Visos visuomenės visais laikais švaistė, eikvojo, išlaidavo ir vartojo peržengdamos ribas dėl paprasto priežasties, glūdinčios vartojime – perviršio, pertekliaus, kuris individui, kaip ir visuomenei, leidžia pasijusti ne tik egzistuojančiam, bet ir gyvenančiam. Vartojimas kiekvienam individui yra ne tiek būdas patenkinti savo poreikius, kiek poreikis išsiskirti, išreikšti arba susikurti savo statusą visuomenėje (parodomasis vartojimas). Toks vartojimas gali prieiti iki „išeikvojimo“, grynos ir paprastos destrukcijos, kuri tada atlieka specifinę socialinę funkciją.
Kaip teigiama Jeano Baudrillardo knygoje „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“, konkurencinė vertingų gėrybių destrukcija užantspauduoja socialinę organizaciją. Jau senų senovėje buvo aukojami apklotai, kanojos, variniai dirbiniai su herbais juos sudeginant ir sumetant į jūrą tam, kad aukotojai „užtikrintų savo rangą“ ir sustiprintų savo vertę. Be to, visose epochose aristokratų klasės bergždžias išlaidavimas rodė jų pranašumą. Švaistymas tam tikrai atvejais įgyja pozityvią funkciją, perteklinis ritualinis „išlaidų dėl nieko“ nenaudingumas tampa vertybių, skirtumų ir prasmės gamyba.
Čia galima prisiminti Friedricho Nietzsches „Galios valioje“ išreikštą mintį, jog kovos už būvį formulė nurodo išskirtinę būseną, taisyklė yra greičiau kova už galią, ambicija turėti „daugiau“ ir „geriau“, „greičiau“ ir „dažniau“. Žmogus visada siekia „kažko daugiau“. Pavyzdžiui, sovietmečiu darbininkas, vadovas, inžinierius, partijos narys turi butą, kuris jam nepriklauso; jis yra nuomojamas ar duotas visam laikui. Tarnybinis būstas susijęs su socialiniu darbininko, aktyvaus piliečio statusu, o ne su privačiu asmeniu. Ši gėrybė yra socialinė paslauga, ne paveldas, o juo labiau ne „vartojimo prekė“. Priešingai, antrinė gyvenamoji vieta, sodyba su sodu užmiestyje, yra jų nuosavybė. Šis turtas ne tik iki gyvos galvos, jis išlieka kaip palikimas, todėl visos pastangos nukreipiamos sodybai įsigyti. Tos sodybos prestižo vertė ir simbolinė vertė: tai yra „kažkas daugiau“.
Tam tikra prasme tas pat vyksta su gausumu: kad šis taptų verte, reikia, kad jos ne tik būtų pakankamai, bet per daug – reikia išlaikyti ir parodyti ženklinę skirtį tarp būtinumo ir pertekliaus. Bet kokia gamyba ir išlaidos, didesnės nei būtina pragyventi, gali būti laikomos švaistymu. Ir ne tik drabužių mada ar maisto „šiukšlinė“, bet ir kariniai prietaisai, perteklinė žemės ūkio įranga, ir pramonininkai, atnaujinantys savo įrenginių komplektaciją kas dveji metai, užuot juos amortizavę. Ne tik vartojimas, bet ir pati gamyba – jau nekalbant apie politiką – paklūsta parodomajam procesui.
Pelningos ir reguliuojančios investicijos visur susijusios. Verslininkas, investavęs į reklamą 1000 eurų, pareiškė: „Žinau, kad viena pusė prarasta, bet nežinau, kuri iš jų.“ Šitaip nuolat nutinka kompleksinėje ekonomikoje: nepavyksta išskirti naudos ir atmesti pertekliaus. Be to „prarastoji“ ekonomiškai pusė greičiausiai nėra ta, kuri - ilgalaikėje perspektyvoje ar, žvelgiant subtiliau, net pačiame „nuostolyje“ – įgyja mažiausią vertę.
Švaistymas meta iššūkį stygiui ir prieštaringai reiškia perteklių. Būtent švaistymas iš principo, o ne nauda, nubrėžia svarbiausią psichologinę, sociologinę ir ekonominę gausumo schemą.
„Sudaužykite savo automobilį, draudimas pasirūpins viskuo!“ Beje, automobilis, be abejo, yra vienas iš ilgalaikio švaistymo židinių. Ne tik dėl vartojamosios vertės, prestižo ir mados koeficiento ir didelių į jį investuojamų sumų, bet dar giliau, vardan gamybos ir žmonių gyvenimų paaukojimo, kurį reprezentuoja eismo įvykis, per kurį pagal ritualą sunaikinant materiją ir gyvenimą įrodomas perteklius.
Destrukcija išlieka alternatyva gamybai: vartojimas yra tik tarpinė grandis tarp jų. Jame slypi pamatinė tendencija peržengti save patį, perkeisti save per destrukciją. Būtent čia vartojimas įgyja prasmę. Didžiąją laiko dalį jis, kaip valdomas vartotojiškumas, paklūsta produktyvumo sistemai. Štai kodėl objektai pasireiškia savo stoka, ir pats jų gausumas paradoksaliai reiškia skurdą. Atsargos, pompastiškai liudijančios stygių, tampa nerimo ženklu. Tik esant destrukcijai, objektai pasireiškia pertekliaus pavidalu ir savo išnykimu liudija apie turtą.
