Su Jurij susitinkame vienos darbo dienos pavakaryje. Žmonių restorane, kaip užsimena, jau nedaug, mat baigėsi vasara, baigėsi ir klientų antplūdis.
Vyras kviečiasi apie jo verslą pasikalbėti laive, mat jis tokių su verslo bendrasavininku turi net keturis. Sutinkame, o laivui atsišvartavus nuo kranto prasideda ir pokalbis.
Jurij – tikrų tikriausias karaimas, o kelintos kartos Trakuose tiksliai, jau pats ir nebesuskaičiuoja, tik sako, kad čia, kiek šiandien žino, jo giminaičiai gyveno jau seniai.
„Oficiali statistika, yra tokia, kad Lietuvoje gyvena nuo 250 iki 300 karaimų. Trakuose jų gyvena apie 50-80“, – skaičius apie savo tautybę beria jis.
Įdomu ir tai, kad žodį „kibinas“ Jurij taria kitaip, nei mums įprasta. „Kibin“, – sako jis ir riestinį kirtį deda ant antrosios i.
Jurij su kolega šiandien Trakuose turi restoraną „Kybynlar“, kuris veikia nuo 2002-ųjų. Tai, kaip teigia, šeimos verslas, nes jam šeimininkauti padeda ir žmona, sūnėnas Artūras. Tiesa, verslo partneris, kaip pabrėžia, ne giminaitis, tačiau tikras tautietis – karaimas.
„Maisto gamyba man visada buvo įdomi bendrai, tas užsiėmimas mane visada traukė, o restoranas – siekis parodyti kibinus.
Jie viešoje erdvėje atsirado 1950-aisiais Trakuose. Mūsų močiutės ėjo, gamino, ruošė ir mokino. Per ilgą istoriją jis tapo tokiu ne tik bendriniu pavadinimu, bet ir reiškiniu. Štai nuvažiuoji į Palangą ir jums ten siūlo kibinus, nuvažiuojat į Anykščius – vėl siūlo kibinus“, – pasakoja jis.
Kaip patikslina, pirmiausia restorano sumanymas buvo parodyti kas yra kibinas, o vėliau – kad tai ne vienintelis karaimų tradicinis patiekalas. Visgi, kaip sako, verslo akcentas ne kibinai ir užkandžiai – o, bendrai, karaimų kultūros atskleidimas per patiekalus.
Visgi turėti restoraną Trakuose, nors ir atrodo paprasta, taip nėra, sako jo savininkas. Restorane jaučiamas didelis lankytojų sezoniškumas ir nors tendencijos švelnėja, vasarą žmonių daug, o orams vėstant – klientų mažėja.
Jurij pasakoja ir apie kibinų gamybą. Sako, kad juos savo restorane ruošia taip, kaip buvo ruošiama jo paties namuose, o nuo šeimininkės, kaip teigia, kiek skiriasi ir jų receptas, mat kiekviena kažką įdeda nuo savęs.
Naujų rūšių skonių kibinų, kuriuos dažnai galima rasti kitose kavinėse ir restoranuose, jis teigia taip pat neišradinėjantis ir akcentuoja, kad jų tikslas – parodyti tik tradicinius valgius.
„Visos kitos kibinų variacijos – tik variacijos, todėl jos nesutampa su mūsų koncepcija“, – pabrėžia jis ir vardija, kad pas juos galima rasti vos keletą rūšių su mėsa ir be jos.
Paklaustas, kada paskutinį kartą pats valgė kibinus, vyras juokiasi.
„Aš neprisimenu“, – sako ir bando spėti, kad gal tai buvo prieš du mėnesius.
„Tai karaimams yra ne kasdieninis patiekalas namuose. Aš galiu juos valgyti bet kada, bet man tai – šventinis maistas ir man reikia progos.
Taip pat tam reikia skirti laiko – juos namuose ruošiame patys“, – teigia jis ir jau vėl juokauja, kad susierzino, todėl grįžęs namo tarsis su žmona juos pasigaminti greičiau nei ateis Kalėdos.
Netrukus į pokalbį įsitraukia ir Jurij sūnėnas Artūras, kuris sako, kad atvykę į Trakus svečiai minimum turi padaryti tris dalykus: aplankyti Trakų salos pilį, paragauti tikrų karaimiškų kibinų, nes Trakai – jų sostinė, ir paragauti specifinio karaimų gėrimo.
Jurij pasakoja, kad šiandien turi ir keturis laivus – du didelius, du mažus, kurie plaukioja ežerais aplink pilį.
„Du mažiukai yra varomi saulės energija. Jie talpina devynis žmones ir yra ekologiški“, – pasigiria jis.
Vyras sako, kad tai, jog atvykstantiems turistams jis pasiūlė dar vieną pramogą – pasiplaukiojimus laivais, jam iš dalies pasiteisino.
„Bet jei jūs klausiate apie žaibišką jų atsipirkimą ar galimybę pralobti – tai tikrai ne ta kryptis.
Tai sunkus sezoninis darbas. Jis gali trukti tris mėnesius, gali trukti du. Paskutinės dvi vasaros buvo labai dėkingos, bet kai oras blogas – paslaugų nereikia“, – jau lydėdamas po pasiplaukiojimo sako jis.
