Laisvės ir nepriklausomybės metais subrendusi karta nori išsiaiškinti visą tiesą ne tik apie komunistinio režimo nusikaltimus, bet ir apie vokiečių nacių ir su jais kolaboravusių bei dalyvavusių Holokauste žmonių nusikaltimus
To iš mūsų reikalauja ir elementarus žmogiškumas, ir iki galo neįvertinta istorinė atmintis apie Lietuvoje sunaikintą žydų bendruomenę, gyvenusią mūsų žemėje nuo Vytauto Didžiojo laikų.
Žodis kolaboravimas, verčiant pažodžiui iš prancūzų kalbos (pranc. Collaboration) reiškia bandradarbiavimą. Iki Antrojo pasaulinio karo šis žodis reiškė bendradarbiavimą apskritai. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijos Pasipriešinimo judėjimo spaudoje žodis kolaboravimas jau buvo aiškinamas kaip „bendradarbiavimas su priešu, okupantu, grobiku, kai tuo kenkiama valstybei“.
Kolaboracija Vokietijos okupuotoje Europoje buvo plačiai žinoma, bet skirtingose šalyse buvo vertinama skirtingai. Tas pats elgesys vokiečių okupuotame Paryžiuje buvo vertinamas kaip „normalus bendradarbiavimas“, o Varšuvoje lenkų pogrindis jį galėjo vertinti kaip išdavystę ir bausti mirties bausme.
Vokietijos istorikai karo nusikaltimais ir Holokaustu pirmiausiai kaltina nacių režimą ir pačius vokiečius, neskirdami pakankamai dėmesio užgrobtų tautų kolaboravimui su nusikaltiška nacių valdžia bei jų struktūromis.
Tačiau neseniai pasirodęs jaunesnės kartos vokiečių-lenkų istoriko G. Rossolinski-Liebe straipsnis Berlyno dienraštyje „Der Tagesspiegel“ skatina vokiečių publicistus bei istorikus naujai pažvelgti į kolaboravimo reiškinį nacių okupuotoje Europos dalyje 1939–1945 metais.
Holokausto Europoje tyrinėtojas rašo, kad okupuotas vokiečių tautas vaizduoti tik aukomis yra didelis supaprastinimas ir Holokausto, kaip sudėtingo reiškinio, ignoravimas.
Kolaboravimas buvo vokiečių okupacijos istorijos dalis ir ji yra neatskiriama nuo Holokausto. Be vietinės policijos ir vietinių saugumo struktūrų, be vietinės administracijos pagalbos vokiečių nacių okupantai būtų nesugebėję įvykdyti tokio masto Holokausto nei Vokietijoje, nei Rytų Europoje.
Nacių Vokietijos okupuotos tautos buvo ne tik aukos, mano Prancūzijos ir Izraelio istorikas Saul Friedlaenderis. Visoje Vokietijos okupuotoje Europoje vokiečiai galėjo remtis kolaborantais, kurie jais tapo ne vien iš praktinių sumetimų, bet ir „iš entuziastinio vokiečių hegemonijos pripažinimo“.
Lietuvoje, kaip žinome, iš pradžių buvo sovietiniai kolaborantai, tarnavę okupaciniam komunistiniam režimui 1940–1941 m. Vokietijai užėmus Lietuvą, trejus metus – 1941–1944 m. – vyko tam tikros dalies lietuvių kolaboravimas su nacių režimu. Kai kurie vokiečių nacių talkininkai naiviai tikėjosi su vokiečių pagalba susigrąžinti valstybės nepriklausomybę, nors vokiečiai to niekada nežadėjo. Dalis lietuvių pasidavė nacių propagandai, skatinančiai žydų bei romų tautybių Lietuvos piliečių naikinimą ir dalyvavimą Holokauste.
Trečia kolaboravimo banga atėjo su antra sovietine okupacija, kai Raudonoji armija išvijusi vokiečius, įtvirtino komunistinį režimą ne tik Lietuvoje, bet visoje Rytų Europoje.
Ji užtruko daugiau kaip 40 metų. Žinomas JAV mokslininkas Timothy Snyderis, tyrinėjęs Vidurio Rytų Europos istoriją, savo knygoje „Juodžemis“, išverstoje ir į lietuvių kalbą, taikliai pastebėjo, kad, siekdami sunaikinti užgrobtas valstybes ir padaryti jas komunistinės imperijos dalimi, „sovietų vadovai į procesą gana intensyviai įtraukė ir vietos gyventojus: prievartiniu balsavimu, įskundimų skatinimu, apklausomis, kankinimais ir išdavystėmis.
Kadangi sovietinė sistema buvo visaapimanti, dažnai nebūdavo jokios aiškios linijos tarp aukų ir kolaborantų. Neretai ta pati patirtis, privedusi prie kolaboravimo, tokia kaip kankinimai ar įkalinimas, taip pat reiškė buvimą auka. Sovietinėmis sąlygomis buvimas auka ir kolaboravimas buvo plačiai paplitę ir sunkiai apibrėžiami.“
Žinoma, tai nereiškia, kad kolaboravimas su komunistine okupacija yra pateisinamas. Kaip ir nepateisinamas yra kolaboravimas su naciais.