Viskas buvo aišku, kai pasigirdo siūlymai, mėtomi kaip panaudoti prezervatyvai po studentų bendrabučio langais, apie naujus išmanius mokesčius, kurie priartins mus prie gerovės valstybės. Dar buvo kartojami užkeikimai apie nelygybės mažinimą ir kiek bus milijonų surinkta (šiaip visai nedaug), kad padėtų tiems, kam yra sunkiausia.
Tuose žodžiuose, žinoma, yra tiek pat nuoširdumo, kiek striptizo šokėjos pasakojime, kad ji dirba šitą darbą, nes taupo pinigus mokslams (su visa pagarba striptizo šokėjams, kurios dirba garbingą darbą ir yra gėda, kad joms nėra Lietuvoje net profesinės šventės).
Tie, kas siūlė naujus egzotinius mokesčius, gerai žinojo, ką daro: pinigų tikrai daug nesurinks, užtat labai patiks paprastai liaudžiai, kuri sėdi laižydamasi lūpas ir pritvinkus įtūžio ir pavydo laukia, kada kas nors iškarš kailį nekenčiamiausiems.
Paprastam žmogui nereikia daugiau pinigų, tegu tik ką nors nuobliuoja ir nudrožia ir padaro kam nors blogiau.
Iš visų siūlomų mokesčių vienintelis prasmingas yra automobilių taršos mokestis, nes tas surūdijusias runkelių vežėčias reikia naikint, ir bet kas, kas išlups lietuvį iš jo supuvusios audinės, yra gerai. Toliau galėtų būti įstiklintų balkonų mokestis, kuriuo mes mikliai sutvarkytume tas sutrūnijusias špokinyčias, bet kol kas tai tik svajonė.
Tačiau, kaip ir visos mano svajonės, jos pildosi. Norėjau, kad neliktų Profsąjungų rūmų (ir dar geriau – kad neliktų profsąjungų, bet čia ateičiai), ir prašom, juos jau griauna ekskavatoriai.
Dar prieš tai buvo baubų pasakos apie kertamus miškus ir sengires ir kaip nebeliks Lietuvoje miškų, bet čia kažkaip apsiramino, matyt, nelabai suveikė rinkėjams, kaip ir „Ševron-von”, degantis vanduo iš krano ir skalūnų siaubas.
Taigi beliko prakeikti švedai, kurie iš mūsų visus pinigus iščiulpia – po to, kai kitus pasiima „Maxima“, ir su jais buvo sugalvota pakovoti. „Uždėsim mokesčius tiems, ko labiausiai nemėgsta žmonės, ir pasakysim, kad čia mokesčiai tiems, kas daugiausiai turi pinigų.“ Kas gali nepavykti?
Schema jiems atrodo tokia gera, kad tiesiog negalima buvo jos nepanaudoti – nepaisant to, kad net ir aklam ežiui aišku, kad ne taip seniai Saulius Skvernelis jau bandė sulošti žaidimą „mušk prekybcentrius, kad pirkėjai džiaugtųsi“ ir jam nieko nesigavo, tiksliau, gavosi įvartis į savus vartus. Visi iki dabar juokiasi, prisiminę LDK Sauliaus laiškus užjūrių pirkliams, kad atvažiuotų pas mus prekiauti ir kainas numažinti.
„Kiek naujų prekybos tinklų jau atėjo, premjere?“ – klausia daugelis, nes su tokiu klausimu negali pralošti.
Čia toks nepralošiantis klausimas, kaip ir tas apie Skvernelio atsistatydinimą po prezidento rinkimų arba klausimas Karbauskiui, kelintus dabar rinkimus laimėjo.
Kas dabar bus, yra lengva prognozuoti.
Su populistiniais mokesčiais, arba keršto mokesčiais, kaip juos dar galima pavadinti, visada gaunasi vienodai.
Juos dažnai priima, nepaisant jų idiotizmo ir ciniškumo – Britanijoje kažkada vienas paskutinių leiboristų desperatiškų pasispardymų buvo vienkartinis mokestis privatizuotoms vandens, elektros ir dujų bendrovėms, nes jos per gerai gyvena ir tegu dalinasi.
Dar, tiesa, nuobliavo mobilaus ryšio bendroves: kainas naujo dažnio licencijoms nustatė baisesnes, negu vidutinio anglo kreivų dantų šypsena, ir nusprendė, kad bendrovės sumokės, kas pasakyta, ir paskui tiesiog išdalins mokestį vartotojams, kaip jos ir padarė.
Nauji mokesčiai būna nustatomi ir surenkami, ir labai greitai pasirodo, kad jie atneša į biudžetą labai nedaug pinigų, bet svarbesnis poveikis būna štai koks: vyriausybė, pradėjusi apdėlioti visus, kam nors truputį geriau sekasi, naujais mokesčiais, pasirašo sau mirties nuosprendį, ir ji neišvengiamai pati tampa mušta korta.
Kodėl aš jį vadinu karmos smūgiu? Todėl, kad visos beviltiškos vyriausybės pasaulyje visada turi paskutinę stadiją: lupti nuo tų, kas daugiausiai uždirba ir turi, nes yra gabiausi ir geriausi, ir atiduoti tiems, kas labiausiai tingi ir yra netikę, bet uoliausiai balsuoja.
Plėsti išlaikytinių ratą (dar tai vadinama „didesniu perskirstymu“) ir finansuoti tai gerai besiverčiančių sąskaita visada atrodo negudriems protams kaip genialus žingsnis, tik, kaip sakė Margaret Thatcher, socializmo problema yra ta, kad svetimi pinigai galų gale baigiasi. Ir svetimi pinigai baigiasi anksčiau, negu sugebi išdalinti kyšius pakankamam skaičiui glušpetrių ir išlaikytinių, kad jie tave vėl išrinktų į valdžią. Ir pasirodo, kad tų glušpetrių nėra visiškai tiek, kiek valdžia tikėjosi.
Dar blogiau valdžiai yra tai, kad protingų, verslių ir veiklių žmonių negalima skabyti nekontroliuojamai, ir tai ekonomistai įrodė daugybę kartų, tik niekas nenoriu kreipti dėmesio. Yra pribraižyta daugybė kreivių, kurios parodo, kada tiksliai baigiasi skabomo ir lupinėjamo sėkmingo žmogaus kantrybė, augant mokesčiams, bet aš turiu geresnį paaiškinimą, kuris yra ne mažiau tikslus. Ne veltui esu mokslo populiarintojas.
Didinti mokesčius verslui ir savo protu gyvenantiems gali iki tos pačios dienos, kai jie supranta, kad apsimoka pasisamdyti mokesčių buhalterį, ir dar nėra buvę tokio verslo ir tokios veiklos, kuriai neapsimokėtų specialistas, kuris peržiūrėtų, ką čia galima padaryti su mokesčiais, kad sutaupytume.
Ir su mokesčiais visada galima būna ką nors padaryti. Kodėl? Nes mokesčių buhalteris visada permuša mokesčių įstatymus. Kodėl? Nes mokesčių įstatymus visada kuria tie, kam neužteko proto ir sumanumo tapti mokesčių buhalteriais.
Čia kaip kalbos komisija yra sudaryta iš tų, kas pats nesugebėjo tapti autoriais, ir todėl jie moko rašyti kitus.
Kodėl taip yra su tais buhalteriais? Nes mokesčių buhalteris visada gauna honoraro daugiau, negu valstybė moka mokesčių įstatymų kūrėjams. Čia paprasta aritmetika: kas turi daugiau malkų, to pirtis kaitriau kūrenama, o valdiška pirtis visada malkų turi tik labai nedaug ir dar ne dabar, o po šešių mėnesių, nes taip priklauso pagal viešuosius pirkimus.
Būtų galima pateikti daug pavyzdžių apie tai, kodėl iš sėkmingų žmonių negalima, neįmanoma, be šansų paimti daugiau pinigų negu tam tikra riba, bet aš galiu paaiškinti paprasčiau.
Jeigu žmogus sugebėjo susigalvoti būdą uždirbti pinigus, ir uždirba jų tiek, kad iš jo yra ką paimti, tai jis garantuotai susigalvos būdą pasilikti didžiąją jų dalį sau, ir nėra gamtoje tokios jėgos, kuri sugebėtų jį pergudrauti, o jau juo labiau jo nepergudraus tokie maušai, kurie nesugeba savo paskirto Seimo pirmininko atstatydinti, nes pas juos balsus skaičiuoja teologė, ir jai su skaičiais nelabai.
Ši valdžia yra pasmerkta dėl dar vienos priežasties. Tai ne karmos dalykai, bet tiesiog kiekviena valdžia, kuri nori uždrausti žmonėms gerti ir daro tai staigiai ir kvailai, pasirašo sau dar vieną mirties nuosprendį.
Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjunga žlugo, suvaryta į ožio ragą blogos naftos ir dujų konjunktūros bei ginklavimosi varžybų, kurios prapylė visus išteklius, jau nekalbant apie neveikiantį ekonomikos modelį – tačiau viskas buvo aišku jau tada, kai prasidėjo kova su alkoholiu ir Kryme pradėjo kirsti senus vynuogynus.
Jeigu rusai būtų daugiau domėjęsi istorija ir mažiau gilinęsi į savo ideologinius tauškalus, jie prisimintų, ką Amerikoje padarė prohibicija, tai yra, alkoholio draudimas, kuris truko trylika metų XX amžiaus pradžioje, ir kaip alkoholio draudėjai pralaimėjo, o nusikalstamas pasaulis gavo milijardines pajamas ir visa šalis išmoko apeiti įstatymus, jų nepažeisdama.
Šiandieninės parduotuvės prie Lietuvos sienos Lenkijoje ir Latvijoje, skirtos lietuviams, yra dar tik mažas ženklas to, kas dėsis netolimoje ateityje. Valdžia žino, kad gamintojai iš jų tyčiojasi, reklamuodami nealkoholinę netrauktinę ir nealkoholinį šampūną, bet nežino, ką daryti, kad tai liautųsi, nes jie nesupranta, kad tai tik kylančio natūralaus proceso ženklai, ir toliau bus dar blogiau, nes negali žmogui uždrausti to, ko jam labiausiai norisi.
Tai nereiškia, kad vyriausybė žlugs rytoj ar valdančioji dauguma subyrės tiek, kad bus pirmalaikiai Seimo rinkimai.
Ne, jie dar kurį laiką nosimi ars žemę, darydami vis naujus cirkus – vien Seimo pirmininko atleidinėjimo jiems užteks ilgam, bet ministrai eis pareigas, premjeras vėl ką nors žadės ir gal net įsigalios nauji mokesčiai, kuriuos bankai ir parduotuvės sumokės ir pamirš – jie dar ne tokių durnių matė.
Tačiau vis tiek šitai valdžiai ateina galas, ir jos sumanymai ir kvailystės liks praeityje, kaip visos nesąmonės, kurias mes atsimename tik iš naujausios istorijos šaltinių.