Pirmame ir trečiame varžybų etapuose važiavome „Jeep Wrangler“ visureigiais – nors jie buvo visiškai standartiniai (vienas 2018 m., kitas – 2015 m.), ant ratų užmontuotos bekelei skirtos padangos ir užtarnautas pravažumo legendos vardas leido neabejoti galimybėmis pasiekti finišą. Plačiau apie pirmojo etapo įspūdžius skaitykite paspaudę čia, o apie trečiojo, ilgojo maratono aplink Lietuvą „4x4 Perimetras“ – čia.
Antrame bei ketvirtame etapuose „Jeep“ atstovai Lietuvoje pasiūlė dalyvauti visureigiais, kurie su bekele nedaug bendro turi – „Jeep Grand Cherokee“ bei „Compass“. Na, bent jau taip atrodė iš pradžių.
Kaip sekėsi su „Grand Cherokee“ lenktyniauti Švenčionių miškuose ir kodėl 20 colių skersmens ratlankiai nėra pati geriausia idėja bekelei, skaitykite paspaudę čia. O šiame straipsnyje – plačiau apie paskutinį etapą Pasvalio regione su visureigiu, kurio techninės galimybės finišu vertė abejoti labiausiai. Tai – „Jeep Compass“.
Kas yra tas „rally-raid“ čempionatas?
Kai žmonėms pasakai frazę „bekelės lenktynės“, jie iškart įsivaizduoja išterliotus visureigius su žmogaus dydžio ratais, kurie murkdosi pelkėse, o po finišo iš tų visureigių išlipę žmonės eina ne į dušą, o stoja prie sienos, kur juos komandos draugai nuplauna „Stihl“ aukšto slėgio plovykla. Jeigu pasakai anglišką „bekelės lenktynių“ versiją – „rally-raid“ – visiems tai asocijuojasi su klasikiniu raliu, kuriame reikia lenktyniauti prieš švedus ir čapkauskus.
Ir ta, ir kita sporto šaka turi savo čempionatus, o „Lietuvos bekelės lenktynių čempionatas“ yra aukso viduriukas tarp abiejų. Jose dalyvaujama visureigiais, trasos driekiasi šimtus kilometrų, o jose neretai pasitaiko tokios vietos, prie kurių su paprastu krosoveriu privažiavęs tiesiog apsisuktum.
Lietuvos „rally-raid“ čempionate vykdoma „Tourism“ klasė, kurioje daugelis dalyvių varžosi nedaug nuo standartinių nutolusiais visureigiais. Paprastai jie turi užmontuotas specialias bekelei skirtas padangas, kartais – modifikuotus amortizatorius, saloną ar sumontuotas tempimo „gerves“.
Viename etape jie turi įveikti apie 300–400 kilometrų trasą bendro naudojimo keliais (arba nevisai keliais) ir galutinį rezultatą lemia įveikimo laikas bei tikslumas – už kiekvieną nukrypimą nuo organizatorių nustatyto kurso skiriamos didelės baudos. Kaip, beje, ir už greičio viršijimą – apribojimai šiose varžybose daug griežtesni nei KET.
Kiekviename „rally-raid“ etape „turistų“ būna apie 15 ekipažų, tačiau jų tikrai galėtų būti ir daugiau. Norint čia dalyvauti, nereikia bekelei parengto visureigio – pakanka visiškai standartinio. Tik būtinas nusiteikimas, jog dėl aukščiausių pozicijų varžytis neteks ir vienintelis tikslas – finišuoti spėjant į organizatorių nustatytą maksimalų laiką vieno orientacinio ruožo įveikimui, dar vadinamą laiko norma.
Į ką panašus „Compass“?
Kaip jau minėta anksčiau, su „Jeep Wrangler“ viskas klojosi puikiai, tačiau su mažiau visureigiškais modeliais nuotykių netrūko. Paskutinį kartą Pasvalyje – su „Jeep Compass“.
Kai „Jeep“ atstovai pasiūlė varžybose dalyvauti su tokiu automobiliu, apėmė šiokia tokia neviltis. Iki rugsėjo vidurio man „Compass“ asocijavosi su „Nissan Qashqai“, „Mazda CX-5“ ir panašiais modeliais, kurie su visureigiais neturi nieko bendro – jų prošvaisa (atstumas nuo žemės iki žemiausios kėbulo vietos) vos didesnė už eilinio sedano, o keturi varantys ratai – itin retas reiškinys. O Pasvalyje žadama daug purvo, pervažiavimų per griovius, netgi kelios brastos.
Tad visagaliame internete pradėjau nagrinėti „Compass“ techninius duomenis. Na, su prošvaisa tai viskas gerai – ji 215 mm. Šis skaičius kur kas artimesnis „Toyota Land Cruiser“ ar tam pačiam „Jeep Wrangler“ nei „Qashqai“. Tačiau kaip sužinoti, kokio gylio brastą „Compass“ gali įveikti? Rasti pavyko tik specialios „Compass Trailhawk“ modifikacijos duomenis – 19 colių (apie 48 cm). Tačiau mes juk važiuosime standartiniu!
Gerai žinau, kodėl Vilniuje po stipraus lietaus gatvių ežeruose stoja automobiliai – įvažiavę į pernelyg gilią balą, jie gauna hidrosmūgį – per jų oro paėmimo sistemą į variklį patenka vanduo. Tada – jau viskas. Ir tokio žioplumo net kasko draudimas nekompensuoja. Šitokio nuotykio patirti tikrai nesinorėjo, tad jau prieš startą apžiūrėjome, kurioje vietoje yra „Compass“ oro paėmimo sistema. Ne variklio skyriaus viršuje – greičiau apie vidurį, kiek aukščiau nei kabinamas valstybinis registracijos numeris. Neįspūdinga, bet 20–30 cm gylio ežeriukui turėtų pakakti.
Kitas prieš startą ramybės nedavęs niuansas – lietus. Didelė dalis orientacinio ruožo Pasvalyje driekiasi šiam regionui specifiniu purvu (ar moliu) – kai jis sausas, galima važiuoti greitai. Kai sušlampa, tampa velniškai slidus, o su standartinėmis padangomis automobilis valdomas kaip per plikledį. Prašėme orų dievų, kad būtų sausa, tačiau pasimeldėme ne tiems – nutiko priešingai. Visą naktį prieš startą lijo, kaip ir didžiąją dalį varžybų.
Ankstų rytą atsikėlę ir išvydę oro sąlygas, tyliai nusikeikėme – gali būti taip, kad kažkur įklimpsime, tad du kastuvai bei tempimo lynas bagažinėje tapo būtinais atributais.
Purvas ir vanduo
Prieš pat startą dar pasirinkome specialų 4WD režimą – „Mud“. Jis skirtas purvui ir leidžia ratams prasisukti – tai būtina važiuojant molingomis vietovėmis. Tai pasitvirtino iškart po starto – „Compass“ nuvažiavus pirmą kilometrą tapo toks, kokį šiaip jau reikėtų gabenti į plovyklą. Bet mūsų laukė dar keturi šimtai kilometrų.
Su Pasvalio purvo ypatybėmis ne pačiu maloniausiu, tačiau sėkmingai pasibaigusiu būdu susipažinome gana greitai. Kol važiuoji laukais, viskas smagu – slydinėji, „gaudai“ automobilį, o jo 4WD sistema veikia fantastiškai – net nėra minčių, kad gali kažkur įstrigti. Nei per nedideles melioracijos griovių brastas važiuodamas, nei traktorių išvažinėtais keliais tarp laukų, nei pamiškėse. Tačiau kelios vietos buvo klastingesnės – tokios, kur kelias turi nedidelį šoninį nuolydį.
Viena tokių atkarpų truko gal 3 kilometrus ir joje vietoje leistino 70 km/val. greičio šliaužėme gal 20 km/val. Kelias – padengtas minkštu purvu ir be proto slidus. Gana siauras. Kairėje pusėje – tankus miškas, dešinėje – labai gilus ir krūmais apaugęs griovys. Ir kelias gerokai pasviręs į griovio pusę. Kad čia itin slidu, supratome tik įvažiavę į tą atkarpą ir pabandę stabdyti prieš didelę duobę – iš kairiojo pedalo minkymo jokios naudos, kaip per ledą. Tada greitį sumažinome, tačiau net ir vos velkantis automobilis 90 proc. laiko buvo skersas, o vairas – pasuktas. Nors važiavimo trajektorija – tiesi.
Pirmuose tokių ruožų metruose, kol padangos dar nėra apsivėlusios purvu, su keliu jos sukimba daugiau mažiau padoriai. Tačiau kai jos aplimpa purvu, automobilis tampa labai sunkiai valdomas. Būtent todėl „Mud“ režimas leidžia ratams prasisukti ir kompiuteris net nemano elgtis kitaip – ratai sukdamiesi šiek tiek apsivalo nuo aplipusio purvo.
Tai yra priešingas procesas nei žiemą – pavyzdžiui, pasirinkus „Snow“ režimą viskas vyktų priešingai: ratai prasisuktų mažiau, nes sniegu aplipusios padangos geriausiai sukimba su snieguota danga. Tie važiavimo režimai jūsų visureigyje (ar krosoveryje) yra ne rinkodaros triukas – jie iš tikrųjų veikia.
Vidurdienį, jau nustojus lyti, laukė išbandymas, kurį pamačius apylankos ieškoti norėjosi labiausiai. Tai – brasta per upę. Organizatoriai įspėjo, kad didžioji jos dalis – apie 20 centimetrų, tik viena vieta prieš pat išvažiavimą į sausumą bus gilesnė. Tam iššūkiui pasiruošėme – turėjome kelius siekiančius botus, bet jų neužteko – šturmanui teko sušlapti kojas. O „Jeep Compass“, nors vairuotojui ir labai dvejojant, brastą įveikė. Tokių automobilių savininkų žiniai – per Vilniaus gatvėse susidarančius ežerus galite važiuoti laisva, „Compass“ 30–40 centimetrų vandens įveikia be problemų. Tik greičio nepadauginkit.
Po brastos sekę išbandymai vėl labiau priminė pirmąją dalį – slydimai, čiuožimai, džiaugsmas įvažiavus į žvyrkelį ir liūdesys spaudžiant stabdį, kai automobilis ant itin slidaus molio nei velnio nenori lėtėti. Tačiau visi jie baigėsi sėkmingai. Taip sėkmingai, kad nebuvo laiko nei fotografuoti, nei filmuoti.
Galiausiai, jau vakarėjant – finišas. Ta vieta, kurią pasiekti tikėtasi mažiau nei prieš pirmus tris etapus. Tačiau tas finišas – geriausias įrodymas, kad net ir ganėtinai rimtose varžybose galima dalyvauti su „parketniku“. Ar bent jau tokiu, kuris išoriškai panašus į „parketniką“, tačiau nematomos jo dalys – kaip tikro visureigio.
