Neseniai į Lenkiją iš Butkevičių ūkio buvo išvežtos 100 karvių. Laikai keičiasi. Turbūt neklysime parašę, kad karvių mažėjimas ir pienininkystės ūkių likvidavimas Lietuvos smulkiuose ir vidutiniuose ūkiuose yra šių dienų realybė, o M. Butkevičiaus ūkis puikus to pavyzdys.
Ekonomika ir kainos leido augti
M. Butkevičius zootechniku žemės ūkio srityse dirbo nuo pat 1972 m., o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjo ūkininkauti pats kartu su žmona. Prieniškis pasakoja, kad tuo metu tai buvo mada, produkcijos kainos ir pelnas viliojantys. Tiesa, paskui daugelis pasitraukė, nes ne visi suprato, ką ir kodėl daro. O kuo tolyn, tuo situacija pieno sektoriuje darėsi sudėtingesnė.
„Pradėjome su dideliu džiaugsmu, pradžioje tai buvo šeimos ūkis, kuris ilgainiui vis didėjo. Pradžioje turėjome kelias karvutes. Pelningumas buvo gana didelis, viliojo, banda plėtėsi, per metus išaugo iki 20 karvių. Turėjome nedidelį cechą, patys perdirbome, patys vežėme pieną, pardavinėjome ir nelegaliai, tada mokėjome baudas. Taip 5 - 6 metus vežiojome su žmona autobusiuku. Susimoki baudą ir važiuoji tolyn.
Buvo džiaugsmo, buvo visko, bet įveikėme visas negandas, pasiekėme neblogų rezultatų, tiek ekonominių, tiek moralinių, turime daugybė apdovanojimų. Tai buvo pavyzdinis ūkis, atvažiuodavo respublikos vadovai, vyko seminarai“, - apie ūkio vystymą pasakoja M. Butkevičius.
Kuomet legalizavo tiesioginę prekybą Butkevičiai buvo tiek padidinę karvių bandą, kad nebegalėjo patys vežioti ir pradėjo dirbti su perdirbėjais. M. Butkevičius teigia, kad tuo laiku kainos buvo geros. Galima buvo uždirbti, plėstis, investuoti į techniką.
„Augome, nes ekonomika ir kainos leido mums plėsti verslą. Aš daug ką sugebu, nes esu gyvulių specialistas, mokėjau juos šerti, gydyti. Žmona užsiėmė ūkio apskaita“, – šypsosi 68 metų M. Butkevičius, kuris šiuo metu yra ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus pirmininkas.
Klestėjimo metu, dar prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, šeima turėjo apie 400 raguočių, iš jų apie 200 karvių, šeima buvo supirkusi žemės ūkio bendrovių pastatus, kuriuos, aišku, reikėjo tvarkyti.
„Pasinaudojome ES parama, buvom vienas iš pirmųjų ūkių šalyje, kurie įdiegėme naujoves. Tuo laiku tai buvo šou, vieni iš pirmųjų gavome europinius sertifikatus, kad galime vežti pieną po visą ES, atitikome visus reikalavimus“, – geriausius ūkio laikus prisimena M. Butkevičius.
Euro įvedimas sudavė smūgį
Tačiau dabar situacija pieno ūkio sektoriuje pasikeitė kardinaliai ir ne į gerą pusę. M. Butkevičius įvardina, kad tai lėmė aiškios žemės ūkio strategijos nebuvimas.
„Prieš kokius 7 metus prasidėjo niekuo nepagrįstas pieno supirkimo kainų kritimas. Įvedus eurą mes gavome didelį smūgį. Supirkimo kaina buvo apie 20 centų. Tuo pačiu visi su mumis susiję partneriai: pašarų, priedų, veterinarinės paslaugos - viso apie 10 įmonių, kurios iš mūsų užsidirbo - jos pradėjo kelti kainas. Paslaugos ir prekės pabrango 2-5 kartus, o pieno supirkimo kaina liko ta pati 22-24 centai“, - kas pradėjo žlugdyti ūkį vardina M. Butkevičius.
Prie to prisidėjo ir įvestos supirkimo kainų diferencijavimas, didelių ūkių viena kaina, mažesnių - kitokia. Tas įstatymas, pasak M. Butkevičiaus, ir sudaužė žemdirbių vienybę, prasidėjo trintis. Tuo pačiu valdžiai tapo lengviau manipuliuoti susiskaldžiusiais žemdirbiais. M. Butkevičius įsitikinęs, kad vienintelis kelias pieno gamintojams – kooperacija.
„Perdirbimo įmonės be pieno yra plytų krūva. Mes turime naftos gyslą bet jos nemokame valdyti. Šitas žemės ūkio modelis netinka, turi būti pakeistas, o tai yra politika. Kaimo žmogus, kuris turi noro ir galimybių, jis turi turėti galimybę dirbti ir užsidirbti. Užsienyje visi užsidirba, kodėl mūsiškiai neužsidirba?
Šiuo metu viltis atimta, visą tai rodo skaičiai. Vien mūsų rajone per metus sumažėjo 520 karvių. Šeimos ir smulkūs ūkiai įvaryti kampą.
Aš kažkada Briuselyje prieš parduodant gyvulius posėdyje klausiau, ar bus perdirbėjai ir prekybininkai kontroliuojami? Man aiškiai pasakė, kad prekybininkams ruošiamas apynasris, o visoje Europoje įmonės yra kooperuotos, niekas netrukdo jums kooperuotis.
Jėga yra vienybėje. Perdirbėjai labai greitai suprastų, kad žaidimas baigtas, bet šiandien turime ką turime. Kooperatyvo principas tik kūrimo stadijoje“, - konstatuoja M. Butkevičius.
Jaunimas su gyvuliais dirbti nenori
Pats prieniškis tikina, kad jau po truputį traukiasi iš ūkininkavimo. Dar prieš karvių pardavimą lenkams, 120 telyčių buvo išvežtos į Latviją. Ūkyje liko apie 150 veršelių, 60 – 80 paruoštų mėsai parduoti galvijų, laukiama kol stabilizuosis kainos. Telyčias pardavinės tiek lenkams, tiek vietiniams.
„Ūkį po truputį likviduojame. Jaunimas pasakė, kad su gyvuliais dirbti nenori. Manau, kad teisingai daro, negaliu primesti jiems savo valios. Nauja karta nenori gyventi akmens amžiuje, juk važinėja po pasaulį mato, kaip kiti gyvena. Jaunimas nori gyventi šiandien ir rytoj, mes gal labiau pakentėti pripratę buvome“, - sako M. Butkevičius.
Žavisi Lenkijos ūkio tradicijomis
Ūkininkas per savo gyvenimą nemažai keliavo ir matė, kaip gyvena ūkininkai visame pasaulyje. Didelę patirtį sukaupęs M. Butkevičius teigia, kad toli keliauti ir nebūtina. Šalia esanti Lenkija, kur M. Butkevičius neseniai išvežė savo veršingas telyčias, galėtų būti Lietuvai puikus pavyzdys.
„Lenkijoje 30 – 50 karvių ir keliasdešimt hektarų turintis ūkininkas - keliai, pastatai, buitis sutvarkyti. Mašina gera, vaikai į mokyklą, dviese ūkyje apsisuka, matosi, kad žmonės gyvena. Mes irgi badu nemirštame, bet pagal esamas galimybes galime gyventi geriau.
Bet, pateiksiu atvejį, atėjo laikas man modernizuoti ūkį, skaičiavau, kad tam reikia iki 2 mln. eurų, bet per 5 - 6 metus niekas neatsiperka. Koks kvailys investuos į tokį verslą? Koks bankas finansuos tokį verslą? Tai savižudybė. O atsinaujinti pastatus, techniką reikia mažiausiai kas 10 metų.
Lenkijoje pieno supirkimo kaina kai pardavinėjau gyvulius buvo 45 euro centai, gal dabar kiek kritusi, bet visiems vienoda, veikia kooperatyvai. Jaučiu, aišku, kad jie kažko nepasako, bet girdėjau, kad valstybė neakivaizdžiai finansuoja karvių pirkimą ir padeda vystyti gamybą. Dar, dėl ko man patinka lenkai, kad jie, priešingai nei mes, Briuseliui nepataikauja, o gerbia savo nacionalines vertybes“, - kaimynais žavisi M. Butkevičius.
Ūkininkas pasakoja, kad kažkada važiuodavo ir siūlydavome pieną lenkų perdirbėjams. O jie sako, gerai, jūsų pienas pigus, gali būti biznis, bet turime pasitarti su ūkininkais, nes šie užblokuos. Šalis didelė, nėra monopolijos.
„Aišku, šalies dydis tikrai turi įtakos. Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – visur kooperatyvas. Ten yra specialistai, teisininkai, jie tave kontroliuoja, apgina. Juk kokia dabar biurokratija, be teisininkų neįmanoma. O lietuviai nevieningi, vienam kovoti sunku.
Danijoje buvo vienas atvejis, kuomet važiavome į kursus. Važiuoja ūkininkas keliu, tempia kelias priekabas, sunku, nepatempia. Mūsų autobusas ant stabdžių, keleiviai visi prie langų prilipę, sakom vairuotojui, apvažiuok, o jis sako, čia ūkininkas, pamėgink nors pyptelėti, būsi pasmerktas. Taip ir mes turime užsiauginti pagarbą ūkininkui. “, – valstybių situacijas lygina M. Butkevičius.
Žmonės laiku nepastebi, kad krenta žemyn
Pasak vyro, daug kas priklauso nuo žemės ūkio politikos ir ilgalaikės strategijos. Ūkininkas mano, kad šiandien padėtis yra liūdna ir apverktina. Turime daug pieno, bet turime išmokti jį valdyti. Šalies ūkininkus užvaldęs pesimizmas. Dabar Lietuvai reikia tokio vadovo, kuris pakeltų žemdirbiams nuotaiką, nes girdimi tik blogi dalykai.
Politikai turi priimti ilgalaikę strategiją, kaip turi atrodyti žemės ūkis, o tą suvaldys tik įstatymai. M. Butkevičiaus manymu, kaimuose turi vyrauti šeimos ūkiai, o tarp pačių žemdirbių bendravimas turėtų būti aktyvesnis.
„Matant bankrutuojančius ir užsidarančius ūkius man, kaip patriotui, norisi verkti. Žmonės laiku nepastebėjo, kaip jų verslas krenta žemyn. Kad skausmingai nekristum, reikia greitai sulėtinti kritimą. Šiandien nebeužtenka būti vien tiek ūkininku, reikia būti verslininku. Nepavyksta sėkmingai dirbti kažkokioje srityje, reikia keisti.
Aišku, tai gali būti labai nemalonu. Tas karvutes krauni išvežimui, o jos žiūri į tave, tu prie jų pripranti, o jos pripranta prie tavęs. Nemylėsi gyvulio ar žemės, nebūsi ūkininku. Tačiau ne vien tai, turi gerbti ir žmogų, įstatymus ir būti patriotu. Turime džiaugtis, kad gyvename laisvoje Lietuvoje, turėkime viltį, kad laikai bus geresni“, – vilties nepraranda ūkininkas.
