- Kaip atsitiko, kad tapote teatro mokytoja?
- Taip susidėliojo aplinkybės, kad jau treji metai esu mokytoja švento Juozapo mokykloje, Vilniuje. Vaikai priima mane tokią, kokia esu. Mūsų meilė yra abipusė: įvardijome, kad esame vieni kitų mokytojai. Jie manimi pasitiki, todėl dirba visa koja. Pastebėjau, kad jaunimas įsivaizduoja, jog aktorinis meistriškumas yra tik žmonių juokinimas. Manau, kad kompiuteriniai žaidimai ir internetas išlepino jauną žmogų, todėl jų vaizduotę padeda lavinti teatro pamokos. Aš ruošiu ne aktorius, o laisvas asmenybes. Ateityje ši patirtis padės jiems būti kūrybingiems pasirinkus bet kurią profesiją. Stebiu savo auklėtinius, kaip jie po truputį išsivaduoja iš kompleksų, darosi laisvesni, tai be galo mane džiugina.
- O kaip vaikai reagavo į jus, tetą iš televizijos, kai atėjote?
- Labai jiems buvo įdomu, kaip išlipusi iš teliko atrodau, bet gi tai – tik profesija. Kiekvienas iš mūsų yra žvaigždė, iki vieno. Mūsų puikybė mus išlepina, kiša koją susireikšminimas, tada negali padaryti gerų darbų. Vaikai yra televizijos šablonų įkaitai, jie įsivaizduoja, kad, pabuvus vieną sezoną realybės šou, jau gali tapti žvaigžde, tačiau tai yra ilgas darbas. Aš ir pati tai sau įrodinėju, nes grojau smuiku 10 metų ir mano visi vaikai mokosi muzikos mokykloje.
- Politika ir teatras turi kai ką bendro – turi sceną ir turi vaidinti...
- Tikrai panašumų yra, tik teatre tu neturi galimybės skirstyti pinigų. Aktorinis gali duoti tik nemokamo vitamino C, jei tai – komedijos žanras (juokiasi).
- Daugiau į Seimą kojos nekelsite?
- Kodėl? Galiu kelti, bet tam reikia komandos. Kai atėjau į Seimą, neturėjau daug politinės patirties ir pastebėjau, kad patyrę politikai apgaudinėja tautą, spekuliuoja patriotizmu.
Pavyzdžiui, pamatai, kad ta pati pavardė atstovauja tiems patiems privatiems darželiams, kurių vis daugėja, o valstybinių neatsiranda. Nenoromis pagalvoji: tai kieno kišenė pildosi mūsų visų sąskaita?
- Niekam ne paslaptis, jog jūsų dėka atsirado ir gyvybės langelis!
- Taip, nes man gyvybė yra prioritetas. Kai domėjausi gyvybės langelio atidarymu, vis kilo klausimas: kodėl tiek daug naujagimių neįsivaikinama. Mane pasiekė informacija, kad tais laikais kai kam už įvaikintą vaiką buvo duodama 10 tūkstančių litų, kad galėtų įsivaikinti be jokių papildomų sunkumų.
Įsivaizduojate, koks biznis, kokia yra baisi sistema vaikų atžvilgiu? Tada supratau, kodėl tuo metu buvo daug mane šmeižiančių straipsnių, nes paliečiau labai didelius pinigus.
- Taip atrodo, kad Seime daug nešvarių dalykų. O gali liepti balsuoti priverstinai?
- Žinoma. Atsimenu, reikėjo balsuoti prieš pensijų mažinimą, ir aš nesutikau. Tuo metu socialinės apsaugos ir darbo ministras R. Dagys, galvojau, sudraskys mane į gabalus, nes balsavau ne taip, kaip liepė koalicija, o taip, kaip liepė mano sąžinė. Ir priminiau ministrui, kad turiu nepriklausomą mandatą.
Matydama, kas dabar vyksta Seime, galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų „Prisikėlimo“ partija buvo kultūringesnė, nors skilome ir klydome.
- Kokiuose projektuose dalyvaujate dabar?
- Humoro laida „Dviračio žinios“, renginiai, teatro pamokos. Veiklų tikrai užtenka, o pagrindinis darbas – būti mama. Mano antra vada dar nedidelė, tad darbo yra tikrai daug: tikrinti elektroninį dienyną, vežioti vaikus po būrelius, padėti ruošti pamokas. Džiaugiuosi, kad galiu suderinti darbą su svarbiausiomis pareigomis.
- Aktoriaus profesija specifinė. Visada esi priklausomas nuo režisieriaus, prodiuserio.
- Taip, jei tavo vyras – ne režisierius, tada tau sunkiau, bet iš kitos pusės ir lengviau (juokiasi). Jei turiu mažiau darbo, tada mėgaujuosi gyvenimu.
- O nerimo nėra, kad dėl amžiaus gali būti vis mažiau pasiūlymų ateityje?
- Spektaklyje ir močiutes reikia vaidinti (juokiasi). O kas bus, visai nesijaudinu, darbo man visiškai užtenka. Turiu dar daug planų. Grįžtant atgal, esu superlaimingas žmogus, nes turėjau nuostabius scenos partnerius: Vytautą Šapranauską, Rolandą Kazlą, Arūną Storpirštį ir daugelį kitų.
- O kuo dabar Jūsų vaikai užsiima?
- Jaunesnėliai sūnūs lanko muzikos mokyklą, vienas mokosi groti klasikine gitara, kitas – fortepijonu. Taip pat abu dalyvauja futbolo treniruotėse. Man nuostabu, kaip jie auga, strateguoja: ką daro gynėjas, ką – puolėjas. Anupras labai mėgsta gaminti tešlas, picas. Vieną dieną jis žada būti virėju, kitą – futbolininku, trečią – kompozitoriumi.
O dičkiai jau eina savo keliu: oficialiai jau esu anyta, vyresnėlis vedė gegužės mėnesį, atšokome vestuvėse iki paryčių pagal AC/DC muziką. Jis labai savarankiškas, niekada iš tėvų neprašė finansinės pagalbos, visko siekia savo jėgomis. Pats dirba užsienyje, susitaupė vestuvėms, dabar kaupia pradiniam įnašui būstui, grįžta į tėvynę, netrukus eis į privalomąją karo tarnybą.
Didžiuojuosi, kad jis yra patriotas. Sako, berniukai renkasi būsimą žmoną pagal mamą, bet nė pro kur: marti – aukšta, blondinė, ilgais plaukais, nepanaši išvaizda į mane, užtat charakteriu mes panašios. Džiaugiuosi savo sūnaus pasirinkimu.
Dukra dirba rinkodaros srityje, ji pagaliau pradeda suprasti, kad gyvenime ne viskas taip paprasta: žino, kiek kas kainuoja, moka taupyti, manau, ji gana racionali mergina. Mes bendraujame kaip draugės ir ji labai man padeda su mažyliais.
- Iš kur Jūs turite energijos dar šokti iki paryčių?
- Aš labai judrus žmogus iš prigimties. Reikalauju daug iš savęs, sportuoju kasdien, išskyrus savaitgalius. Darau treniruotes su vaikais ir teatro pamokose. Nelabai suprantu, kaip galima nesportuoti? Juk tai – didžiulis indėlis sveikatai, iš karto atsiranda gera savijauta, tuomet tu žiūri mažiau į kitus ir gyveni savo gyvenimą.
- Minėjote, jog vaikai dabar įsitraukę į socialinius tinklus ir gyvena daugiau interneto erdvėje. Kaip auklėjate mažuosius?
- Pirmiausia, jie mato, kaip visko reikalauju iš savęs. Keliuosi kasdien 5 ryto: sportuoju, dirbu, vežu vaikus į mokyklą. Jie mato, kad man svarbu gera mokykla. Dabar jie eina į privačią, nebrangią katalikišką mokyklą. Šioje mokykloje yra suteikiama pagalba, jei vaikas ko nors nespėja, ta pati mokytoja konsultuoja po pamokų. Čia man, kaip vienišai mamai, yra didžiulis palaikymas, ko aš kitose mokyklose pasigedau.
- O kaip vaikai reagavo į skyrybas? Tuo sunkiu metu jie buvo dar gana maži...
- Iš pradžių jie pyko ant manęs, ypač Rapolas, nes aš buvau skyrybų iniciatorė. Prireikė ir psichologo paslaugų. Bet dabar vaikai patys mato, kodėl mama pasirinko gyventi atskirai su tėčiu, ir man dėl to lengviau. Mes esame atviri vieni kitiems. Vaikai myli abu tėvus. Tad su tėvu jie bendrauja, bet esu priversta riboti tuos susitikimus dėl emocinio vaikų stabilumo. Mano dideli vaikai, nesulaukę iniciatyvos iš savo tėčio, patys susitiko su juo ir pasakė man tiesiai į akis: „Mes supratome, kodėl tu išsiskyrei.“
- Kaip manote, kodėl nepavyko išsaugoti abiejų santuokų?
- Ir pirmoje, ir antroje santuokoje ieškojau išeičių, o dabar supratau, kad kažkas blogai buvo ne tik vyruose, bet ir manyje. Pasirodo, yra neišspręstos vaikystės problemos, kurias reikia tvarkyti, o, svarbiausia, – mylėti save. Buvusieji vyrai norėjo mane valdyti ir kontroliuoti, nes esu ryškus, temperamentingas žmogus.
- Šnekuosi su Jumis ir matau, kaip tas temperamentas pulsuoja, iš kur jis?
- Visko manyje yra (šypsosi). Karo metais dabar jau mirusi mano močiutė, tėčio mama, daug ką slėpė, nes yra maišyto kraujo. Šeimoje dėl to yra ir nukentėjusių: mano mamos tėtis, kuris buvo apšmeižtas ir nužudytas Sibire kaip politinis kalinys. Jo šeima kilusi iš Biržų pusės.
Gana įdomi mano senelio iš tėčio pusės, Felikso Baukaus, istorija: per gimdymą jo mama mirė, berniukas augintas mamos sesers, kuri buvo vienuolė, o jo tėtis, mano prosenelis, vedė antrą kartą, todėl šaknys veda į Sankt Peterburgą.
Močiutė apie tai kalbėdavo labai mažai, slėpdavo nuotraukas. Aš ją suprantu, tai buvo išlikimo klausimas, kad vokiečiai neištremtų, nesušaudytų artimųjų, nes, kaip suprantu, jie buvo sąrašuose. O mano mama irgi augo be tėčio, nes jis buvo ištremtas. Deja, nemačiau nė vieno gyvo senelio.
- Jūs irgi kasdien patiriate savų iššūkių – viena auginate du vaikus. Sunku?
- Nelengva, bet aplinkui yra daug gerų žmonių. Be to, išmokau paprašyti pagalbos, tai yra stiprybė. Kiekvienam yra savas kryžius, gerai, kad jis medinis, o, jei būtų auksinis, tada sunkiau nešti (juokiasi).
Ačiū Dievui, yra nuolatinis draugų, kurie manęs neišduoda, ratas. Yra mano mama, ji, ypač vasarą, pagelbėja su vaikais. Mama – nuostabus, kupinas kantrybės žmogus, 40 metų pradirbo su neįgaliais vaikais. Ji yra didelė optimistė, perėmiau šią savybę. Sunkumai mane grūdina, pagaliau turiu laiko sau.
- Kaip Jūs randate to laiko sau, juk namie – du vaikai ir krūva darbų?
- Šventas reikalas – sekmadienį dvi valandas manęs netrukdyti. Beprotiškai mėgstu skaityti knygas. Išmokau išsikovoti laiko sau, ko man sutuoktiniai ir maži vaikai anksčiau neleisdavo. Pastaruoju metu daug dirbu su savimi, aiškinuosi, kodėl įvyko skyrybos, nes gyvenimas duotas vienas ir jį norisi nugyventi prasmingai.
- O ką išsiaiškinote, ar buvo ne tie vyrai, ar tiesiog nepasisekė?
- Tie vyrai. Jie man davė daug patirties, tapau daug stipresnė, o, svarbiausia, kad gimė nuostabūs vaikai. Bet aš nesu atsakinga už vyrų klaidas, privalau atleisti ir gyventi savo gyvenimą. Gyvenant vienai, atsirado daugiau laiko pabūti su savimi. Kai išsiskiri, nereikia tėvams vaikus vienam prieš kitą nuteikinėti, vaikai patys viską mato.
Mūsų namuose yra griežta taisyklė, kad čia nebūtų nė vieno blogo žodžio apie tėtį. Iš tikrųjų, buvusiems linkiu kuo geriausios kloties, man rūpi, kad jiems sektųsi, nes jie susitinka su vaikais, todėl norėtųsi, kad tėčio kokybė būtų geresnė, o ne priekaištai, tardymai ar pyktis.
- Jūs gyvenate name, Trakų rajone. Vyriškos rankos nepritrūksta ūkyje?
- Viską susitvarkau pati ar paprašau kaimynų padėti. Man dėl to karūna nenukrenta, jos ir taip neturiu. Dirbame ūkio darbus kartu su vaikais, nors ne visada norisi, bet aš primenu, kad be darbo būsi niekas. Nėra nuostabesnio dalyko, kai ateina penktadienis, – visi žiūrime animacinius filmus, dega židinys, vaikai kerta spragėsius. Vertinu paprastus dalykus, nes, kai pradedi laidoti kolegas, supranti, kad didžiausia karjera yra gyvenimas.
- Jūs atrodote sužydėjusi naujai. Ar yra nauja meilė?
- Aš dabar esu mylima ir mylinti, o detalių neatskleisiu, nes laimė myli tylą (šypsosi).
