Šis skyrius bus labiausiai dviprasmiškas, nes rašysiu apie tokį elgesį, ant kurio laikosi šiuolaikinė ekonomika, o aš rekomenduoju elgtis atvirkščiai, jeigu norite būti laimingi.
Tačiau šis ciklas yra ne apie tai, kaip palaikyti savo šalies arba Vakarų ekonominę galią, o apie tai, kad geriausiai žiūrėti savo interesų, nes laimė neateina iš tarnavimo svetimoms taisyklėms.
Pažiūrėkime, kas labiausiai skatina vartojimą (o vartojimas leidžia plėstis gamybai ir paslaugoms, ir taip yra kuriamos darbo vietos, o darbo vietos duoda pajamas, už kurias galima toliau plėsti vartojimą). Tai nei gerai, nei blogai, bendrąja prasme – kad vartojimo visuomenė yra pranašesnė už natūrinio ūkio ir karvašūdžių visuomenę, nereikia net įtikinėti, nes iš Indijos kaimo žmonės keliais atropotų į JAV prekybcentrius ir greitojo maisto restoranus, o ne atvirkščiai.
Didžiausias poreikis vartoti ir daryti dalykus yra tas, kad žmonės daro įvairius dalykus, kad neatsiliktų nuo kitų. Jie negalvoja, ar jiems patiems reikia ar norisi – nors apie tai turi būti nuolatos mąstoma, galvojama, prisimenama, kaip ir bet kuris virėjas, kuris kuria naują patiekalą, turi visada galvoti, kodėl jis deda tas ar kitas sudėtines dalis į puodą ar į keptuvę, ar jų reikia, ar jis jas deda tik todėl, kad jos padėtos ant lentynos ir kažkas kitas jas irgi deda ten.
Ne, žmonės eina kažko mokytis, nes visi stoja į aukštąją, žmonės perka namą užmiestyje, nors jiems patiems gal labiau norėtųsi buto mieste, bet jie savęs nepaklausia, jie lygiuojasi prie kitų. Štai jums klasikinis pavyzdys: deimantų pardavėjai Vakaruose visi, kaip vienas, sako ir tvirtina, kad įprastinė, normali kaina už sužadėtuvių žiedą turi būti dviejų mėnesių atlyginimas (jie dar prideda: argi dviejų mėnesių atlyginimas per daug už kažką, kas būna visam gyvenimui, juk deimantas yra amžinai). Pabandykite pasiaiškinti, kas nustatė tokią taisyklę? Niekas kitas, tik deimantų pardavėjai, kurie yra suinteresuoti, kad jūs kuo daugiau išleistumėt deimantui.
Stebėkite mamą, kuri ateina į fortepijonų parduotuvę ir renka instrumentą dukrelei, kuri tik tik pradeda barškinti klavišais. Pardavėjas (nebent būtų visiškai meluojanti šiukšlė) nesakys, kad jums nepakaks instrumento už septynis šimtus, ir būtinai privalote pirkti instrumentą už penkis tūkstančius. Ne, pardavėjai daro kitaip. Jie ramiai ir be jokio regimo spaudimo sako: „na, dažniausiai tie, kas nori, kad jų vaikas rimtai užsiimtu fortepijono studijomis, išleidžia nuo penkių tūkstančių eurų už instrumentą; žinoma, tai nėra privaloma, mes štai čia turime ir žymiai pigesnių modelių”.
Ir toliau pardavėjas jau nebeturi absoliučiai nieko daryti, nes mama parduoda pati sau. Kaip? Žinoma, paprastu būdu, ji ne fortepijono už penkis tūkstančius nori, ji nori būti KAIP TIE, kas nori, kad jų vaikas rimtai užsiimtų studijomis. Nes rimtai studijuojantis vaikas yra rimta mama, kuri gerbia save ir kurią turbūt gerbs kiti, ir todėl fortepijonas perkamas už septynis su puse tūkstančio, o jei tiek pinigų nėra, tai paimama išsimokėtinai, ir dar bankui šiek tiek tenka už tai, kad mama pasijustų rimta ir prie rimtų žmonių.
Žmonės, nuėję kur nors į garsų restoraną, kuriame yra buvę garsūs lankytojai, dažniausiai nori tų patiekalų, kuriuos valgė tie garsūs lankytotojai (žinau, nes ir aš taip esu daręs, ir paskui gailėjęsis – Los Andžele ėjome į tailandiečių restoraną, kuriame būna Matt Groening, Simpsonų serialo kūrėjas, ir taip, paklausiau, ką jis valgo, ir užsisakiau tą patį, ir geriau būčiau neužsisakęs, nes ten ta pietų Tailando klasika buvo per aštri). Kodėl taip žmonės daro? Nes nori prisiartinti prie kitų, susilyginti su jais ir tokiu būdu pakilnoti savo vertę. Ar tai protinga? Jokiu būdu ne. Nes taip elgdamiesi, žmonės galvoja ne apie tai, kas patinka jiems, jie elgiasi taip, kaip elgiasi kiti, kas yra tikrai neteisinga motyvacija ir labai kvailas sumanymas.
Pasidairykite įdėmiai į reklamas, kurios yra aplink jus. Štai jums bando parduoti butą, ir žinote, kodėl? Todėl, kad lygiai tokį patį butą nusipirko štai ta šeima iš reklamos, graži šeima, seksi mamytė, tėtukas tvarkingas ir du nuprausti vaikučiai. Iš tikrųjų jie nieko nenusipirko, ta nuostabiai graži šeima iš reklamos yra net ne šeima, o fotomodeliai iš Vokietijos. Bet esmė yra ta, kad žmonės perka nekilnojamąjį turtą nebūtinai todėl, kad jiems patiems to norisi. Jie bando susilyginti su kažkuo. Ir čia jau nebepasakosiu, nes yra akivaizdu, kaip yra parduodami kremai, kita kosmetika ir kvepalai, ir kodėl reklamose būna tokios moterys, kad kitos moterys norėtų būti, kaip jos.
Periodiškai pasirodančios kosmetikos reklamos su moterimis, kurios yra iš tikro gyvenimo – stambesnės, su celiulitu, raukšlėtesnės ar kitaip netobulos – nelabai turi didelės sėkmės (jei tokios būtų sėkmingos, mes tik jas ir matytume), nes jos gali būti labai entuziastingai sutinkamos, joms gali ploti ir petį, vadinti šaunuolėmis, sakyti, kad taip ir reikia, pirmyn, būk tokia, kokia esi, bet pardavimams tai neturi jokios įtakos. Lygiai taip pat naujų butų niekada nereklamuoja, pavaizduodami pusamžę moterį, kurią paliko vyras, ir kuri sėdi su pusbuteliu viskio, pasirėmus galvą ranka, ir kuri vakarienei pasišildys maisto mikrobangėje plastikinėje lėkštėje. Kodėl? Ar tokias moteris visi niekina? Nieko panašaus, jas supranta, užjaučia, daug kas joms padeda ir jas palaiko. Tik nenori būti tokios kaip jos.
Taip būna kiekvieno mūsų gyvenime daugybę kartų. Sukurti šeimą arba turėti vaikų – kodėl? Todėl, kad jau laikas. Ką reiškia – jau laikas? Įsigilinkime. Tai reiškia tik tiek, kad kiti, būdami tokio amžiaus, kokio esi tu, kuria šeimą arba turi vaikų. Ar tai gera mintis? Ar jiems nuo to gerai? Ar jie džiaugiasi, taip padarę? Visiškai nebūtinai. Ir juo labiau nebūtinai jums reikia taip pat elgtis, kaip tie kiti žmonės. Tiesiog jų elgesys jokiu būdu neturi daryti įtakos jūsų gyvenimui.
Esu aiškinęs ne kartą ir ne du savo mažai suprantamą nuostatą, kodėl aš niekada neatidarau neprašytų nuorodų į vaizdo klipus, neskaitau knygų, kurias man neprašyti rekomenduoja, neatsiverčiu straipsnių, nuorodų į kuriuos aš neprašiau. Žmonės sako, kodėl, negi tau gaila, o gal tau bus įdomu – taip, sakau, kiekvienas tas dalykas man atims laiko, ir aš nežinau, ar tai man patiks ir ar bus įdomu, ir tuo pačiu metu aš jau žinau dalykų, kurie man tikrai įdomūs ir kurių aš turiu tiek daug, kad juos perskaityti ir peržiūrėti man užims visą likusį gyvenimą. Ir tie dalykai, kuriuos jūs siūlote, yra įdomus jums, o ne man, ir visiškai nebūtinai jie bus įdomūs man, todėl aš, taupydamas savo laiką ir pastangas, net nesiruošiu jais rūpintis ir užsiimti, supraskite mane, ačiū. Nes aš gyvenu gyvenimą pagal save, o ne pagal tai, kas patinka jums.
Dar viena priežastis – ir, ko gero, svarbiausia, su kitais nesilygiuoti, yra tokia, kad bet kurioje gyvenimo srityje nesunkiai rasite dalykų, kuriuos kiti daro geriau už jus arba turi daugiau už jus arba yra šaunesni už jus. Nėra tokio turtuolio, už kurį nebūtų dar turtingesnio turtuolio, nėra tokio sportininko (arba jų labai mažai), kurio pasiekimų nenurungtų kažkas kitas, net Žydrūnas Savickas, kuris žino, kad jis yra stipriausias žmogus planetoje ir buvo juo labai ilgai, taip pat žino, kad jo vaidmuo nėra amžinas, ir kad kažkas kitas bus ten, kur dabar yra jis. Ir bandyti lygintis su kitais yra dažniausiai kelias į nusivylimą.
Gali bandyti ne lygintis su kitais, bet būti geresnis už kitus, bet tik tada, jei žinai, kad tikrai gali tai padaryti ir jei suvoksi, kad tai viskas yra tik labai trumpalaikė laimės dozė (o mes čia, mano paskaitų cikle, jau kalbėjome apie tai, kad laimė yra ne tęstinė, o trumpalaikė), o rytoj vėl reikės eiti į trasą ir vėl kautis. Daugumai žmonių, kurie nėra konkurenciniai žvėrys, bandyti lygintis su kitais yra ne kelias į laimę, bet kelias į nusivylimą.
Pažiūrėkite į tuos, kas kažkada kopė į Everestą. Kiekvienas jų kažkada norėjo būti kartu su geriausiaisiais, susilyginti su tais, kurie jau įkopė, ir jie tai padarė, ir dabar jie visi yra tik jau įkopusieji, ir jų pasiekimus kartoja ir viršija naujai kopiantieji, ir visi buvusieji jau yra ne prie geriausiųjų, o tik prie buvusiųjų. Gali sau kartoti, kiek tinkamas, kad nebūna buvusių olimpinių čempionų, bet šiaip jau būna: kas ketveri metai jie yra nauji. Žinote, kas yra visiškai susilyginę su kitais? Tie keli šimtai žmonių, kurie kopė į Everestą ir žuvo arba kopdami, arba leisdamiesi, ir jų sušalusiais ir sudžiūvusiais kūnais yra padabintas kalnas – štai jie yra amžiams ir visiems laikams susilyginę. Pagalvokite, apie tai kiekvieną kartą, kai norėsite lygintis su kitais.
Galvokite, kas gerai jums, kas malonu jums, ir kas jus kažko išmoko ar kažkuo patobulina.
Kitą kartą kalbėsimės apie tai, kaip žmonės žudo laimę, bandydami patikti kitiems ir gauti kitų dėmesio.
