Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas palaiko radikalesnius pokyčius. Esą proprocinė rinkimų sistema, kai Seimo nariai renkami tik pagal sąrašus, geriau atitiktų pliuralistinės demokratijos principus, labiau derėtų su Lietuvos konstitucijos logika. Dabar vienmandatėse apygardose išrenkamas 71 Seimo narys, o 70 parlamentarų renkami daugiamandatėje apygardoje, taikant proporcinę sistemą.
Seniai ginčijamasi dėl rinkimų tvarkos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jei būtų tobula, ar akivaidžiai geresnė rinkimų sistema, daugelis šalių ją būtų seniai įgyvendinę. Tai neįvyko dėl įvairiausių priežasčių. Kai kuriose šalyse rinkimų tvarka įtvirtinta Konstitucijoje, kurią itin sunku pakeisti, kitose šalyse rinkimų sistema laikoma sudėtine politinės sistemos dalimi, kurios pakeitimas sugriautų šimtmečius galiojusias tradicijas.
Žalimo išeities taškas – Konstitucinio Teismo nutartis, kad parlamentaras yra Tautos atstovas, tad Seimo narys negali atstovauti kuriai nors teritorinei bendruomenei ar rinkimų apygardai, o privalo atstovauti visai tautai.
Pasak Žalimo, „vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai tampa rinkimų sistemos įkaitais, susidurdami su priešprieša tarp konstitucinės parlamentaro priedermės atstovauti visai Tautai ir būtinybės ginti teritorinių bendruomenių ar apygardos rinkėjų interesus” (mano pabraukimai – K. G.).
Vienmandačių apygardų panaikinimas turėtų ir pašalinių privalomų, tarp kita ko, nereikėtų rengti pakartotinų rinkimų ar kurti specialios apygardos užsienyje gyvenantiems lietuviams, „nedingtų“ nelaimėjusį kandidatą parėmusių rinkėjų balsai.
Žalimo siūlymas neįtikina dėl įvairių priežasčių. Jis pateikia emociškai nuspalvintą ir vienpusišką vienmandatėje apygardoje išrinkto parlamentaro apibūdinimą.
Jie esą tampa sistemos „įkaitais“, turi rinktis tarp pareigos atstovauti visai tautai ir būtinybės ginti savo rinkėjų interesus. Jis dar pasikliauja netiksliu ir dirbtiniu kontrastu tarp atstovavimui tautai ir atstovavimui mažesnei bendruomenei, būtent, Seimo narį išrinkusiai apygardai.
Iš kur atsiranda ta „būtinybė“? Jeigu Seimo narys įsitikinęs, kad savo rinkėjų interesai yra trumparegiai ir nedera su šalies gerove, jis gali jų nepalaikyti, tikėdamasis, jog rinkėjai arba bent reikšmingas jų procentas pritars jo sprendimui.
Papildomas finansavimas apygardoje esantiems objektams gali stiprinti šalies, ne tik regiono ūkį, o regionų vystymasis yra beveik visų politinių jėgų palaikomas siekis.
Reikia prisiminti, kad visos apygardos nėra lygios. Koncertų salės ir futbolo stadionai statomi tik didmiesčiuose, ne kaimuose, tad jų deputatai turi daugiau galimybių suteikti paslaugų savo rinkėjus, juos pamaloninti. Kaimo vietovės projekto palaikymas gali atsverti dažnesnę ir didesnę paramą miestams, užtikrinti, kad ypatingos paslaugos nėra teikiamos tik rinktinei gyventojų daliai.
Pasak Žalimo, kone pusei Seimo narių kyla pavojus pažeisti priesaiką, „kai, pavyzdžiui, tvirtinant biudžetą teikia siūlymus ar yra prašomi tarpininkauti dėl finansavimo jų apygardoje esantiems objektams skyrimo ar padidinimo“.
Esama atvejų, kai kaimas ar rajonas siekia išsaugoti pustuštę ligoninę ar mokyklą, nors yra kitų visai arti. Net jei Seimo narys nutartų palaikyti siaurius vietos gyventojų interesus, jis negriežtų pirmuoju smuiku, bet būtų savivaldybės ir vietos politikų antrininkas. Jei tikslas yra panaikinti „vietininkiškumą“, kurį taip uoliai smerkdavo kompartijos vadovai ir Kremlius, tai reikėtų panaikinti savivaldybes, kurios beveik išskirtinai rūpinasi vietos reikalais, ir palikti tik rajonus. Bet tokiu atveju smarkiai nukentėtų demokratijos kokybę, būtų pažeidžiamas subsidiarumo principas.
Man neaišku, kuria prasme vienmandačių apygardų deputatai tampa sistemos „įkaitais“. Gal dėl to, kad jie yra priklausomi nuo vietos rinkėjų valios. Esą jei jų netenkina, nebūsi perrinktas, tad esi verčiamas nusileisti ir pataikauti.
Daugiamandatės Seimo nariai būtų dar labiau pažeidžiami, tad dar didesni įkaitai. Šiuo metu pavieniai asmenys negali kelti savo kandidatūros. Net jei jie įgytų tą teisę, tikimybė būtų itin maža, kad pavienis žmogus įveiktų 4 ar 5 proc. barjerą.
Palankiomis aplinkybėmis reitingavimas leistų kai kuriems visuomenės populiarumą iškovojusiems deputatams rinktis savarankiškesnį kelią, net mesti iššūkį partijos vyriausybei. Bet ilgainiui jie būtų priversti nusileisti, mesti politiką arba pereiti į kitą partiją.
Žalimas paminėjo kai kuriuos kitus proporcinės rinkimų sistemos privalumus. Bet ši sistema turi vieną labai didelį minusą. Smarkiai susilpnėtų ryšys tarp rinkėjų ir Seimo narių. Rinkėjai nebeturėtų savo deputato, kuris jiems labiau atskaitingas, kuris daugiau dėmesio skiria jiems ir jų rūpesčiams, yra geriau susipažinęs su vietos problemomis. Vis daugiau deputatų būtų vilniečiai, tad nukentėtų jau ir taip santykinai ignoruojami kaimo rinkėjai.
Dabartinė Lietuvos rinkimų sistema nėra tobula, bet ji geresnė už Žalimo siūlomo variantą. Pastaba, kad dabartinė tvarka nedera su Konstitucijos logika, veikiausiai rodo, kad jis supranta savo argumentų silpnumą.