Jie stengėsi maksimaliai atsižvelgti į visuomenės prašymus: karo užbaigimas, kova su korupcija ir socialinis teisingumas. Šiais trimis „banginiais“ ir paremta pribloškianti „Liaudies tarno“ (toks yra serialo, kuriame V. Zelenskis atliko pagrindinį vaidmenį, o dabar – ir valdančiosios partijos pavadinimas) sėkmė.
Laukiamas komunalinių mokesčių sumažinimas neįvyko, tačiau keletui Petro Porošenkos aplinkos žmonių buvo pradėtas tyrimas. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, eksdeputatas, buvęs parlamento Gynybos ir nacionalinio saugumo komiteto vadovas Sergejus Pašinskis, net buvo suimti. Naujojo prezidento aplinkoje būtent šie atvejai yra laikomi kovos su korupcija ženklais.
Kalbant apie taikos įvedimą Donbase, stebuklas neįvyko: kovotojų vykdomų apšaudymų skaičius per dieną gali siekti 30 ir daugiau. Neseniai Ukrainą sukrėtė žinia apie Jaroslavos Nikonenko žūtį. Ji tarnavo ginkluotųjų pajėgų 101-ojoje brigadoje. J. Nikonenko tėvas kovojo savanorių batalione „Aidar“ ir žuvo 2015 m.
Po tėvo mirties dukra nusprendė tarnauti armijoje. Šių metų spalio 15 d. jos gyvybę nutraukė snaiperio kulka. J. Nikonenko laidotuvių nuotraukos pasklido po socialinius tinklus kaip ženklas, kad Donbase nėra jokių paliaubų, ir kalbėti apie karo pabaigą, karių išvedimą bei „tylos režimą“ – beprasmiška.
Parlamento pirmininkas Dmitrijus Razumkovas Aukščiausiosios Rados darbo tempą pavadino „turborežimu“: Radoje absoliučią daugumą turinti partija „Liaudies tarnas“ praktiškai vieną po kito „štampavo“ įstatymų projektus.
Analogišką režimą bandė pademonstruoti ir prezidentas: rugsėjo 7 d. įvyko apsikeitimas belaisviais ir 35 politiniais kaliniais, tarp kurių buvo žinomas režisierius Olegas Sencovas, žurnalistas Romanas Suščenka ir Kerčės sąsiauryje užpulti jūreiviai. Apsidžiaugęs tokia sėkme, V. Zelenskis pradėjo šnekėti apie netolimas „Normandijos formato“ (Prancūzija, Vokietija, Ukraina ir Rusija) derybas, leisiančias galų gale išspręsti konfliktą diplomatiniu keliu.
Iš pradžių prezidentūroje kalbėjo (beje, taip sakė ir pats prezidentas), kad istorinis susitikimas turėtų įvykti rugsėjo mėnesio pabaigoje, paskui jis buvo nukeltas į spalį, o dabar kalbama apie lapkričio vidurį. Tačiau taip kalba tik Kijeve. Paryžiuje, Berlyne ir Maskvoje niekas apskritai neįvardija jokių datų.
Paskutinio telefoninio pokalbio su Angela Merkel metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nurodė savo sąlygas: susitikimas įvyks tik tokiu atveju, jei Steinmeierio formuluotė bus įtvirtinta Ukrainos teisinėje sistemoje, o iš gyvenviečių Zolotoje ir Petrovskoje bus išvesti kariai.
Spalio 1 d. pasirodė šiek tiek konkretesnės informacijos apie vadinamąją Steinmeierio formuluotę (bendrojo pobūdžio pastabos, kaip reguliuoti konfliktą). Minske susitikę derybų dalyviai, įskaitant ir Ukrainos atstovą – eksprezidentą Leonidą Kučmą, išsiuntė laišką Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), jame apie Steinmeierio formuluotės įgyvendinimą kalbama taip: įstatymas dėl ypatingojo statuso suteikimo Donbasui įsigalioja ten surengtų rinkimų dieną (nuo 20 val., kai uždaromos rinkimų apylinkės), tačiau ESBO turi patvirtinti, kad rinkimai yra teisėti ir neprieštarauja Ukrainos įstatymams.
Informacija apie L. Kučmos pasirašytą laišką Ukrainoje sukėlė sprogusios bombos efektą. Visų pirma, iš pradžių apie tai pranešė tik Rusijos naujienų agentūra TASS, Ukrainos šaltiniai gana ilgai tylėjo. Prezidentas surengė trumpą spaudos konferenciją tik vakare, kai Maidane ėmė rinktis žmonės ir skanduoti: „Kapituliacijai – ne.“
Į jau tradicine protestų vieta tapusią aikštę atėjo Donbaso karo veteranų, P. Porošenkos partijos „Europos solidarumas“ atstovų, radikaliosios dešinės judėjimo „Nacionalinis korpusas“ aktyvistų ir eilinių Kijevo gyventojų, nepritariančių Steinmeierio formuluotės įgyvendinimo politikai.
V. Zelenskio komandos nariai dažnai kalbėjo, kad gali tiesiogiai bendrauti su visuomene, todėl jiems nereikia žiniasklaidos „tarpininkavimo“. Tačiau pirmo rimto iššūkio metu „ZeKomanda“ neparodė jokių komunikacijos krizės atveju stebuklų. Ukrainos prezidento žinutė – paprasta: kapituliacijos nebus, bus atliekamas laipsniškas diplomatinis reguliavimas, o įstatymą dėl ypatingojo statuso suteikimo Donbasui „kursime kartu“.
Kiek vėliau prezidentūroje paaiškino, kad omenyje turėtas visuomenės atstovų dalyvavimas rengiant įstatymo projektą. Kalbant dar paprasčiau, V. Zelenskio pozicija yra tokia: žinau, ką darau, žinau, kaip pakreipti „Normandijos formato“ derybas Ukrainos interesų labui, tiesiog suteikite man galimybę įgyvendinti savo planą.
Šią poziciją jis iš pradžių išsakė uždaro posėdžio su parlamento frakcijų lyderiais metu, paskui – susitikęs su veteranais. Nors abiem atvejais prezidento pateikta informacija turėjo būti neskelbtina, ją išgirdę asmenys dalijosi įspūdžiais ir aptarinėjo socialiniuose tinkluose.
V. Zelenskio logika yra primityviai paprasta: sugebėjau susitarti dėl apsikeitimo belaisviais, vadinasi, galiu pasiekti ir taiką Donbase. Šią poziciją jis taip pat atkakliai bandė visiems įkalti į galvą rekordinio (14 val. trukmės) spaudos konferencijų maratono metu (maratonas sulaukė nemažai sarkastiškų komentarų, nes naujoji valdžia anksčiau sakė, jog jai „nereikia žurnalistų“).
Kitu žingsniu po „Minsko laiško“ turėjo tapti karių išvedimas iš dviejų taškų Luhansko srityje – Petrovskoje ir Zolotoje gyvenviečių. Buvo paskelbta Ukrainos visuomenei gana nemaloni data – spalio 7-oji, V. Putino gimimo diena. Vis dėlto Rusijos prezidentas negavo „dovanos“ dėl labai paprastos priežasties: minėtose gyvenvietėse separatistai nesilaiko „tylos režimo“ ir tęsia apšaudymus (paskutinysis apšaudymas minosvaidžiais naudojant kalibrus, uždraustus Minsko susitarimais, buvo užfiksuotas spalio 19 d.).
Kijeve prasidėjo vis gausesni mitingai (beveik 10 tūkst. dalyvių), o dešiniųjų organizacijų aktyvistai puolė į Zolotoje, kad „užkirstų kelią gėdingam teritorijos atidavimui“. Iš pirmo žvilgsnio šis poelgis atrodo vaikiškas. Kita vertus, reikia prisiminti du gerus pavyzdžius. Juk būtent tokie aktyvistai savo laiku užkirto kelią kroviniams gabenti į Krymą ir Donbasą, ir P. Porošenka nenoriai, kritikuojamas Vakarų, paskelbė oficialią ekonominę blokadą separatistų okupuotoms teritorijoms.
Prisiminimai apie 2014-ųjų įvykius Maidane tebėra gyvi, ir prezidentai priversti eiti į kompromisus, kad išvengtų panašaus scenarijaus. Karių išvedimas iš Petrovskoje ir Zolotoje gyvenviečių „kuriam laikui sustabdytas“: nėra septynių dienų iš eilės trunkančios tylos – nebus ir pokalbio apie karių išvedimą. Tokia taktika atvirai erzina Maskvą, tačiau Kijevas nelinkęs nusileisti.
Protestai skanduojant „Kapituliacijai – ne“ kaip reikiant suglumino „ZeKomandą“. Prie šlovės ir aplodismentų pripratusiam prezidentui tai buvo tarytum šaltas dušas. V. Zelenskio aplinkos žmonės bandė sukompromituoti mitinguotojus, neva juos įkvėpė P. Porošenka, siekdamas revanšo, o aktyvistai į Maidaną žygiuoja už pinigus (lygiai tokią pačią informaciją savo laiku skleidė Viktoro Janukovyčiaus režimas).
Ukrainos užsienio reikalų ministras Vadimas Pristaiko net pagrasino „vanagams“: jeigu nenorite Steinmeierio formuluotės, ruoškitės karui, tuomet trečdalį visų socialinių išlaidų teks skirti gynybos reikmėms. Vis dėlto dar didesne sensacija tapo L. Kučmos atstovės spaudai Darkos Olifer pareiškimas, jog būtina vietos rinkimų Donecko ir Luhansko apskrityse surengimo sąlyga yra „Luhansko liaudies respublikos“ (LLR) ir „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) likvidacija.
Teisiniu atžvilgiu ši formuluotė yra teisinga: pagal Ukrainoje galiojančius įstatymus, rinkimus galima rengti tik šalies konstitucijoje oficialiai nurodytuose regionuose, o ne kažkokiose niekieno nepripažintose „respublikose“. Neverta stebėtis, kad D. Olifer žodžiai sukėlė pasipiktinimo bangą tiek tarp separatistų lyderių, tiek pačioje Rusijoje. Tai gana nedviprasmiška užuomina, kad karių išvedimo, o galbūt ir „Normandijos formato“ susitikimo artimiausiu metu nebus.
Sutelkęs dėmesį į diplomatinį „turborežimą“ ir greitą sėkmę, Ukrainos prezidentas neseniai gavo progą „pasidžiaugti“ savo politikos vaisiais. Per mėnesį V. Zelenskio reitingas nukrito 7 proc. (nuo pergalę atnešusių 73 proc. rugsėjo mėnesį iki 66 proc. spalio mėnesį, remiantis Kijevo tarptautinio sociologijos instituto atlikta apklausa). 56 proc. ukrainiečių yra prieš ypatingojo statuso suteikimą Donbasui (Razumkovo centro atliktos apklausos duomenys), 60 proc. negali įvertinti Steinmeierio formuluotės, o ją palaiko vos 8 proc. gyventojų (Ukrainos vyriausybinės apklausų rengimo organizacijos „Reiting“ duomenys).
Visi šie skaičiai užduoda du paprastus klausimus: ar tikrai V. Zelenskio politika atspindi daugumos norus ir ar „ZeKomanda“ yra pasiruošusi įgyvendinti duotus pažadus dėl Donbaso ateities bei surengti atitinkamą referendumą?
Atsakymas į pastarąjį klausimą jau nuskambėjo: parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas, „Liaudies tarno“ deputatas Bogdanas Jaremenko, pareiškė, kad „nėra būtinybės“ rengti referendumo dėl Donbaso.
Ištikimai vadovaudamasis savo sceniniu amplua „patikti visiems“, V. Zelenskis susidūrė su pirma didele problema: jo patikinimai, kad viskas bus gerai, atrodo vis mažiau tikėtini. Taip pat nepavyks vienu metu patikti V. Putinui, teroristų lyderiams, patriotiškajai visuomenės daliai, Vakarų partneriams ir eiliniam statistiniam piliečiui, pavargusiam nuo karo. Gali būti, kad „turborežimą“ teks atidėti geresniems laikams. Be to, tokį sprendimą galima pagrįsti svariu argumentu: kol kas nepasiektas visuotinis ugnies nutraukimas (pirmasis Minsko susitarimų reikalavimas), todėl neverta skubėti įgyvendinti ir kitų įsipareigojimų.