Dėl šios priežasties žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad jie pažįsta Vindzorus, ir netgi kilti noras tapatintis su kilmingaisiais. Deja, tiesa ta, kad skirtumas tarp pastarųjų ir šalies piliečių – milžiniškas, ypač kai tenka kalbėti apie dinastijos atstovų patylomis susikrautus įspūdingus turtus, rašoma „Daily Mail“ skelbiamoje ištraukoje iš britų politiko Normano Bakerio knygos „...And What Do You Do?“
Dalis karališkosios šeimos turto – gerai žinomi išskirtiniai objektai. Du tokie pavyzdžiai – Balmoralo pilis ir Sandringamo rūmai. Abi rezidencijos buvo įsigytos už viešąsias lėšas ir išlaikomos ne be mokesčių mokėtojų paramos, ypač kai naudojamos oficialiems reikalams. Bet šiaip jos – privati karalienės nuosavybė.
Tai, kas ne taip akivaizdu, yra didžiulės mokesčių lengvatos, dosnios valstybės subsidijos ir griežčiausias slaptumas, gaubiantis viską, kas susiję su besaikiais Vindzorų poreikiais. Be saloninių žaidimėlių ir nerimtų akibrokštų, mažai dalykų už uždarų durų susėdusią karališkąją šeimą domina labiau nei klausimas, kur gauti pensų, kurie, be jokio abejo, netrukus virs svarais sterlingų – milijoninėmis jų sumomis, ir tai karališkoji šeima ypač gerai žino.
N. Bakeris, buvęs Didžiosios Britanijos parlamento narys, dabar įeinantis į Slaptosios tarybos sudėtį, prisipažįsta manęs, kad ir šiaip žinojo gana daug apie privačius karališkosios šeimos reikalus, tačiau net jis, esą, buvo šokiruotas, kai darbuodamasis prie naujausios savo knygos išsiaiškino dar keletą iškalbingų faktų.
Bene tiksliausiai realią situaciją nušviečia paties princo Charleso pasakyti žodžiai: „Tam tikra finansinė nepriklausomybė nuo valstybės monarchui, mano galva, yra absoliučiai būtina. Jokiomis kitomis sąlygomis žengti į šalies sostą aš neketinu.“
Kitaip sakant, princas įsitikinęs, kad valstybė turi aprūpinti jį dosniomis sumomis iš biudžeto ir, aišku, atleisti nuo mokesčių arba kokių nors kitų galvos skausmą keliančių reikalų, kaip antai atskaitomybė.
Šitai girdint, Britanijos piliečiams, anot N. Bakerio, derėtų sunerimti, kad būsimas karalius yra persiėmęs prieš amžius valdžiusiems autokratams būdingomis pažiūromis, o protėvio Henriko VIII metodai jam atrodo daug priimtinesni nei šiuolaikinė demokratija. Tad kiek gi pinigų Vindzorams pavyko susikrauti? Įprastos pastangos panagrinėti privatų karalienės ir jos šeimos turtą, paprastai baigiasi nesėkme, nes tenka susidurti su dvariškiais, tvirtinančiais, kad tai – privatūs monarchės reikalai. N. Bakeris laikosi kitokios nuomonės. Jei prisikaupti turtų karališkajai šeimai iš dalies pavyko dėl išimtine tvarka taikytų unikalių mokesčių lengvatų, nuostolingų piliečių piniginei, arba paprasčiausios galimybės naudotis biudžeto pinigais, vadinasi, Vindzorų milijonai – ne privatus reikalas, o viešasis interesas.
2001-aisiais pavyko apskaičiuoti, kad karalienės turtas vertas 1,15 mlrd. svarų sterlingų (1,31 mlrd. eurų pagal dabartinį kursą), neskaitant to, kas monarchei priklauso kaip nacionalinė nuosavybė; karalienės investicijų portfelio dydis – 500 mln. svarų sterlingų (571 mln. eurų). Vien jos pašto ženklų kolekcija yra verta 100 mln. svarų sterlingų (114 mln. eurų). Išsiaiškinti tikslius skaičius, deja, labai sudėtinga, ir tai nekeista – karališkajai šeimai patinka, kad yra būtent taip. Vienas iš tai įrodančių pavyzdžių – ypač neįprastas palikimo reikalų tvarkymas. Testamentai, kaip visi puikiai žino, yra viešieji dokumentai. Siekiant užkirsti kelią vagystėms ir kitokiems neteisėtiems veiksmams, Jungtinėje Karalystėje jie visada buvo prieinami ir pateikiami peržiūroms.
Tačiau nuo 1911-ųjų karališkajai šeimai imta leisti „užantspauduoti“ kai kuriuos testamentus, kitaip sakant, paskelbti juos privačiais, neva siekiant išsaugoti karalienės orumą. Akstiną tokiam potvarkiui davė princo Franciso, karaliaus Jurgio V žmonos karalienės Mary brolio, mirtis 1910-aisiais. Vykdant princo Franciso valią ypač vertingos šeimos brangenybės turėjo atitekti jo mylimajai, Kilmorey grafienei, su kuria, anot gandų, princas buvo sugyvenęs kūdikį. Vengdama ypač didelio skandalo, su testamente įrašytu noru karališkoji šeima pasielgė taip, kaip yra pratusi, – apie jį nutylėjo.
Karalienė Mary įtikino teisėją, kad būtina uždrausti viešąją prieigą prie to nelemto testamento, o grafienei buvo sumokėta 10 tūkst. svarų sterlingų (šiandien tai prilygtų maždaug 700 tūkst. svarų sterlingų (beveik 800 tūkst. eurų), siekiant susigrąžinti brangenybes. Po tokio precedento iki pat šios dienos karališkosios šeimos atstovų testamentai yra saugomi užrakinti metaliniame seife, stovinčiame už geležinių grotų Somerseto rūmuose.
Galimybė neatskleisti testamentų turinio, žinoma, naudinga tiems, kurie norėtų išvengti nepatogių klausimų. 2002-ųjų gegužę N. Bakeris kreipėsi į tuometinį ministrą pirmininką Tony Blairą su prašymu paviešinti karalienės motinos testamentą, paliktą po kiek anksčiau tais metais ją ištikusios mirties. Politikas tai padaryti atsisakė ir, užsimindamas apie nusistovėjusią tvarką, paaiškino, kad karališkieji testamentai yra privatūs dokumentai.
Panašiai iš visuomenės buvo atimtos galimybės susipažinti su karalienės sesers princesės Margaret testamentu, taip pat paliktu 2002-aisiais. Natūraliai gali kilti klausimas, kodėl taip daroma. Galbūt karališkoji šeima patologiškai linkusi į slaptumą? O galbūt tiesa apie sumas, kurios ištaškomos didikų reikalams, yra pernelyg trikdanti?
Princesės Margaret testamento detalės lig šiolei laikomos paslaptyje, tačiau galop pavyko nustatyti, kad monarchės sesers palikto turto vertė – maždaug 7,6 mln. svarų sterlingų (8,7 mln. eurų). Prieš tai ji savo šeimai buvo perdavusi dar 12 mln. svarų sterlingų (13,7 mln. eurų) kainuojančio turto (taip buvo siekiama sumažinti palikimo mokesčius). Vienas iš objektų – Mastiko saloje, Karibuose, esanti rezidencija. Iš kur, po galais, išlaidauti linkusi princesė gavo 20 mln. svarų sterlingų (daugiau nei 22 mln. eurų)? Atsakyti į šį klausimą karališkoji šeima nenusiteikusi.
Princesės Margaret palikimas gerokai stebina, tačiau karalienės motinos testamentu paliktas turtas, kurio vertė, kaip spėjama, – 70 mln. svarų sterlingų (apie 80 mln. eurų), verčia užduoti rimtus klausimus. Verta prisiminti istoriją, susijusią su itin vertingais juvelyriniais dirbiniais, kuriuos 1993-iaisiais ji neva perleido savo anūkams. Nuo šios datos iki karalienės motinos mirties praėjo daugiau nei septyneri metai, o tai reiškia, kad brangenybėms nebuvo taikyti jokie palikimo mokesčiai.
Karalienei motinai mirus, viskas buvo aptikta vienoje iš jos spintų, todėl galėjo rastis pagrindas įtarti apgavystę, tačiau įplaukas į valstybės biudžetą prižiūrinti institucija nutarė nesuteikti tam reikšmės. Ir visgi koks karalienės motinos turėtų 70 mln. šaltinis? Jį gaubiančią paslaptį iš dalies išsklaido vienas netikėtai sėkmingas 1942-ųjų įvykis. Tais metais didžiulė brangenybių kolekcija, vadinama Greville palikimu, jai atiteko iš aludarystės verslą sėkmingai išplėtojusio Williamo McEwano turto paveldėtojos. Tik ar kolekcija buvo palikta karalienei asmeniškai, ar kaip karaliaus Jurgio VI sutuoktinei? Ar brangenybės išties priklausė jai, ar vis dėlto valstybei? Be to, kodėl nebuvo sumokėta palikimo mokesčių nuo 70 mln. siekiančios sumos? Aišku, gali būti, kad tuose testamentuose nėra ničnieko, ką būtų galima vertinti kritiškai. Bet kam tada juos slėpti?
Privalu užsiminti, kad Vindzorams netaikomas beveik nė vienas Informacijos laisvės akto punktas, be to, Kju nacionaliniame archyve esantys jų dokumentai yra saugomi ypatingai. Su metais paviešinama vis daugiau Nacionaliniuose archyvuose saugomos istorinės medžiagos, datuojamos kas kartą vis ankstyvesne data. Vis dėlto kai kurie dokumentai išlieka užrakinti po trisdešimt ar daugiau metų. Vargu ar kas labai nustebtų sužinojęs, kad didžioji jų dalis yra susijusi su karališkosios šeimos reikalais. Lankydamasis Kju, N. Bakeris išsiaiškino, kad archyvuose saugomos 3 629 neatveriamos bylos, skirtos karališkajai šeimai.
2012-ųjų balandžio 1-ąją niekas nė nemanė pajuokauti su britų karališkąja šeima. Taip tikrai nebuvo, tačiau kaip tik tą dieną įsigaliojo Monarcho dotacijos aktas, pakeitęs ilgai galiojusį Civilinį sąrašą ir tapęs dar vienu ypač dosniu viešojo finansavimo šaltiniu. Skaičiai kalba patys už save. Nuo 2001-ųjų iki 2010-ųjų Civiliniame sąraše kasmet figūruodavo 7,9 mln. svarų sterlingų (9 mln. eurų) sumos, tačiau 2011-aisiais suma išaugo iki 13,7 mln. svarų sterlingų (15,7 mln. eurų).
Kiek vėliau, būtent – 2012-aisiais, t. y. pirmaisiais Monarcho dotacijos akto galiojimo metais, finansinė parama karališkosios šeimos nariams padidėjo kone dvigubai – iki 31 mln. svarų sterlingų (35,4 mln. eurų). Įsidėmėtina, kad šitai buvo pačioje „aukso gyslos“ atsiradimo pradžioje.
Per pastaruosius finansinius metus (2018–2019 metais) karališkajai šeimai išmokama monarcho dotacija išaugo iki šokiruojančios 82,8 mln. svarų sterlingų (94,6 mln. eurų) sumos. Šis monarcho finansinio aprūpinimo metodas buvo ne tik naujas: jis nepaliko nieko iš daugiau nei 250 metų galiojusios sistemos.
1760 m. įžengęs į sostą Jurgis III sudarė sandėrį su vyriausybe: jis atiduos žemę visoje Britanijoje šalies reikmėms, o mainais vyriausybė skirs lėšas remti jį ir jo gyvenimo būdą. Vykdydama šį susitarimą vyriausybė turėjo perimti atsakomybę už kariuomenės, slaptosios tarnybos, teismų sistemos ir kitų viešųjų funkcijų finansavimą.
Bėgant metams kai kurie karališkosios šeimos atstovai – ypač princas Charlesas – ėmė su pavydu žvelgti į pelną, gaunamą iš tos žemės ir nekilnojamojo turto, kurie vadinami Karūnos žemėmis (angl. „Crown Estates“). Matydami šitokį pelną ir klestėjimą, jie ėmė apgailestauti dėl Jurgio III-iojo sandėrio. Jei tik galima būtų pasukti laiką atgal...
Siūlymams pakeisti šią tvarką sėkmingai priešinosi visos vyriausybės, kol kancleriu netapo George’as Osborne’as, kuris sutiko Civilinį sąrašą (angl. „Civil List“) pakeisti sistema, pagal kurią tam tikras procentas iš Karūnos žemių gaunamo pelno atitektų karališkajai šeimai. Iš pradžių buvo susitarta dėl 15 proc., vėliau monarchams buvo dosniai atriektas 25 proc. pelno gabalas. Negana to, šis naujas susitarimas sudarytas itin palankiomis karališkajai šeimai sąlygomis. Jei kuriais nors metais Karūnos žemių pelnas kristų – nors tai mažai tikėtina – karališkosios šeimos pelno dalis nesikeistų, tai yra, jai būtų išmokėta ta pati suma, kaip ir prieš tai buvusiais metais. Kitaip tariant, jų gaunama suma niekada nemažės.
Taigi, Civilinio sąrašo panaikinimas karališkajai šeimai buvo itin naudingas. Šių metų liepos mėn. – ir tai tik vienas iš pavyzdžių – Karališkosios žemės, į kurias įeina ir jūros dugnas įvairiose Jungtinės Karalystės vietose, paskelbė aukcioną dėl didžiausių pasaulyje jūros vėjo jėgainių statybos. Iš šio projekto pelno karalienei nubyrės keli šimtai milijonų – didžiulė suma, kuri, jei ne katastrofiška George’o Osborne’o intervencija, būtų visa atitekusi Iždui.
Karališkosios šeimos išlaikymas ir taip atsieina nepigiai. Visų pirma, jie reikalauja skirti brangią apsaugą net ir tiems savo šeimos nariams, apie kuriuos mažai kas yra girdėjęs. Tada dar yra oficiali nuosavybė – gerokai daugiau, nei reikia išlaikyti konstitucinę monarchiją.
Valstybė išlaiko ne tik Bakingamo rūmus, bet ir, pavyzdžiui, Šv. Jokūbo rūmus, Klarenso rūmus, Molboro rūmų arklides, Kensingtono rūmus, Vindzoro pilį, Frogmoro rezidenciją ir Hamptono dvaro arklides. Iš viso mokesčių mokėtojai išlaiko daugiau nei 100 karališkosios šeimos pastatų.
Be to, iš visuomenės kišenės remiamas 99 lordų leitenantų, kurie yra karalienės atstovai, tinklas, jau neminint kitų atstovų. Tad jeigu princas Charlesas iš tiesų nori atkurti tokią tvarką, kuri galiojo iki 1760 m., monarchui tektų iš savų lėšų finansuoti ne tik karališkosios šeimos išlaidas, bet ir mokėti algas ir pensijas ministrams, teisėjams ir valstybės tarnautojams, taip pat padengti ginkluotųjų pajėgų ir slaptųjų tarnybų išlaidas. Būtent norėdamas atsikratyti šios sunkios naštos Jurgis III-asis ir sutiko su nauja tvarka. Tačiau dabartinį sosto įpėdinį akivaizdžiai domina tik palankioji, karališkajai šeimai finansiškai naudinga sandėrio dalis, o ne ta, kuri numato įsipareigojimus.
Kornvalio ir Lankasterio kunigaikštystės nebuvo įtrauktos į 1760 m. sandėrį tarp Jurgio III ir Parlamento, nes tuo metu jos atrodė nelabai reikšmingos. Tad šias dvi dideles kunigaikštystes vis dar valdo karališkoji šeima, ir šiais laikais jos duoda didelį pelną. Lankasterio kunigaikštystė apima daugiau nei 40 tūkst. akrų (apytikriai 16 tūkst. hektarų), įskaitant itin vertingus žemės sklypus ir nekilnojamąjį turtą, pavyzdžiui, Savojos viešbutis už Londono Strando, dešimt pilių ir žemė keliose Anglijos grafystėse. Visas kunigaikštystės pelnas priklauso monarchei – taip buvo pastaruosius 500 metų.
Kornvalio kunigaikštystei, kuri yra datuojama nuo 1337 m., priklauso trečdalis Dartmoro nacionalinio parko, apie 160 mylių (maždaug 260 km) pajūrio ruožo, nemažai upių ir upės vagų, daug gyvenamųjų ir komercinių pastatų. Jai priklauso itin vertingi objektai Londone, kaip antai Ovalusis kriketo aikštynas Pietų Londone, o visą pelną, kaip ir daugelį senųjų privilegijų, gauna Velso princas.
Princas Charlesas, pavyzdžiui, turi teisę pasiimti sudužusių laivų krovinį ir gaudyti karališkąsias žuvų rūšis, įskaitant banginius, jūrų kiaules, delfinus ir eršketus. Jis turi teisę į vyną iš kiekvieno Kornvalyje prisišvartavusio laivo, taip pat – karo metu užgrobti priešų laivus ir juos konfiskuoti.
Dar 1973 m. princas Charlesas gavo feodalinę rinkliavą – šimtą sidabrinių šilingų ir svarą juodųjų pipirų iš Lanseno mero.
Iš Stouk Klimslendo kaimo į jį nuvykęs kunigaikštis – tai yra Charlesas – gavo žeberklą lašišoms gaudyti ir ryšelį malkų, iš Trūro – lanką iš alksnio, iš Trevalgos kaimo – porą baltų pirštinių, o iš Elerkio dvaro Verjane – porą kurtų. Kaime netoli Konstantino vietoje rentos jam buvo sumokėta nėgių pyragu su razinomis. Kai kurios šių senųjų privilegijų turi modernių privalumų. Pavyzdžiui, pasinaudojusi savo teise į žemės gelmes, kunigaikštystė 2012 m. įregistravo teisę kasti volframą ir iridį – retus ir vertingus metalus, naudojamus moderniosiose technologijose.
Teisė į pakrantę užtikrina nemažas, stabilias pajamas iš turistų, kurie stovyklauja Kornišo paplūdimiuose, arba iš pakrantėje įsteigtų banglentininkų mokyklų. Yra ir kitų privalumų. Karūnai buvo padaryta išimtis 1967 m. Nuomos reformos įstatyme. Šios išimties pareikalavo ir Kornvalio kunigaikštystė. Tai reiškia, kad nuomininkams kunigaikštystėje neužtikrinama automatinė teisė – kaip praktiškai visur kitur – išpirkti nuosavybę arba užsitikrinti nuomos pratęsimą. O kai Kornvalio arba Lankasterio grafystėje esanti kompanija panaikinama, jos turtas pervedamas ne Iždui, kaip įprasta, bet tiesiai karalienei arba princui Charlesui.
Vis dėlto iš visų reikšmingiausias dalykas yra pinigai. Princas Charlesas iš Kornvalio kunigaikštystės, kurios grynasis turtas vertinamas daugiau nei 1 mlrd. svarų (apytikriai 1,156 mlrd. eurų), gauna daugiau nei 21 mln. svarų (apytikriai 24,3 mln. eurų) per metus. Lankasterio kunigaikštystės vertė taip pat išaugo – dabar jos turtas vertinamas 533,8 mln. svarų (apytikriai 617,3 mln. eurų). Pelnas nuo 12,9 mln. svarų 2012 m. išaugo iki daugiau nei 20 mln. svarų (apytikriai 23 mln. eurų) 2018 m. Taip, karališkosios šeimos nariai, kurie anksčiau gaudavo lėšas tiesiogiai iš Civilinio sąrašo, dabar šelpiami iš Lankasterio kunigaikštystės pajamų. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Karalienė reikalauja, kad šios pajamos būtų vertinamos kaip atskaitomos išlaidos, nors likę karališkosios šeimos nariai nevaidina jokio vaidmens kunigaikštystėje. Taip ji siekia gerokai sumažinti mokesčius, kuriuos ji (savanoriškai) moka. Nors kunigaikštystė vadinama „privačia nuosavybe“, ji nemoka pelno mokesčio – tai pavyzdys, kaip karališkoji šeima keičia privatų ir viešą statusą pagal tai, kaip jai labiau apsimoka konkrečiomis aplinkybėmis.
Turint omenyje tai, kad Lankasterio kunigaikštystė turi savo vyriausybės ministrą, atrodo akivaizdu, kad tai iš tikrųjų yra viešasis, o ne privatus turtas, o jo gaunamas pelnas turėtų atitekti ne monarchui, o valstybės iždui. Pasisavindamas šiuos pinigus monarchas apiplėšia valstybę. Kita vertus, jei teigiama, kad tai iš tiesų yra privati nuosavybė, tada jai turėtų būti taikomos tos pačios taisyklės kaip ir bet kuriam kitam privačiam turtui, ypač apmokestinimo srityje. Karališkoji šeima neturėtų naudotis abiem statusais, tačiau naudojasi pagal tai, kaip jai naudingiau, ir tai yra problema. Kitas didžiulis nusižengimas yra karaliaus arba karalienės įpėdinių atleidimas nuo paveldimo turto mokesčio.
Pavyzdžiui, vertinama, kad dėl to Iždas prarado nuo 20 mln. iki 25 mln. svarų (apytikriai 29 mln. eurų) po karalienės motinos mirties 2002 m. kovo mėn. Dukrai ji paliko neįkainojamą Fabergé kiaušinių kolekciją, lenktyninius žirgus ir vertingų paveikslų kolekciją – visa tai nebuvo apmokestinta. Savaime suprantama, kad visam monarcho turimam turtui, kuris tuo pačiu yra ir nacionalinis turtas, netaikomas paveldėjimo mokestis. Taip ir turi būti.
Tokio turto pavyzdžiai yra Bakingamo rūmai ir brangenybės, kaip antai karališkosios regalijos ir Karališkoji kolekcija. Tačiau kodėl paveldėjimo mokestis netaikomas asmeninei monarcho nuosavybei? Juk jį moka visi likusieji šalies gyventojai. Kodėl šis mokestis niekada nebuvo taikomas privačiam karališkajam turtui, pavyzdžiui, Balmoralo piliai ir Sandringamo rūmams? Be to, yra nemažai žmonių, manančių, kad didžiąją dalį karalienės privataus turto apskritai derėtų grąžinti tautai. Balmoralo pilį bei Sandringamo ir Osborno rūmus Vaito saloje įsigijo karalienė Viktorija už parlamento lėšas, skirtas pagal Civilinį sąrašą. Dėl reguliarių Alberto maldavimų prisidengiant skurdu jie gavo daugiau pinigų nei reikėjo, kad Viktorija galėtų eiti konstitucines pareigas, tačiau monarchė pinigų negrąžino ir investavo į nekilnojamąjį turtą.
Ne taip seniai visuomenė buvo pritrenkta, išaiškėjus siaubingai informacijai apie parlamento narių piktnaudžiavimą reprezentacinėmis lėšomis. Aukštas pareigas užimantys asmenys naudojo reprezentacinėms išlaidoms skirtus pinigus savo reikmėms: ančių tvartams įrengti, vijokliams nuo pastatų šalinti, grioviams valyti, prabangiems baldams įsigyti ir kitiems reikalams. Karališkosios šeimos nariai taip pat gali lengvai piktnaudžiauti valstybės skiriamomis lėšomis ir kaupti asmeninį turtą.
