres lapkričio viduryje. Užpraeitais metais dar gruodžio 4 dieną žvejojau ir pagavau. Pernai paskutines žvejybas nepagavau. Žinojau, kad nepagausiu, tačiau man rūpėjo išsiaiškinti, prie kokios temperatūros karpiai palieka tas vietas, kur maitinasi ir išplaukia į žiemojimo duobes. Išsiaiškinau.
Pokalbio tęsinį galite pamatyti vaizdo įraše
