Nūnai tai nebeatrodo taip absurdiška. Praėjusią savaitę generalinis prokuroras Williamas Barras buvo apkaltintas „užsipuolus“ Atstovų rūmų pirmininkę Nancy Pelosi, kuri pradėjo apkaltos procesą prezidentui Donaldui Trumpui po Teisingumo departamento sprendimo neskelbti informatoriaus skundo Kongresui.
Kontroversijos centre – telefoninis pokalbis tarp JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, per kurį ypač daug dėmesio buvo skirta buvusiam viceprezidentui Joe Bidenui ir jo sūnui Hunteriui Bidenui. „Sklinda daug kalbų apie Bideno sūnų, kad Bidenas nutraukė baudžiamąją bylą, ir tai rūpi daugeliui žmonių, todėl būtų puiku, jei su generaliniu prokuroru galėtumėte ką nors padaryti“, – pasakė D. Trumpas.
Teisingumo departamentas atsisakė pradėti tyrimą net po to, kai žvalgybos bendruomenės generalinis inspektorius Michaelas Atkinsonas iškėlė jį iki „neatidėliotinos svarbos“ reikalo. Departamentas teigė, kad W. Barras nedalyvavo priimant sprendimą, ir pridūrė, kad jis niekada su prezidentu nesikalbėjo apie J. Bideno ryšius su Ukraina. Vis dėlto kritikai piktinasi tuo, kad W. Barras nesugebėjo apsaugoti departamento nepriklausomybės nuo prezidento ir jo atsakomybės puoselėjant teisinę valstybę.
Generaliniai prokurorai šio standarto laikėsi metų metus – ir ne veltui. Nepaisant to, W. Barro pirmtakai ilgainiui sugebėjo sukaupti nemenką kronizmo istoriją. Kaip ir daugelis Amerikos vyriausybės sistemos trūkumų, šis pasireiškė nuo pat jos sukūrimo.
Anuomet jokio „Teisingumo departamento“ nebuvo, o generalinis prokuroras skrajojo tarp visų trijų vyriausybės atšakų. „Esu lyg ir koks Valstybės ir JAV mišrūnas; pastarosios vadinamas kažkokio rango pareigūnu, tačiau pragyvenimą man užtikrina pirmoji“, – juokavo pirmasis šalies generalinis prokuroras Edmundas Randolphas.
Kadangi pozicija buvo nepriklausoma ir neužtikrino didesnių įgaliojimų, ją retai užimdavo korumpuoti ar politinių tikslų siekiantys vyrai. Atlikęs nuodugnią analizę, Fordhamo universiteto teisės profesorius Jedas Shugermanas nustatė, kad dauguma XIX amžiaus paskirtųjų generalinių prokurorų buvo ne politikai, bet profesionalūs teisininkai.
Vienintelės išimtys pastebėtos valdant Andrew Jacksonui (precedento neturintys bandymai išsikovoti vykdomąją galią) ir Ulysses S. Grantui (liūdnai pagarsėjusiam korupcija). O šiaip institucija iš esmės buvo nepriklausoma – gal ir dėl to, jog nelabai ką galėjo padaryti, kad įgyvendintų prezidento paliepimus.
1870 m. Kongresas įsteigė Teisingumo departamentą. J. Shugermanas įtikinėja, jog tai buvo svarbus žingsnis teisės profesionalizavimo procese. Kongresmenas Thomas Jenckesas, už naujosios institucijos atsiradimą atsakingas žmogus, šį žingsnį vertino kaip dalį didesnio federalinės biurokratijos „apsišlavimo“, paverčiant protekcionistines darbo vietas apmokamomis pozicijomis.
Tačiau jo plane buvo vienas nedidelis trūkumas: pagal jį departamentas buvo tiesiogiai kontroliuojamas vykdomosios valdžios atšakos. Kaip neseniai pastebėjo teisės profesoriai Bruce'as Greenas ir Rebecca Roiphe, tai sukūrė potencialą nederamos įtakos atsiradimui. Tik laiko klausimas, kada prezidentas nuspręs piktnaudžiauti savo įgaliojimais.
Prezidentas Williamas Howardas Taftas pirmasis išdrįso tai padaryti, įsikišdamas į savo korumpuoto vidaus reikalų sekretoriaus kriminalinį tyrimą. Tai buvo pakankamai kontroversiška, bet blogiausia dar laukė priešaky.
Prezidentas Woodrow Wilsonas į Teisingumo departamento vadovus galiausiai iškėlė korumpuotą politiką ir savo sąjungininką A. Mitchellą Palmerį. Asmeninis W. Wilsono sekretorius prezidentui užsiminė, kad įstaiga turi „didelę politinę galią. Neturėtume jos patikėti niekam, kas visa savo širdimi ir siela nėra su mumis“.
W. Wilsonas padarė pradžią departamento nepriklausomybės nykimui, tačiau jo įpėdinis Warrenas G. Hardingas turėjo įžūlumo generaliniu prokuroru paskirti savo rinkimų kampanijos vadovą Harry'į Daugherty'į. Be abejo, H. Daugherty'is tarnyba piktnaudžiavo. Jis atsikeršijo kongreso tyrėjams ir buvo įsitraukęs į daugybę korupcinių schemų, susijusių su prezidentu, įskaitant Arbatinuko skandalą (angl. Teapot Dome Scandal).
Visas tokias istorijas J. Shugermanas priskyrė generalinės prokuratūros „prietelių modeliui“ (angl. crony model).
Prezidentas Franklinas Rooseveltas irgi nebuvo šventas. Pirmuoju jo generaliniu prokuroru tapo Homeris Cummingsas, artimas politinis sąjungininkas ir Demokratinio nacionalinio komiteto vadovas. F. Rooseveltas taip pat padidino institucijos įgaliojimus ir suteikė jai teisę kontroliuoti JAV advokatus ir teisėjus. Nors H. Cummingsas nebuvo korumpuotas, jis toli gražu nebuvo nepriklausomas. Tiesą sakant, jis inicijavo liūdnai pagarsėjusį F. Roosevelto bandymą reformuoti Aukščiausiąjį Teismą.
Vis dėlto tūkstančiams Teisingumo departamente dirbančių vyrų ir moterų profesinės nepriklausomybės idealas tebėra gyvas. Pokario metais generalinis prokuroras galėjo būti politinis prezidento sąjungininkas – prezidentas Johnas F. Kennedy'is paskyrė į šias pareigas savo brolį, – tačiau departamentas išlaikė tam tikrą nepriklausomybę.
O tada pasirodė prezidentas Richardas Nixonas, kuris Teisingumo departamentą laikė savo asmeniniu feodu. Dar gerokai prieš įvykius, privedusius prie apkaltos R. Nixonui paskelbimo, prezidentas pareikalavo nutraukti „International Telephone and Telegraph“ (svarbaus Respublikonų partijos donoro), siekiančio patvirtinti susijungimą, tyrimą.
„Tasai „IT&T“ – nekiškit prie jo nagų. Supratot? Tai įsakymas“, – pagrasino R. Nixonas generalinio prokuroro pavaduotojui Richardui Kleindienstui (taip liudija Baltųjų rūmų pokalbio įrašas).
– Gerai, – nusižeminęs sumykė R. Kleindienstas.
Jo viršininkas, generalinis prokuroras Johnas Mitchellas, retkarčiais stodavo prieš R. Nixoną, bet ne kažin ką galėjo pakeisti. „Jam mat nemalonu daryti visus šiuos siaubingus dalykus, bet kažkas turi juos padaryti“, – skundėsi R. Nixonas. Galiausiai J. Mitchellas prisijungė prie R. Nixono prezidentinės kampanijos, o vėliau už nešvarius darbelius sėdo į kalėjimą; jį pakeitė paklusnusis R. Kleindienstas.
R. Nixonui gėdingai pasitraukus iš pareigų, atrodė, kad skandalas atneš rimtą reformą. Vienas Senatui pristatytas įstatymo projektas siūlė, kad Teisingumo departamentas taptų visiškai nepriklausomu nuo vykdomosios valdžios. Tačiau Kongresas neišdrįso priimti tokios reikšmingos reformos. Kongreso klausymai, susiję su minėtuoju įstatymo projektu, paskatino įprastus postringavimus apie profesionalumą ir etiką. Daug buvo kalbama apie prokurorų nepriklausomybę, tik tos kalbos iš esmės niekur nenuvedė.
Devintajame dešimtmetyje vėl buvo grįžta prie įprastų problemų, kai R. Reagano generalinis prokuroras Edwinas Meese'as nederamai įspėjo prezidentą apie rengiamą Irano kontrų skandalo (angl. Iran-Contra affair) tyrimą. Tačiau kitos administracijos atgaivino nepriklausomos generalinės prokuratūros ir Teisingumo departamento įvaizdį (jei ne faktą).
Kaip tik todėl dabartiniai įtarimai kelia nerimą. Jei tai tiesa, informatoriaus skundas – esą „generalinis prokuroras Barras taip pat dalyvavo“ schemoje, kuria buvo „prašoma užsienio šalies įsikišimo“ – patvirtina, jog bet kokia profesionalumo siena, pastatyta po Votergeito skandalo, nūnai pavirto niekais.
Kad ir kas nutiktų, Kongresui teks pripažinti, jog dabartiniai glaudūs ryšiai tarp prezidento kanceliarijos, generalinio prokuroro ir Teisingumo departamento – jokia šventvagystė. Tai – istorija.
Ir, kaip parodė Donaldas Trumpas, istorija linkusi pasikartoti.
