Didieji prekybos centrai atsirado, kai jau buvau paauglė. Ekskursijų autobusai vežė moksleivius į akropolius iš mažų miestelių rodyti tos didžiųjų miestų prabangos. Žmonės čia nebestovėjo ant kartonų – jie turėjo milžiniškas erdves su spindinčiais veidrodžiais, o drabužiai salėse buvo apšviesti lyg muziejų eksponatai. Pilnos lentynos drabužių ir batų, rankinių ir bižuterijos, šviesos ir šilumos – to provincijoje nebuvo. Vis dažniau žmonės iš miestelių traukdavo apsipirkti į didžiuosius prekybos tinklus. Paauglių žodyne atsirado žodis „firminis“. Šiuo žodžiu vadinome viską, ką galėjome įsigyti spindinčiuose akropoliuose ir gauti nemokamai maišelį, t. y. daiktus, kurie buvo ne iš turgaus. Į mokyklą šiukštu negalėjai atsinešti kūno kultūros aprangos „Maximos“ maišelyje – jis turėjo būti iš „Zara“, Reserved“ ar kitos tuo metu populiarios parduotuvės.
Norėjau turėti viską, kas kabodavo sterilumu dvelkiančiose patalpose – deja, prekybos centrai buvo reta ir didelė šventė. Įėjusi į tas milžiniškas sales nemokėjau nei išsirinkti, nei suderinti drabužių – buvau 1.65 m ūgio paauglė dideliais klubais ir trumpomis kojomis, kuriai mados pramonė šviesios ateities nežadėjo. Kelnių trumpinimu rūpinosi mano močiutė, tačiau dažniausiai nusivildavau vaizdu veidrodyje. Kad įsprausčiau savo sėdynę, tekdavo rinktis pora dydžių didesnes ties liemeniu kelnes. Nuolat kritikavau save dėl figūros, o kelnių prakeiksmas lydėjo mane visą paauglystę.
Baigusi mokyklą išsikrausčiau gyventi į didmiestį. Prisijaukinau tas šviesias vitrinas ir be sąnarių jose stovinčias plastikines manekenes. Aš tiesiog apsigyvenau tarp parduotuvių kabyklų. Praleisdavau valandų valandas čiupinėdama medžiagas, matuodamasi batus, tyrinėdama menkavertę bižuteriją. Išleidusi stipendiją trims megztiniams, aš po mėnesio vėl stovėdavau drabužių kabinoje glostydama švelnias palaidines nubrizgusiais kraštais, kurių man nelabai reikėjo. Etiketėse puikavosi užrašai „made in China“, „made in Bangladesh“ ar „made in Vietnam“. Namuose stovėdama prieš veidrodį tampydavau kreivai susiūtas siūles, megztinius, kurie po trijų skalbimų keliaudavo šiukšlių dėžėn, ir batus, kurių kulnai atlaikydavo tik vieną pasivaikščiojimą parke.
Visgi pradėjusi dirbti atėjau į protą. Drabužių ir batų parduotuvėse lankydavausi tik reikalui esant. Dėl mažo biudžeto kruopščiai atsirinkdavau, o ir nešiodavau daiktus tol, kol suplyšdavo. Priešingai nei studijų metais, pirmenybę teikiau kokybei, ieškodavau geresnių medžiagų. Visgi pastangų neužteko – nešiojami drabužiai garantinio terminio nesulaukdavo – sudildavo kelnių klynai, išplyšdavo užtrauktukai, susiveldavo megztinių medžiaga, prairdavo siūlės. Kadangi daug vaikščiodavau pėsčiomis, prekybos centruose parduodami batai neatlaikydavo kritikos. Kartais juokdavausi, kad juos gamina tiesiog iš popieriaus. Nors avalynei pinigų nešykštėjau, rezultatas laukdavo toks pat – plyštantys užtrauktukai, skylantys padai ir oda, apie vidpadžius net neišsiplėsiu.
Visgi gaminių kokybė nebuvo vienintelis liūdesys, lankęs mane šitiek metų. Kuo toliau, tuo labiau stebiuosi liūdna prekių įvairove. Jei galvojate, kad man maža suknelių ir kelnių, klystate, aš skęstu nuo pasirinkimo. Pirmas dalykas, kuris man, didelio užpakalio savininkei, visuomet kliuvo, tai dydžių skalė. Prieš keletą metų aptikau moterų (ne vaikų) skyriuje elastano kelnes, kurių plotis ties užpakaliu buvo mano plaštakos pločio. Bet kalbant apie didesnius dydžius – parduotuvės tarsi ir nebyliai pasiūlo numesti svorio. Problema ta, kad praktiškai visi prekybos centrai plius dydį nešiojantiems žmonėms parodo laukines duris. Tuo tarpu Lietuvos stilistai internete siūlo stilingus drabužių derinius (nes juk ne dydis svarbiausia). Tiesa, jų nuotraukos būna skolintos iš užsienio, nes Lietuvoje drabužių dydžiai baigiasi ties skaičiumi 42. O toliau – tavo problemos.
Kita įdomi tendencija – parduotuvių plotai, suskirstyti moterims ir vyrams, santykiu 3:1. Taip taip, suprantu, moterys galbūt išleidžia daugiau pinigų drabužiams, aksesuarams, jų spintose daugiau daiktų. Todėl parduotuvėse moterų skyriai didesni. Tačiau visgi atėjus pirkti batų, parduotuvėje matau vos tris lentynas vyriškos avalynės, o visą likusią erdvę nukrautą moteriškos produkcijos. Sakysit, paklausa lemia pasiūlą? Bet jei žmogus turi galimybę rinktis tik iš trijų porų, galimas variantas, kad šis apsisuks ant kulno ir išeis. Kokia tikimybė, kad iš kelių tarp kitko padėtų porų, jis ras sau tinkamą? Taip vyručiai, parduotuvėse karaliauja moterys.
Tiesa, mados pramonė ilgai tylėjo ir apie drabužių kelią iki parduotuvių. Kai kam „made in China“ asocijuodavosi su prasta kokybe, kai kam – pamažintais dydžiais, treti pamatę etiketę tiesiog nepirkdavo. Retas suvokdavo, jog masinės gamybos įmonės moka darbininkams keliolika centų už valandą. Susimąstyti, kokiomis sąlygomis gaminama mūsų nešiojama produkcija, privertė 2013 m. Bangladeše įvykusi nelaimė, kai netoli sostinės Dakos sugriuvo drabužių siuvyklos pastatas. Tuo metu jame dirbo per 3000 žmonių, daugiau nei 1100 žuvo.
Pasaulis ėmė domėtis ne tik vergiškomis darbuotojų sąlygomis ir darbo užmokesčiu. Jau ilgą laiką masinė mados pramonė skatina ir besaikį daiktų vartojimą. Kol žinomi mados namai pristato vasaros–pavasario, rudens–žiemos kolekcijas, masinė gamybos produkcija atsinaujina po keliolika kartų per metus ir siūlo gerokai žemesnes kainas. Žmogus nuolat jaučia psichologinį spaudimą keisti spintos turinį ir išlikti madingas. Žinoma, beprotiškas vartotojiškumas ir besaikė gamyba turi savo kainą. Medvilnė, kuri dažnai vadinama praktiškiausiu audiniu, auginant Indijoje apipurškiama pesticidais, o nuimant derlių, ji taip pat apdorojama chloridais, kurie patenka į aplinką. Dažant tekstilę, teršiamos upės ir ežerai. To pasekmės Kinijoje akivaizdžios – 320 mln. žmonių neturi geriamojo vandens. Mados pramonė į apklinką išmetą 8 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir yra atsakinga už gamybai kasmet sunaudojamus 79 mlrd. kubinius metrus vandens.
Tuo tarpu vartotojai per kelis dešimtmečius išmetė vis daugiau mados pramonės produkcijos. Statistikos duomenimis vienam gyventojui ES tenka 10–14 kg tekstilės atliekų per metus. Vidutinis vartotojas drabužį dėvi 6–7 kartus, o 70 proc. spintos turinio apskritai nenešioja – dėl prastos kokybės, greitai besikeičiančių mados tendencijų ir noro vartoti pirkiniai atsiduria sąvartynuose. Atkreipusi dėmesį į klimato kaitą, Z karta jau gręžiasi į dėvėtų drabužių verslą ar daiktus nuomojasi. Apie apsipirkimą dėvėtų drabužių parduotuvėse taip pat kalba tokios aktorės kaip Sarah Jessica Parker ir Hellen Mirren. Aktorė Drew Barrymore 2010 m. „Oskarų“ teikimo ceremonijoje vilkėjo suknelę, kainavusią vos 25 dolerius.
Spaudžiami susirūpinusių vartotojų ir „Greenpeace“, didieji drabužių pramonės atstovai prisijungė prie „Detox“ kampanijos. Iki 2020 m. gamintojai įsipareigojo nebenaudoti pavojingų chemikalų pramonėje, užtikrinant, kad šie nepateks į nuotekų vandenį. Įdomu, jog į „Greenpeace“ akiratį pakliuvo ne tik masinės gamybos produkcija, bet ir prabangos prekių gamintojai – „Armani“, „Louis Vuitton“ ir kt. Tačiau prie projekto prisijungė tik du prabangos ženklo atstovai – „Burberry“ ir „Valentino“. Sąraše galima išvysti sportinės aprangos gamintojus – „Nike“, „Puma“ ir „Adidas“, bei greitosios mados kūrėjus, pavyzdžiui, „H&M“ ar „Primark“. 2017 m. oficialiai prie projekto prisijungė ir vienintelis lietuviškas prekės ženklas „Utenos trikotažas“. Vis dėlto „Detox“ programoje dalyvauja vos 80 įmonių, t. y. 15 proc. viso pasaulio tekstilės rinkos. 2018 m. jau 72 proc. kompanijų visiškai iš gamybos pašalino PFC, o likę 28 proc. padarė didelę pažangą.
Beskaitydama informaciją internete, atidariau spintos duris. Lentynose pučia vėjai. Užsilikę megztiniai, skaičiuojantys ne vieną sezoną, marškiniai ir palaidinės iš „second hand‘ų“. Atrodo, galėtum tuščiose erdvėse vieną kitą bliuzoną įkombinuoti – juk valgyt neprašo. Ir čia prisiminiau rugsėjį praūžusioje Milano mados savaitėje Miuccia Prada ištartus žodžius: „There is too much fashion. Too much clothes. Too much of everything“ (Per daug mados. Per daug drabužių. Visko per daug). Nusiraminau ir uždariau spintą.
