Panašu, kad ES šalys rimtai pažiūrėjo į alternatyvias valiutas, tačiau tai tik viena sritis, kurią korporacijos bando tyliai perimti iš valstybių monopolio. Privačios kompanijos savo finansinėmis galimybėmis jau lenkia mažąsias valstybes, o technologinė pažanga ir milžiniški sukauptų ir kaupiamų duomenų kiekiai gali ateityje nulemti atskirų valstybių ar net regionų likimus.
Lietuvos BVP 2018 m. siekė kiek daugiau nei 45 mlrd. Eurų, tuo tarpu „Apple“ per antrąjį šių metų ketvirtį gavo daugiau nei 53 mlrd. JAV dolerių pajamų ir 10 mlrd. JAV dolerių pelno. Tai yra didžiulė finansinė galia, pasireiškianti ne tik santykiuose su kitais verslo subjektais, bet ir valstybėmis. To pavyzdys yra besitęsiantis ginčas dėl „Apple“ mokesčių praktikos Airijoje.
Byloje, atrodo, yra sunkiai įtikėtinas faktas, kad Airija nenori iš „Apple“ susirinkti maždaug 14 mlrd. eurų mokesčių, nors ES institucijos pasisakė, kad ji ne tik gali, bet ir privalo tai padaryti. Nesileidžiant į detales, svarbiau yra tai, jog korporacijos tampa tokios didelės ir finansiškai reikšmingos, kad valstybės ima konkuruoti dėl jų palankumo ir kartu su jomis leidžiasi į konkurencinę kovą prieš kitas valstybes.
Finansinė galia pilnai neatskleidžia didžiųjų kompanijų veiklos apimties, tad dar keli skaičiai, kurie parodo platesnį vaizdą. „Apple“ ekosistema JAV sukuria 2 milijonus darbo vietų, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos darbo jėgos rodiklis yra 1,472 mln. Tiesiogiai „Apple“ JAV dirba 80000 žmonių, 2018 m. Lietuvoje valstybės tarnautojų ir statutinių valstybės tarnautojų skaičius bendrai nesiekė 50000.
Tokios ekonominės jėgos nelieka nepastebėtos ir valstybių. Pavyzdžiui, Danija paskyrė pirmąjį ambasadorių „technologinėms industrijoms“ (angl. Ambassador to the Tech Industry). Nors diplomatinį atstovavimą Silicio slėnyje Danija jau turėjo kelerius metus, bet ambasadoriaus paskyrimas atstovavimą pakelia į aukštesnį lygį. Apibrėždamas savo būsimą veiklą, naujasis ambasadorius išsakė tikslą: „užtikrinti, kad demokratinės vyriausybės nustatytų ribas technologijų pramonei, o ne atvirkščiai“.
Valstybėms bandant suvokti technologinių bendrovių veiklos ypatumus ir ribas, jos pačios aktyviai dalyvauja formuojant darbotvarkę. „Microsoft“ veikia bent kelios vidinės grupės, kurios, remiantis „The Economist“ pateikiamais duomenimis, aktyviai stebi situaciją bent 56 šalyse, iš jų nuolat gauna informaciją lyg iš ambasadų užsienio valstybėse. „Microsoft“ prezidentas Brad Smith per metus aplankė 22 valstybes ir susitiko su daugiau nei 40 vyriausybių atstovais. Tokie skaičiai solidžiai skambėtų ir valstybės užsienio reikalų ministro ataskaitoje.
Bet didieji iššūkiai laukia ateityje. Korporacijų kaupiami duomenys tampa gyvybiškai svarbūs įvairiose gyvenimo srityse, pradedant transportu, sveikatos apsauga ar švietimu, baigiant karo pramone ar misijomis į kosmosą. Tų duomenų prieinamumas valstybių institucijoms, jų perdavimas įvairiems subjektams ir panaudojimas dažnai yra tiesiog nesureguliuotas.
„Amazon“ vadovas paskelbė, kad jo vadovaujama bendrovė parengs veidų atpažinimo technologijas reglamentuojančius teisės aktus ir sieks, kad kuo daugiau jų nuostatų taptu JAV įstatymais. Lobistinė veikla JAV įstatymų leidyboje nėra naujiena, tačiau vienos kompanijos siekis parengti gana plačios ir aktyviai besivystančios srities platų teisinį reglamentavimą yra didelis užmojis. Tokių apimčių teisės projektų rengimas yra vyriausybių ir parlamentų funkcija, kur kiti subjektai dažniausiai tik patarinėja ar siūlo pataisas.
Valstybių ir korporacijų santykiai keičiasi. Nors didžiosios šalys vis dar gali panaudoti savo turimas galias korporacijas baudžiant ir skiriant joms finansines bei teisines sankcijas, tačiau bendrovės stengiasi pereiti į viršvalstybinį lygį. Finansines savo operacijas jos išsklaido per kelias ar keliolika jurisdikcijų ir taip išvengia apmokestinimo, bando sukurti savo valiutą, kuri taptų ne tik priemone naudotojų tarpusavio atsiskaitymams, bet galėtų pasitarnauti ir išvengiant valstybių priežiūros.
Mažosioms šalims, tarp jų ir Lietuvai, bus sunku kovoti su finansiškai ypač stipriomis bendrovėmis, tad dažniausia galime likti tiesiog stebėtojais. Tokiu bejėgiškumo pavyzdys gali būti ir „Dieselgate“ skandalas, kai didžiosios šalys inicijavo teisines procedūras, skyrė baudas, o Lietuva tiesiog laukė, kol galiausiai paaiškėjo, jog vartotojai neturėjo pakankamai jėgų individualiai pareikalauti žalos atlyginimo.
Siekdami netapti korporacijų augimo įkaitais ir nenorėdami prarasti savo suverenių galių, turime ruoštis jau dabar. Vokietija ir Prancūzija formuluoja savo pozicijas, privalome imti pavyzdį iš šių šalių, formuoti strategijas ir siekti sau naudingų pozicijų tarptautinėse institucijose, nes naivu būtų tikėtis atlaikyti korporacijų sprendimą vieniems.
