– Kaip apibūdintumėte tai, kas antradienį vyko Seime?
– Surasti mandagių frazių būtų sudėtinga. Tikiuosi, kad vakar vyko paskutinis gėdingas įvykis ir manau, kad taškas negražioje istorijoje padėtas ir Seimui užteks valios imti spręsti tuos klausimus, kurie yra labai svarbūs mums visiems, o ne užsiiminėti tuo, ką net nežinau, kaip įvardinti. Po to persidavė ta emocija į biudžeto svarstymą. Pamatėme sprendinių, kurie visiškai neatsakingi ir gali sukelti ilgalaikes pasekmes.
– Kaip toliau turėtų klostytis įvykiai, kai politinis lyderis dirbtinai užaštrina problemą, sukuria žūtbūtinės kovos įspūdį?
– Gal tai bus pagaliau išmoktos pamokos. Jei tai bus išmokta, tai Seimas dar turi metus laiko koncentruotis į svarbiausius gyvenimo klausimus ir jų sprendimą. Jei tai nepavyks, tai aš esu šalininkas priešlaikinių rinkimų, kurie būtų išeitis iš viso to chaoso, kas vyksta Seime.
– Jūs jau dabar pritartumėte priešlaikiniams rinkimams? Kaip tik renkami parašai.
– Viskas yra įmanoma. Jei išmokstamos pamokos ir dedamas taškas. Seimas nėra kažkokių asmeninių ambicijų tenkinimas. Tą situaciją išnaudoja ir opozicija, ką kaip ir galima suprasti, kas tokį šansą praleis? Tačiau tai yra destrukcija, kenkianti visiems.
Ta pati opozicija jau pradėjo kalbėti, kad baikime ir gal suraskime tuos sąlyčio taškus. Jei į tą racionalią darbotvarkę sugrįžtume, o šiandien tai yra pagrindinis dalykas susijęs su biudžetu, tai tą susitelkimą dar galima pademonstruoti. Nepamirškime, kad kitąmet balandžio pradžioje prasidės oficiali rinkimų kampanija. Tai jei tokia gaida ir temperatūra mes eisime į rinkimus, tai nežinau, kokią temperatūrą turėsime rudenį, kai daug kas kovos dėl išlikimo?
– Daug kas vakar jūsų pasigedo Seime, bet suprantu, kad jūs visas batalijas stebėjote iš gydymo įstaigos?
– Stebiu ir įsitraukiu. Norėtųsi būti ten, vietoje. Deja, aš turiu tam tikras rizikas. Seime šiaip nėra gera atmosfera, ir šiek tiek pajuokaujant, infekcijų rizika man yra pagrindinis kliuvinys ir pavojus. Aš niekur nesu dingęs, bendrauju, tik fiziškai nesu plenarinių posėdžių salėje.
– Antradienį pačioje pirminėje, pateikimo stadijoje buvo atmesti pasiūlymai dėl naujų mokesčių. Ar tai yra tam tikras signalas, kad bus problemų?
– Tai buvo tikėtina. Tokios nuomonės ir abejonės sklandė, nors ta pati koalicija puikiai žinojo, kai vasarą derėjausi dėl didžiulio noro turėti papildomas išlaidas, tai buvo pasakyta, kad tas išlaidas mes turėsime iš dalies kompensuoti mokesčiais. Be to turėsime tuos sprendimus padaryti šiandien, kurių, jei nepadarysime, mums visiems tai kitąmet kainuos gerokai brangiau. Pirmiausia kalbu apie taršos suvaldymą. Mes niekur nedingsime. Yra įsipareigojimas 9 proc. sumažinti CO2 emisiją. Jei to nepadarysime, mes patirsime didžiules finansines sankcijas. Pritarėme visoms išlaidoms, o pajamoms ne. Dabar turėsime dvi savaites, kai bus svarstymai komitetai, biudžetas įprastai grąžinamas vyriausybei ir jei nebus rastas kažkoks kompromisas, tai vyriausybė pateiks antrą, pataisytą biudžeto projektą su sumažintomis išlaidomis.
– Dabartinė situacija Seime gali būti vertinama, kaip preliudija į rimtą politinę krizę, kuri baigtųsi Vyriausybės atsistatydinimu. Jūs galite įsivaizduoti, kad per artimiausia mėnesį politinė atmosfera tiek užkaistų, kad turėtumėte atsistatydinti?
– Aš vis dar tikiu sveiku protu ir racionalumu. Vyriausybė dirba savo darbą ir dirba efektyviai. Biudžetas, įstatymai yra parengti specialistų. Biudžetas yra subalansuotas, atsakingas, pasvertas, laikantis pagrindinių įsipareigojimų didinti finansavimą visoms sritims. Ne po 2-3 milijonus, bet kalbus apie dešimtis milijonų. Vien kalbant apie socialinę sritį, yra skirta daugiau kaip 700 mln. eurų.
Visą laiką būna pirmas kartas, nesinorėtų, kad šioje kadencijoje būtų. Jei tektų gyventi su 1/12 išlaidų, kalbant apie 2020 metus, jei būtų tvirtinamas toks biudžetas, kuris programuotų valstybės ateitį į tam tikrą finansinę katastrofą, tai ir prezidentas jį vetuotų ir mes neteiktume siūlymų. Nepatvirtinus biudžeto yra požymiai pakankamai rimtos krizės. Bet aš vis dar tikiu, kad vyriausybė gali dirbti, rasti tuos sprendimus, o Seimo dar yra tų Seimo narių, kurie galvoja ne tik apie 2020 metų rinkimus, kaip čia man asmeniškai pasibaigs, bet apie valstybę ir 2021-ais, 2025-ais metais ir toliau.
– Premjere, daug kas pasigedo lyderystės iš Vilniaus gesinant gaisrą Alytuje. Gal reikėjo, kad vidaus reikalų ministrė ar kitas aukštas pareigūnas būtų fiziškai atsikraustęs savaitei į Alytų ir iš ten koordinuotų situaciją, demonstruotų solidarumą?
– Tai būtų grubus mūsų įstatymų pažeidimas. Žmonės nesupranta, bet pagal civilinės saugos įstatymus, už civilinę saugą, ekstremalios situacijos paskelbimą, padarinių likvidavimą, pasirengimą yra atsakinga savivaldybė ir administracijos direktorius. Buvo toks bandymas, kai buvo susirinkusi centrinė komisija. Reikėtų pažeisti įstatymą ir sakyti, kad visa situacija yra perimama į centrinę ekstremalių situacijų valdymo komisiją. Tada mes dirbtume darbą už savivaldą. Jei galvojame, kad renkame savivaldą, kad už ją centrinė valdžia darytų tai, kas yra jų funkcija, tai nemanau, kad tai yra teisingas sprendimas. Visi atsakingi ministrai buvo, dalyvavo ne kartą, visa reikalinga pagalba suteikta. Suprantu savivaldybės merą, tai yra nauja situacija, naujas žmogus, yra daug nesupratimo, nesuvokimo. Visa pagalba iš centrinės valdžios suteikta.
Ugniagesiai gelbėtojai savo darbą atliko super, 10 balų. Nuosekliai, užgesinus gaisrą, kai turi būti panaudota sunkioji technika, ji turi būti panaudota. Bet ne kažkas vienas iš Vilniaus, ne ministrė viena turi už savivaldybę tuo rūpintis. Taip, padėti galima. Bet pagal įstatymą, ekstremalios situacijos vadovas, administracijos direktorius gali ir turi daryti sprendimus, kas susiję su materialinių išteklių panaudojimu. Reikės padaryti didelį dalyką. Kai kurios savivaldybė rodo lyderystę, daro pratybas. Kitos galvoja, kad tai jų nepalies. Turint tokias įmones, planai turi būti ne formalūs, o realizuoti. Suprantu, kad situacija nestandartinė. Informacijos teikimas taip pat yra chaotiškas, iš kelių institucijų. Informacija turi suplaukti į savivaldybės ekstremalių situacijų valdymo centrą ir iš ten komunikuoti, iš vieno informacinio kanalo. Tada nebus panikos, nebus blaškymosi.
Deja, tas pamokas reikės išmokti.
– Viena yra tai, kas parašyta įstatymuose, kita – tai ko pasigedo visuomenė – susitapatinimo su problema, solidarumo su visuomene. Viena iš pagrindinių visuomenės problemų – manymas, kad man tai nepriklauso. Visuomenė jautė, kad tarsi įstatymas neįpareigoja ir man tai nepriklauso.
– Jei žiūrėtume formaliai, tai ten nei vieno ministro nebūtų. Bet geranoriška pagalba buvo visais būdais suteikta. Kalbant apie aplinkos apsaugą, tai jei buvo reikalinga pagalba, tai buvo suteikta, net ir tarptautinė. Gelbėtojai gesindami gaisrą žino, ko reikia. Ir sakyti, kad dabar įvarykime į gaisro židinį ekskavatorių... Turi būti eiliškumas, visa kita. Yra kita problema, ką jūs pasakėte, su tuo reikia sutikti, visada galvojame, kad turi padėti r gelbėti Vilnius. Savivaldos pasakymas, kad duokite daugiau galių, mes viską galime patys, tokiose ekstremaliose situacijose pasirodo, kad deja, taip nebūna. Taip yra dėl to, kad kai kurios savivaldybės atmestinai žiūri į civilinę saugą.
Deja, toje pačioje Alytaus savivaldybėje, pirma iš grėsmių tame regione yra gaisro grėsmė. Tai prevenciniai ekstremalių situacijų suvaldymo planai turėjo būti padaryti. Reikia kelti kitą klausimą – kaip tie leidimai gamyklai buvo išduoti? Kokie reikalavimai? Atrodo, kad jie yra sušvelninti ir pakeisti. Ikiteisminis tyrimas atsakys ar buvo priešgaisrinės saugos sistema, kodėl laiku nebuvo patikrinta. Leidimai išduoti, turėjo būti priežiūra. Tai yra didesnė problema. Reikia padėkoti visiems, kurie dirbo – nuo mero iki eilinio ugniagesio, kurie stengėsi tą savo darbą padaryti.
Gal ne visi žino tas kompetencijas, atsakomybes, yra nauja funkcija. Kai prasideda panikos skleidimas ir blaškymasis, kai vieni sako, kad viskas tvarkoje, kiti, kad yra trūkumai, vieni – kad gaisras užgesintas, kiti – kad ne, tai sukuria tam tikrą nesaugumo atmosferą patiems gyventojams. Jei viskas veiktų, kaip laikrodis, kalbant apie tai, kas deleguota savivaldai ir kas centrinei valdžiai, tai mes tos panikos neturėtume.
– Įsivaizduokime situaciją. Monitoringo sistema susijusi su Astravo atomine pradės veikti tik 2022 metais. Astravo elektrinė, tikėtina, pradės veikti kur kas greičiau. Jei kažkas nutiktų, tai mes nekalbėtume, kad atsakinga vien Vilniaus rajono savivaldybė?
– Nesuklyskime. Yra situacijos, kurios išeina iš vienos savivaldybės ribų ir tai labai aiškiai aprašyta. Ekstremali situacija gali būti paskelbta, kai jau išeinama iš vienos savivaldybės ribų. Tai yra netapatūs dalykai. Tą parodė ir pratybos, kurios buvo atliktos. Kalbant apie galima incidentą Astravo elektrinėje, tai jau buvo centrinės ekstremalių situacijų valdymo komisijos atsakomybė ir daugiau mažiau su tam tikrais trūkumais, parodė, kaip ta sistema veikia. Toms savivaldybėms nebereikia kalbėti, kad yra kažkokia teorinė grėsmė.
O dėl monitoringo, tai kai kurie politikai, kurie nori pasišildyti gaisre, ar prie Astravo problemos, sako, kad neturime turėti kontakto su Baltarusija. Tai mes turime turėti monitoringo kanalą. Taip, mes nekeičiame savo pozicijos dėl Baltarusijos, kad elektrinė turi neveikti. Bet tai jau nebe nuo mūsų priklauso. Mes turime užtikrinti savo žmonių saugumą ir padaryti viską, kad ta monitoringo sistema mums būtų prieinama nuo pirmos dienos, jei tas monstras pradės veikti.
– Valstybės kontrolės neseniai paskelbti skaičiai turbūt daug ką nustebino, kad tik 42 proc. priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo sistemos darbuotojų gali gesinti gaisrą. Ar jūsų nuomone nereikėtų šios sistemos vėl reformuoti? Tai yra vienintelė sistema, kuri yra tarsi iš dviejų dalių – yra statutiniai ugniagesiai, pavaldūs priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) vadovui ir ugniagesiai savivaldoje, pavaldūs savivaldybėms.
– Ta sistema yra išlikusi nuo sovietmečio, visos tos savanoriškos, savivaldybių ugniagesių komandos buvo įkurtos labai paprastu principu – kai kiekvienas kolūkis turėjo savo komandą. Kolūkių nebėra, o sistema veikia toliau. Buvo bandymas tas komandas padaryti taip, kaip yra kaimyninėse valstybėse, Lenkijoje ir kitur Vakarų valstybėse - savanorių ugniagesių pagrindu, kaip veikia šauliai ar policijos rėmėjai, bet šita sistema nesuveikė. Todėl šiandien kalbame apie tai, kad reikia turėti naują tinklą. Naujam PAGD vadovui yra ministrės iškeltas uždavinys suintegruoti tuos pajėgumus, kurie yra. Tos komandos, kurios yra rajonuose, jos gali būti aprūpintos papildoma įranga ir tokia linkme einama, kad būtų galima atlikti pirminius gaisro gesinimo ir gelbėjimo darbus, net ir eismo įvykių vietose. Ir juos tiesiog įjungti į bendrą tinklą, kad nebūtų dvi sistemos. Tačiau ir čia yra vienas „bet“. Jei ir toliau darbdaviu išliks savivaldybės, tai mes matome tokių komandų, kurios per metus į gaisrą išvažiuoja du kartus.
Mes girdime, kad ten trūksta pinigų, technikos, bet tą išspręsti galima tik sujungus į vieną sistemą. Tikrai nesaku, kad visus reikia padaryti statutiniais. Tai neįmanoma. Didžioji dalis tų žmonių neatitiktų reikalavimų. Pamiršome dar vieną ugniagesių grandį. Vasarą gaisrus yra pasirengę gesinti ir urėdijų ugniagesiai. Tai mes praktiškai turime tris grandis su skirtinga technika. Ta reforma turės būti įvykdyta. Gaila, kad savanorystės principas nesulaukė tokio pasisekimo, kaip pvz. Lenkijoje. Ten yra garbė savo miestelyje ar kaime būti savanoriu ugniagesiu, ten yra ir įstatymai sutvarkyti, numatytas apmokymas, kompensavimas, yra mokami pinigai. Pas mus tam matyt kol kas per anksti.
– Spėsite per kadenciją padaryti PAGD reformą, sistemą padaryti vertikalią, kaip yra ir kitose institucijose?
– Manau, kad viskas yra įmanoma. Tie dabartiniai metai yra rizikingi, nes tai palies žmones, kurių darbdavys yra savivaldybė. Kai pradedame kalbėti, kad tos visos komandos gali turėti vieną administraciją, vieną vadovą ir daug ugniagesių, o ne atvirkščiai, tada iškart atsiranda susirūpinę politikai iš Vilniaus, apygardose, kodėl mes tai darome ir kam to reikia. Koncepcija yra baigiama ruošti. Pradinė buvo gerokai anksčiau padaryta, dar kai ministru buvo Eimutis Misiūnas. Kiek domėjausi, esame finišo tiesiojoje, reikia tik sutarti ir galutinai padėti tašką. Vyriausybė tą tašką padės. Jei sakome, kad turime dviejų lygių tinklą, bet vienoje vertikalėje, tai turime užtikrinti tiems žmonėms tinkamas darbo sąlygas, aprūpinimą ir atlyginimą.
– Jau oficialiai pranešta, kad policijos generalinis komisaras bus keičiamas. Kodėl nenorite, kad Linas Pernavas vadovautų antrą kadenciją?
– Manau, kad kiekvienas vadovas žino, kad ateina 5 metų kadencijai. Buvo galimybės padaryti institucijos modernizavimą, pertvarkymą. Yra darbai padaryti. Ar rezultatas toks, kokio tikėjomės, tai čia diskusijų klausimas. Aš manau, kad šiandien policijai reikalingas naujas vadovas, kad padėtų spręsti tuos klausimus, kurie yra jau tos reformos metu užprogramuoti. Kalbu apie, mano galva, visiškai nepagrįstą viešosios policijos sujungimą, atsisakymą nepilnamečių reikalų inspektoriaus, apylinkės inspektoriaus, kaip instituto likvidavimą, taip pat problemos su ikiteisminių tyrimų rezultatyvumu. Tikrai daug padaryta kalbant apie veiklos optimizavimą, aprūpinimą. Nėra taip, kad juoda – balta. 5 metai praėjo, vadovas savo misiją ir rezultatus pasiekė. Manau, kad šiandien policijai reikia naujo žmogaus, naujos komandos, nes keisis ir pavaduotojai, kurie galėtų toliau darbuotis, kalbu ir apie institucijos mikroklimatą ir apie veiklos rezultatyvumą.
– Natūralu, kad tai jūsų interesų laukas, vien dėl jūsų praeities. Ar į jo vietą norite skirti Renatą Požėlą? Ar tai tiesa?
– Visas interesų laukas yra ten, kur skiria vyriausybė. Nuo lapkričio 1 dienos, tai yra pilna vyriausybės atsakomybė. Turi teikti ministrė, ji renkasi kelis kandidatus. Jūsų minima pavardė yra viena iš kandidatūrų ir mes Vyriausybėje turėsime priimti sprendimą, kad būtų atspindėti policijos sistemos lūkesčiai. Vėl daryti kažkokį eksperimentą, man atrodo, policija nebegali sau leisti.
– Renatas Požėla yra buvęs jūsų pavaduotojas, dabar dirba valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadu ir yra jūsų asmeninis draugas.
– Jei būtų mano asmeninis draugas, tai turėtume dažnai sėdėti prie bendro stalo, bendrauti šeimomis ir visa kita. Tai yra mano bendražygis, kaip ir daugelis policijos sistemoje dirbančių žmonių. Dabar jis dirba VSAT vadovu. Ten padarytos reformos didesnės nei pačioje policijoje. Pažiūrėkime kokia yra pareigūnų reakcija. Manau, kad jis suvaldė ir procesus ir įtampas. Šiandien VSAT yra vienas juridinis asmuo, pakankamai efektyviai valdanti resursus, kelianti žmonėms atlyginimus, subalansavusi darbo krūvius, turinti gerą vidinę atmosferą. Visa tai rodo jo, kaip vadovo stiprumą. Lygiai taip pat yra noras, kad pasieniečiai taip pat turėtų tokį pat tinkamą vadovą.
– Kas bus VSAT vadas? Turite kandidatą?
– Jei atsilaisvintų ta pareigybė tada reikėtų žiūrėti, koks vidaus reikalų ministrės būtų matymas.
– O Linas Pernavas? Į pensiją?
– Ne, aš manau, kad tie žmonės, kurie dirbo, tarnavo ir stengėsi, pasiekė rezultatą, tai negalima tais pareigūnais švaistytis. Jie priėmėm atsakomybę nelengvu momentu, atiduoda pastangų maksimumą. Tikrai nebus taip, kad pabaigė kadenciją ir metame į gatvę. Man tai yra nepriimtina. Jei jis norą išreikš, o aš kiek žinau, jis tokį norą tarnauti Lietuvai turi, tai tikrai jo gebėjimai bus panaudoti tarnystei Lietuvai.
– Ačiū už pokalbį.