Kartas nuo karto tenka savo nuomonėmis pasidalinti ir su kitais pažįstamais emigravusiais tautiečiais. Kaip nebūtų gaila, jie tiesiog pasidžiaugia, kad šiandien negyvena Lietuvoje. Nuo nesibaigiančių draudimų, apribojimų, naujų ir nepamatuotų mokesčių, kylančių kainų ir visokių kvailų valdžios sprendimų darosi graudu. Atrodo, kad nuo tos žydinčios Laisvės kai kam valdžioje susisuko galva. Jau nebeverta kalbėti apie paskutinius Seimo surežisuotus cirkus. Ir taip aišku, kad ten beveik niekam nerūpi eilinis Lietuvos gyventojas, jo gerovė ir ateitis.
Liūdna, kad tokia trapi, bet kartu ir didinga, vis dar labai jauna mūsų Laisvė, arba gal verčiau vadinkime ją europine demokratija, išsigimsta. Ji viena ranka lyg ir glosto tą, kuris ją iškovojo, nuo kurio ji priklausoma, bet kita ranka pamažu smaugia.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Savo smaugiančią galią mūsų Laisvė parodė pačiose sunkiausiose, skaudžiausiose akimirkose. Kai degė prie Alytaus didžiuliai padangų perdirbimo įmonės plotai, vienintelis lauke karys tapo Alytaus meras su savo komanda. Tiesa, padėjo kariškiai, bet jie įsikūrę pašonėje. O kur buvo pagrindinės valstybės tarnybos, privalėjusios nedelsiant suteikti reikiamą pagalbą? Negana to, paprasti žmonės, kurie gamino ir vežė kibinus ir kitus maisto produktus didvyriškai su ugnimi kovojantiems gaisrininkams, tapo nusikaltėliais. Kaip tai gali būti, jei šalyje žydi Laisvė? Kur ji, kur sveikas protas, atjauta, parama su gaisru kovojantiems alytiškiams? Kaip gali ir drįsta kažkokia save valdiška tikrintojų įstaiga besijaučianti, bejausmė valdžiažmogių grupė ieškoti kažkokių leidimų maisto gamybai?
Socialiniuose tinkluose lietuvaičiai pradėjo juokauti, kad gal ir žmona turėtų išsiimti leidimą gaminti pietus? Iki kokio absurdo mes prisigyvenome? Nesinori kurti sąmokslo teorijų, bet iš šono žiūrint atrodo, kad tos valdžiažmogių grupės bijo pačios Laisvės, nes nori įtikti tiems, kas kuria įstatymus. O jeigu, neduok Dieve, paskui kas nors juos pačius pradės narstyti po kaulelį, kodėl leido paprastiems geraširdžiams žmoneliams vežti nepatikrintus ir neapmokestintus kibinus? Kaip sau norite, gerbiamieji, bet aš kitaip suprantu tikros Laisvės sąvoką.
Ir pabaigai pati skaniausia vyšnaitė ant Laisvės torto. Vos nuo kėdės nenugriuvau, kai televizijos žinių laidoje išgirdau šią naujieną. Pasirodo, kad mūsų valstybinė Mokesčių inspekcija užsimojo iš reta vėžio forma sergančio (vienintelio tokio paciento Lietuvoje) atimti 15 procentų pajamų mokesčio už gautą labdarą. Sergančiam vaikinui pinigų retai ir netikėtai užklupusiai ligai gydyti skyrė užsienio verslininkai. Ir štai pražydo Laisvė. Valstybė šiuo jaunu ir, manau, perspektyviu žmogumi nesirūpina, jam pinigų gydymui neskiria. Valstybė sako: kapstykis kaip nori, o gal valstybė nori kuo greičiau juo atsikratyti? Bet pasirodo, kad pinigai svarbiau už viską, ir juos reikia išlupti iš likimo nuskriausto piliečio. O juk turėtų būti atvirkščiai.
Kam tokia valstybė (o gal Laisvė?) reikalinga, kuri pasmerkia savo žmones myriop ir dar juos apvagia? Arba dėl jos (Laisvės) žudosi jauni gydytojai, o tie, kuriems nekyla ranka pasitraukti iš gyvenimo, pasitraukia iš Lietuvos ir kuria svetimą gerovės valstybę. Tik štai kažkaip netikėtai, tyčia ar netyčia, sudrebėjo antroji Laisvės ranka. Ta, kuri dar nesmaugia. Tik jos dėka aš ir mes visi sužinojome tą baisią tiesą. Laimei, kad po viešumo valstybė nusprendė nebeapiplėšinėti to jauno vaikino. Ir dar girdėjau, kad gal skirs (o gal ir ne) pinigų jo gydymui.
Todėl šioje vietoje taip ir norisi sušukti: „Tegul žydi Laisvė, bet tikra, stipri ir nesmaugianti!“