Per metus tokių žmonių šalyje sumažėjo 2,7 proc. punkto. Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ne kartą pasidžiaugė, jog šis rodiklis mažėja ir prognozavo, kad 2019 m. jis jau sieks tik 5 proc., specialistai itin ryškių pokyčių sprendžiant vieną opiausių šalies problemų nepastebi.

Be to, kitas visoje Europos Sąjungoje skaičiuojamas – skurdo rizikos lygio – rodiklis nė nepajudėjo iš mirties taško, o pagal jį skurstančių pensininkų šalyje, kuriems išskirtinį dėmesį skyrė ir prezidentas Gitanas Nausėda, ne tik nesumažėjo, bet dar ir padaugėjo.

Tragiškoje padėtyje dažniausiai atsiduria pensininkai ir bedarbiai

Pasauliui minint Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) paskelbė apžvalgą, kurioje analizuojama skurdo ir socialinės atskirties problema Lietuvoje.

Kaip rašoma apžvalgoje, Statistikos departamento ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimu, 2018 m. absoliutaus skurdo riba buvo 245 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 515 eurų šeimai.

Daugiausiai už ribos atsidūrusių žmonių, skelbia NSMOT, buvo bedarbiai (50,8 proc.) ir senatvės pensininkai (13,1 proc.) Tuo tarpu skurde atsidūrusiųjų dirbančiųjų buvo gerokai mažiau, tik 3 proc.

Surinkti duomenys rodo, kad neblunka ir takoskyra tarp dviejų Lietuvų. Pagal situacijos analizę matyti, kad daugiausiai žmonių, kurių pajamos nėra pakankamos net būtiniausiems poreikiams užtikrinti, gyveno kaime (16,8 proc. skurstančiųjų). Gana ryškiai išsiskiria ir penki didieji bei likusieji Lietuvos miestai. Didmiesčiuose žemiau skurdo ribos gyveno tik 5,5 proc. žmonių, tuo trapu likusiuose miestuose – net 13 proc.

„Tapo populiaru kalbėti apie skurdo mažinimą, ypač gerovės valstybės kontekste. Tačiau negerėjanti statistika rodo, kad trūksta konkretaus ir visapusiško veiksmų plano skurdui mažinti“, – teigė NSMOT direktorė Aistė Adomavičienė.

Nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios, kad stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems – neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams.

Įvardijo silpniausią sritį

Prieš kelias savaites Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kokie išmokų pokyčiai lietuvių lauktų 2020 m., jei tam pritartų Seimas. Tarp jų ir A. Adomavičienės minima socialinė piniginė parama, į kurią pretenduoti gali tie asmenys, kurių pajamos nesiekia valstybės remiamų pajamų dydžio.

Šiuo metu valstybės remiamų pajamų dydis yra 122 eurai, o nuo kitų metų turėtų būti 125 eurai. Padidinus valstybės remiamų pajamų dydį, vidutinis socialinės pašalpos dydis padidėtų nuo 81,2 iki 83,2 euro.

Tiesa, ministerija akcentuoja, kad vertinant, ar asmeniui skirti piniginę paramą, kaip jo pajamos neskaičiuojami vaiko pinigai ir dalis darbo užmokesčio. Pavyzdžiui, jei asmuo gyvena vienas ir neaugina vaikų, bet uždirba tik 130 eurų per mėnesį, skaičiuojant jo vidutines mėnesio pajamas nebūtų įskaičiuojama 15 proc. darbo užmokesčio.

Vertinant bendrai gyvenančių asmenų, kurie augina vieną ar du vaikus ir prašo piniginės paramos, pajamas nebūtų skaičiuojami vaiko pinigai ir 20 proc. darbo užmokesčio.

„25 procentai – bendrai gyvenantiems asmenims, auginantiems tris ar daugiau vaikų (įvaikių); 30 procentų – asmenims, vieniems auginantiems vieną ar du vaikus (įvaikius); 35 procentai – asmenims, vieniems auginantiems tris ar daugiau vaikų (įvaikių)“, – nurodoma socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme.

Vis dėlto, anot A. Adomavičienės, remiamų pajamų dydžio pakėlimas keliais eurais skurdo problemos nė kiek nesprendžia.

„Ši sritis vis dar yra silpniausia ir Valstybės kontrolės ataskaita apie socialinę piniginę paramą tikrai nieko gero neparodė. Nėra atsižvelgiama į žmonių poreikius ir tai išlieka. Tai bus antras padidėjimas per 12 ar 13 metų. Ta suma niekaip nepatenkina minimalių poreikių ir dažnai sakoma, kad va – jie gauna ir kompensacijas už šildymą, ir maisto paketus. Tikrai tik nedidelė dalis žmonių per kitas paslaugas susirenka tą minimalų poreikių krepšelį, kuris šiuo metu yra 245 eurai“, – pastebėjo A. Adomavičienė.

Aistė Adomavičienė

Pašnekovės teigimu, dažniausiai šios paramos prireikia tiems asmenims, kurie iškrenta iš darbo rinkos ir ilgą laiką nesugeba susirasti darbo. O tai, kad didžioji dalis žemiau absoliutaus skurdo ribos atsidūrusių asmenų ir yra bedarbiai, tik įrodo situacijos rimtumą.

„Labai noriu akcentuoti, kad vidutinė socialinė parama vienam asmeniui yra 81 euras. Tai tikrai nėra milijonai ir tikrai ne ta suma, dėl kurios neapsimokėtų dirbti. Tokių žmonių, kurie gauna socialinę piniginę paramą, Lietuvoje yra 2,5 proc.

Lietuva tikrai nėra pašalpinių armijos šalis ir tai būtina akcentuoti. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad aplink tik „pašalpiniai“, norėk dirbti ir dirbsi. Taip nėra. Bedarbystė kai kuriuose regionuose siekia daugiau nei 10 proc. Darbą susirasti žmogui nėra lengva. Kas žmogui lieka – arba emigracija, arba tos paramos prašymas“, – teigė ji.

Vieni prasčiausių rodiklių Europoje

Kad džiaugtis šalyje mažėjančiu skurdu dar gerokai per anksti rodo ir kitas – santykinis skurdo – rodiklis, kuris pagal tą pačią metodiką matuojamas visose Europos Sąjungos šalyse.

„Gyventojų pajamos (atskaičius mokesčius) išdėstomos didėjimo tvarka. Randama vidurinė reikšmė (mediana) ir apskaičiuojama 60 proc. nuo šios reikšmės. Tai ir yra laikoma skurdo rizikos riba“, – kaip šalyse nustatomas šis rodiklis, aiškinama NSMOT apžvalgoje.

Eurostat duomenimis, skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2017 m. buvo vienas didžiausių ES, žemiau skurdo rizikos ribos gyveno net 22,9 proc. Prasčiau už mus atrodė tik Bulgarija (23,4 proc. gyventojų) ir Rumunija (23,6 proc. gyventojų). 2018 m. skurdo rizikos riba siekė 345 eurus.

Anot A. Adomavičienės, nerimą kelia ir tai, kad per metus nė kiek nesumažėjo žemiau skurdo rizikos ribos gyvenančių asmenų skaičius: „Taip, absoliutaus skurdo rodiklis pagerėjo, atsirado žmonių, kurie gauna 245 eurus plius, bet mes neturėtume labai koncentruotis į šį rodiklį, nes vis dėlto, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, turime kelti sau aukštesnius reikalavimus. Skurdas yra labai susijęs su tuo, kiek visavertiškai žmonės gali dalyvauti visuomenėje, visuomeniniame gyvenime pagal tos visuomenės standartus.“

Pašnekovės teigimu, absoliutus skurdo lygis atspindi tik išgyvenimui reikalingų poreikių patenkinimą ar nepatenkinimą, tuo tarpu skurdo rizikos riba atspindi, kiek žmonių nepakanka pajamų tam, kad priartėtų prie oresnio gyvenimo ir galėtų normaliai funkcionuoti visuomenėje.

Vis dėlto, pasak ekonomisto, socialinių mokslų daktaro Teodoro Medaiskio, santykinis skurdo rizikos rodiklis labiau atspindi pajamų nelygybę, o ne šalyje paplitusį skurdą.

„Manau, absoliutaus skurdo riba tikrai matuoja skurdą, o santykis skurdo rizikos lygis pirmiausiai matuoja pajamų nelygybę. Tam yra aiškių įrodymų, visi tą žino ir todėl santykinio skurdo rizikos lygio rodiklis yra abejotinas, nes jis matuoja ne tą, ką reikia. Man atrodo, kad absoliutaus skurdo mažėjimas tikrai yra reikšmingesnis rodiklis negu šitas, kuris matuoja pajamų nelygybę“, – teigė T. Medaiskis.

Teodoras Medaiskis

Vienos grupės padėtis dar blogėja

NSMOT ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad pagal 2018 m. skurdo rizikos lygio rodiklį Lietuvoje dar labiau prastėja vienos pažeidžiamos grupės – senatvės pensininkų – padėtis ir tai vienas ryškiausių pokyčių praėjusiais metais.

2017 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 36,7 proc. pensininkų. 2018 m. šių asmenų skaičius išaugo dar 5 proc. punktais ir pasiekė 41,7 proc.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija viliasi, kad pensijos Lietuvoje kitąmet augs sparčiau nei darbo užmokestis. Ministerijos skaičiavimu, šių išmokų augimas sieks 8,11 proc. Anot Finansų ministerijos prognozių, darbo užmokestis kitąmet paūgės 7,4 proc.

„Skaičiuojama, kad vidutinė senatvės pensija 2020 m. pasieks 374 eurus, o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu – 395 eurus“, – skelbė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Tačiau T. Medaiskis mano, kad pagerinti pensininkų padėties su tokiais išmokų pokyčiais nepavyks.

„Išmokų padidinimas tą skurdą šiek tiek sumažins, bet nemanau, kad ženkliai, nes jos nedidėja taip ženkliai, kad labai viską pakeistų. Ir pensijos Prezidentūros siūlymu didėtų ne tiek ir daug, kad būtų labai didelis efektas, bet yra kaip yra“, – kalbėjo socialinių mokslų daktaras.

DELFI primena, kad pensininkams kaip pažeidžiamai socialinei grupei išskirtinį dėmesį apžvelgdamas savo 100 dienų prezidentavimą skyrė ir Gitanas Nausėda. Prezidentas per spaudos konferenciją teigė pasigendąs solidarumo jausmo visuomenėje.

„Atkreipčiau dėmesį į vieną tikrai labai svarbią visuomenės grupę – tai yra mūsų senjorai. Man tikrai labai rūpi, kaip gyvena mūsų senjorai, nes skurdo lygis, o ir absoliučios pajamos yra tiesiog... man, tiesą sakant, kartais gėda dėl to, kokias garantijas, socialines garantijas Lietuvos valstybė, beveik pasiekusi savo trisdešimtąjį gimtadienį, suteikia savo žmonėms, kurie dalyvavo Sąjūdžio veikloje, kūrė valstybę (...). Todėl valstybė privalo atiduoti jiems pagarbą, šiuo atveju – finansine prasme, dar iki tol, kol jie galbūt kažkada atguls amžinojo poilsio“, – sakė G. Nausėda.

Pagal skurdo rizikos 2018 m. rodiklį daugiausiai gyvenančiųjų skurde yra bedarbiai (62,3 proc.), vieni gyvenantys asmenys (50,7 proc.), vaikus auginantys vieniši tėvai (46,8 proc.) ir senatvės pensininkai (41,7 proc.)